Blog’as oficialiai uždarytas

Kadangi esu šiaip jau iš Vilniaus, tai man labai įdomu stebėti politines kovas dėl mero posto būtent čia. Ypač patiko konservatorių ir socialdemokratų priešprieša. Pamaniau, kad visa tai galima šiek tiek supaprastinti lošimų teorijos dėka ir paprastu kalinių dilemos modeliu.

Taigi tarkime, kad abi partijos elgiasi racionaliai ir jų vienintelis tikslas yra gauti kuo didžiausią naudą sau, kokia bebūtų kitos partijos nauda. Nauda šiuo atveju suprantama kaip kuo daugiau valdžios. Žinau, kad čia labai lietuviškai pasakyta, bet nuo ko nors pradėt reik.

Pirmenybių išdėstymas: buvimas Seimo daugumoje/vyriausybėje (2) yra geriau nei dauguma Vilniaus merijoje (1) , o visa tai yra geriau negu buvimas mažumoje ar nieko neturėjimas (0). Jei socialdemokratai įgyvendintų abu siektinus tikslus, jų nauda būtų didžiausia - 3. Iš esmės skaičių dydžiai neturi reikšmės tol, kol jie atitinka pirmenybių išdėstymą.

Taigi 2 ir 3 stulpeliai yra socialdemokratų pasirinkimas, o 2 ir 3 eilutės - konservatorių. Pirmas skaitmuo skliausteliuose yra konservatorių nauda, antras - socialdemokratų. Paraudonintas skaitmuo rodo maksimalią socialdemokratų naudą kiekvienai konservatorių politikai, o mėlynas tą patį rodo konservatoriams.

Kaip matom, vienintelis langelis, kur turime abi spalvas yra socialdemokratai bendrauja su libdemais ir konservatoriai lieka Seimo daugumoje. Tai ir yra vadinamasis Nash’o ekvilibriumas. Paprastai tariant, tai reiškia, jog nei viena iš pusių nenorėtų palikti šio ekvilibriumo, kol to nepadarė kita, nes bet koks judėjimas sumažintų pačių gaunamą naudą.

Ką tai reiškia? Šitai mums padeda apsvarstyti, kas nutiktų, jei abi partijos būtų racionalios ir žvelgtų tik į dabar gaunamą naudą. Kadangi politikoj svarbu ne tik trumpasis laikotarpis, bet ir ilgasis laikotarpis (suprask, Seimo rinkimai), partijos tokiu atveju gali elgtis iš pirmo žvilgsnio neracionaliai.

Žodžio laisvė yra neatsiejamas mūsų demokratinės visuomenės atributas. Tai faktas, su kuriuo ginčytųsi nedaugelis. Kita vertus, ar žodžio laisvė turi turėti ribas jau kelia debatus ir įvairiausius ginčus. Ar leisti absoliučią laisvę reikšti savo idėjas, ar pasistengti riboti bent jau tas, kurios kursto neapykantą ar kelia sumaištį.

Pasvarstyt apie tai mane paskatino nemaža pastarojo meto įvykių, tiek Lietuvos, tiek ir tarptautiniu lygiu. Tarkime, Irano prezidentas paskelbė organizuojantis konferenciją, neigiančią Holokaustą. Vakarai kaip mat ją pasmerkė. Jokiu būdu neneigiu istorinių faktų ir nemanau, kad ta konferencija turės bent kažkokį svorį istoriniams tyrinėjimams, bet žinia, jog demokratiškieji Vakarai toleruoja vieną, bet smerkia kitą, yra nedovanotina klaida. Genocidai yra didžiulė žmonijos gėda, bet tai neturėtų stabdyti diskusijų, netgi jei konferencija yra visiškai subjektyvi. Vakarai, kartu ir Lietuva, turėtų rodyti tolerantiškos ir laisvę skleidžiančios visuomenės pavyzdį. Tokios iniciatyvos šįkart jiems tikrai pritrūko.

