Blog’as oficialiai uždarytas

Įdomus puslapis, pateikiantis statistines išlaidas žemės ūkiui ES valstybėse. Kadangi maždaug apie pusė ES biudžeto atitenka būtent šiam sektoriui, turbūt dažnam yra įdomu, kas iš to daugiausiai išlošia ir kas daugiausiai praranda, mat sumos čia yra tikrai milžiniškos.

Be abejo, didžiausi nugalėtojai yra prancūzai (+1,3 mlrd. €), graikai (+1,8 mlrd. €) ir ispanai (+1,7 mlrd. €). Daugiausiai praranda britai (-1 mlrd. €), vokiečiai (-3,2 mlrd. €) ir olandai (-1,2 mlrd. €).

Kaip pamenat, prieš metus dėl naujo ES biudžeto rimtai susipešė Blairas ir Širakas. Problema aiški - žemės ūkio subsidijos. Tik kažkaip stebina vokiečių kantrybė, galbūt jie pasirengę aukoti dalį savo išlaidų dėl gerų santykių su Prancūzija ir dėl noro sudaryti atsvarą anglosaksiškai įtakai.

 

 

O štai taip atrodo mūsų statistiniai duomenys: 

---

Total CAP spending in EU:	€48.5 billion (€106 per citizen)
Lithuania national budget contribution to CAP:	€97 million (€28 per citizen)
Total CAP spending in Lithuania:	€266 million (€76 per citizen)
Net budgetary gain or loss:	€169 million (€48 per citizen)
Total farm payments in Lithuania:	€221 million
Total non-farm payments in Lithuania:	€45 million
Average farm payment:	€814
Average farm payment per hectare of farmland:	€85
Average farm payment per farm worker:	€997

---

Mūsų žemės ūkio balansas teigiamas, bet neužmirškim, kad jis toks yra kažkieno kito sąskaita.

Keista girdėt taip kalbant socialdemokratų premjerą, bet visgi ir malonu. Iš tiesų, kompensuoti ūkininkams nuostolius iš valstybės kišenės yra neteisinga tiek verslininkų, tiek mokesčių mokėtojų atžvilgiu. Jums valstybė nesiruoš atlyginti nuostolių už tai, kad padarėt avariją, kai per kelią bėgo stirna, arba už tai, kad gavote plaučių uždegimą per lietų. Ūkininkai yra visų pirma verslininkai. Užsiimdami savo verslu, jie prisiima riziką susidurti su netikėtomis gamtinėmis kliūtimis. Už tai, kad šiemet buvo sausa, mokesčių mokėtojai nekalti, bet vis tiek jiems ir tektų sumokėti kompensacijas. Teisinga? Tikrai ne.

Privatus draudimas yra puiki išeitis. Žinodami, kad valstybė kompensuos nuostolius, ūkininkai automatiškai praranda norą bandyti kažką keisti, ieškoti tinkamesnių kultūrų, gerinti drėkinimo įrenginius. Valstybė jiems kompensuoja visus jų nuostolius. Ne taip turi veikti neiškraipyta rinka. Pagal natūralius dėsnius, tie, kurie patiria nuostolių, pasitraukia, o tie, kurie gauna pelno, lieka ir džiaugiasi.

Be to, kompensuodama nuostolius valstybė daro įtaką ir kainoms. Jos mažėja. Žinoma, jei to nebūtų, dėl sumažėjusios pasiūlos kainos išaugtų. Šitai iškart pritrauktų naujų žmonių su naujomis idėjomis pereiti į žemės ūkį ir vėliau, vėl atsiradus pasiūlai, kainos nukristų į ankstesnes ribas. Dabar kainos kad ir lieka stabilios, jos neatspindi tikrosios rinkos padėties. Pasiūla iš niekur neatsiranda, ji taip ir lieka mažesnė, bet kainos nekinta. Kita vertus, toks mąstymas yra apgaulingas. Nominaliai kainos gal ir nekinta, bet jų išaugimas apmokamas iš surinktų mokesčių, vadinasi kiekvienas, mokantis mokesčius, kompensuoja kainų kilimą. O ką daryti žmogui, nevalgančiam produktų iš javų? Produkto jis neturi, bet dalinai už jį sumokėjo. Ką jau kalbėti apie pakaitalus tokiems produktams. Iš jų gamintojų atimama galimybė natūraliai gauti naujų vartotojų, mat valstybė dirbtinai palaiko kainas. Kodėl ji tada neremia ir tiesiogiai nukenčiančių gamintojų?