Persikeliu trumpam į Lietuvą. Į galvą pirmiausiai atėjo du nutikimai: paistalai apie Baltijos šalis Rusijos enciklopedijoj ir mero Artūro Zuoko ketinimai bausti kai kuriuos, anot jo, lazdą perlenkusius komentatorius. Cituoju ištrauką iš Delfi straipsnio apie pirmąjį:

[…] Be to, pats faktas, kad tokios enciklopedijos Rusijoje yra vis dėlto išleidžiamos, įrodo šios valstybės pseudodemokratiškumą. Juk jeigu, sakykime, Lietuva - demokratinė valstybė, tai pas mus draudžiama viešai skelbti tokias nesąmones ir dar knygynuose jas platinti",- sakė V. Vareikis.

Tiesą sakant, nelabai supratau V.Vareikio, KU docento, nuomonę. Ar tik ne demokratija turėtų visiems suteikti galimybę kalbėti nesąmones visur ir apie viską? Kiekvieno mūsų reikalas yra kreipti į tai dėmesį ar ne. Draudimas spausdinti tam tikras knygas yra kvailystė. Lygiai tokia pati kvailystė yra komentatorių persekiojimas. Delfi yra privati įmonė ir gali laisvai uždrausti rašyti tiesiogiai prieš merą nukreiptus komentarus, bet teistis su žmonėm, kurie tai daro? Dar vienas įrodymas, kad liberalų partijos pirmininui bent vertėtų paskaityti savo ideologijos ginamas vertybes.

Galiausiai vienas ko gero Lietuvoj nelabai girdėtas įvykis. Trumpas istorinis įvadas: Belgija yra federacinė valstybė, sudaryta iš trijų regionų: Flandrijos (olandakalbiai), Valonijos (prancūzakalbiai) ir Briuselio (maišyti). Dėl gausybės kultūrinių ir ekonominių skirtumų, tokių, kaip kalba, darbštumas, turtas, jau kuris laikas iš Flandrijos, kuri yra ekonomiškai stipresnė, pusės sklinda noras, nors ir ne vienbalsis, atsiskirti nuo Valonijos. Ši tema yra gan gausiai eskaluojama ir į ją žiūrima labai rimtai.

Grįžtu dabar prie šiandienos temos. Taigi prieš kelias dienas vienas belgų kanalas (RTBF) išbandė provokaciją: nutraukė savo programą ir pradėjo skelbti, jog Flandrija paskelbė savo nepriklausomybę - Belgija nebeegzistuoja. Gerą pusvalandį, iki kol informacija buvo paskelbta kaip išgalota, šalyje vyravo panika. Be abejo, RTBF nepagailėjo ir sumaketuotų vaizdų, atrodančių įtikinamai tokioj situacijoj.

Kai paaiškėjo, kad tai tik pokštas, galvoj nuvilnijo mintis, kad čia yra tai, kas iš tikrųjų vadinama tikrąja žodžio laisve. Sutinku, kad lazda gal šiek tiek ir perlenkta, bet tai buvo padaryta rizikuojant įmonės prestižu. Žmonės patys galėjo pasirinkt, ar tikėt, ar ne. Dabar jie patys galės pasirinkt, ar toliau žiūrėt, ar jungt iškart kitą kanalą. Naujausiomis žiniomis, jokių sankcijų prieš televiziją, kuri, beje, priklauso valstybei, laimei, nebus imtasi.

Klausimas smegenims pamankštint: panašus dalykas, sukėlęs visuotinę paniką, yra įvykęs ir JAV. Ko tada išsigando amerikiečiai? 

Tikrai dažnai girdim sakant, kad pinigai laimės neatneša. Be abejo, iš dalies tai yra tiesa. Nors gyventojų turtas nuo 1975 m. iki 1995 m. padidėjo bene 40%, bet, anot vokiečių Handelsblatt, laimingesni jie netapo. Beje, net jei ir minimi tiktai amerikiečiai, mažai abejoju dėl pasaulinių tendencijų.

Žmonėms, be jų pačių uždarbio, svarbi yra ir aplinka, ir sveikata, ir darbo saugumas, ir socialinės nuotaikos ir paties žmogaus padėtis tarp kitų žmonių. Tarkime, ką pasirinktumėt: 50 000 Lt atlyginimą, kai kiti gauna 20 000 Lt, ar 100 000 Lt atlyginimą, kai kitų pajamos - 200 000 Lt (kainų lygis abiem atvejais tas pats)? Klausimas provokuojantis, bet atsakymas nelabai ir stebina. Tyrimai rodo, jog dauguma pasirinktų vis tik pirmąjį variantą. Būti turtingiausiam yra svarbiau nei būti tiesiog turtingesniam. Šitoje vietoje šiek tiek ir krinta socializmo teiginiai. Žmogus visų pirma siekia gerovės sau, o tik po to aplinkiniams. Maždaug tai, ką teigė liberalai ir utilitaristai.

Sritis, tyrinėjanti žmonių laimę ekonomikos terminais, buvo pakrikštyta Happiness Economics (liet. laimės ekonomika). Jeigu pažvelgtumėm į BBC parengtą laimės žemėlapį, galėtume konstatuot, kad laimingiausios šalys yra tos, kuriose žmonės disponuoja didžiausia laisve (vakarų Europa ir šiaurės Amerika). Be abejo, pajamų lygis yra svarbu, ir tai yra visiškai natūralu. Neišeis pasijusti laimingu, jeigu tenka gyvent nuo algos iki algos (ar dar blogiau, nuo pusryčių iki pietų…). Beje, kitas straipsnis apie tai, kodėl milijardinė pagalba Afrikai patyrė visišką fiasko.

Taip pat jaučiu teigiamų pokyčių vėją švietimo sektoriuj. 

Šiomis dienomis dauguma pasaulio naujienų agentūrų pranešė vieną sukrečiančiai įdomią žinią: anot vieno neseniai atlikto tyrimo, Didžiojoje Britanijoje privatumas tampa vis mažesne vertybe. Augant techninėms galimybėms bei terorizmo baimėms, nutiko taip, jog šioje šalyje atsirado tiek stebėjimo kamerų, jog viena kamera stebi vidutiniškai net 14 asmenų. Palyginti su kitomis išsivysčiusiomis valstybėmis, britai čia kol kas nepralenkiami. Beje, vienas Slashdot‘o komentatorius labai teisingai pastebėjo, kad problema nebūtinai slypi vien tik valstybinėse (ar privačiose) institucijose, bet ir pačioje visuomenės savimonėj: iš kadaise cituotos "Duokit man laisvę arba mirtį!" pereiname į "Duokite gyventi bet kokia kaina."

Beje, BBC straipsnis taip pat sako, jog:

The report coincides with the publication by the human rights group Privacy International of figures that suggest Britain is the worst Western democracy at protecting individual privacy.

Tad kas po galais nutiko britams?

Paskaitai Organizacijų teorija teko perskaityti profesoriaus parengtą tekstą apie funkcionalizmą ir struktūralizmą. Neabejoju, jog skamba itin "viliojančiai". Panašiai ir yra.

Kita vertus, atminty įstrigo keletas struktūralistų lyderio Michel’io Foucault teiginių apie racionaliausią (ekonominės) organizacijos valdymo sistemą. Foucault pavyzdžiu duoda kalėjimą, kur kalinių kameros išdėstytos ratu ir kiekvienas kalinio veiksmas yra matomas ir stebimas kitų, be abejo, ir prižiūrėtojų. Kalinys patiria didžiulį spaudimą, bet nėra absoliučiai jokio smurto. Būtent taip Foucault įsivaizduoja geriausiai veikiančią discipliną, kai kalinys net nemato už jį viršesnio. Jis gali nežinoti, kas jis toks, prižiūrėtojas gali būti anonimas (Foucault vartoja terminą mikro-jėgos), bet jis paklūsta. Tai faktas, jog esi matomas, jog tave nuolat mato, dėl ko tu tampi paklusnus ir disciplinuotas.

Kas nors įžvelgia paralelių su dabartine JAV vidaus saugumo politika ar čia man tik taip pasirodė?

Kultūra yra kėblus dalykas. Kovojantys už "Lietuvos" kino teatrą sako neva kovojantys už kultūros išsaugojimą. Kyla tik klausimas, ar tikrai taip yra ir kokia bus to kaina?

Nežinau tikslių naujausių duomenų, bet prieš kelis metus šis kino teatras patirdavo šimtus tūkstančių litų nuostolių. Be abejo, kadangi "Lietuva" priklausė Vilniaus savivaldybei, išlaikomai mokesčių mokėtojų, nuostoliai buvo dengiami iš mūsų visų kišenės. Čia yra pirmoji kino teatro bėda. Jis nėra labdaros organizacija, "Lietuva" turi konkurentų ir tie konkurentai privalo dirbti be valstybės paramos. Iškyla pirmasis nukrypimas: iškraipyta rinka dėl "Lietuvos" kino teatro protegavimo. Užuot leidus susitvarkyti viduje, pritraukti naujų klientų ar žiūrovų, "Lietuva" gali sau merdėti lyg niekur nieko, nes jiems pinigai tiesiogine prasme krinta iš dangaus. Kitaip sakant, "Lietuva", būdama valstybine nuosavybe, neturi stimulo konkuruoti, dėl ko ji ir patiria daugybę nuostolių. Privačiame sektoriuje tai būtų neatleistina: grėstų pertvarkymas, susijungimas, išsiskaidymas ar blogiausiu atveju bankrotas.

Iš viso to išsirutulioja viena graži ir akivaizdi išvada: "Lietuva" neturi pakankamai klientų, kad galėtų išsilaikyti pati. Teigdamas, jog jų klientai visuomenėje yra mažuma, aš sakau, jog viską apmoka likusi dauguma. Kitaip tariant, už tai, kad kas nors galėtų pigiau "Lietuvos" kino teatre pasimėgauti kultūriniu filmu, moka šimtai tų, kurie "Lietuvoj" nėra buvę ar kuriems "Lietuva" nė motais. Kaip jūs nenorėtumėt mokėt už visų savo kaimynų pirkinius (kad ir mažytę dalį), taip galbūt Liudvikas iš Jogainių neturi jokio noro apmokėti jūsų laisvalaikį kino teatre. O dabar būtent tai jis ir daro. Taip yra teisinga? Ne.

Persikeliu į trečią ir pagrindinį peticiją pasirašiusių argumentą: "Lietuvos" privatizavimas yra dar viena vinis į kultūros Lietuvoje karstą. Argumentas teisingas? Ne. Kultūrą išmanantis žmogus ras kur ja pasimėgauti. Jam nebūtina turėt šalia namų nuostolingą kino teatrą, kad neatsiliktų nuo naujausių kultūros vėjų. Be to, anksčiau žmonės rinkdavosi menininkų prikimštose kavinėse aptarti savo idėjas. Prisiminus, kad gyvenam technologijų eroj, tai daryti tapo tik lengviau. Šimtai neatrastų talentų skelbia savo darbus internete, kur jie visiems yra laisvai prieinami. Šito išnaikinti yra neįmanoma.

Toliau linkstu prie spėlionės, kiek gi yra žmonių Vilniuj ar apskritai Lietuvoj, kuriem įdomu, ką rodo Kanuose, ką šiemet sukūrė švedai ar Balkanų režisieriai, kas naujo Elmadovaro repertuare? O jų tikrai yra pakankamai. Esu tuo tikras. Jei 7000 pasirašė, tai tikrai bus keliagubai daugiau tokių pačių. Tai reiškia paprastą dalyką. Rinka net ir nekomerciniams filmams ar projektams yra. Jeigu bus paklausa, laisvoji rinka yra taip sudėliota, kad iš kur nors atkas ir pasiūlą. Pasirašę peticiją negali niekaip suprasti vieno paprasto dalyko: tiek Akropolis, tiek Vingis, tiek bet koks kitas kino teatras gali rodyti bet kokius filmus ir jeigu žiūrovai norės pamatyti "Kino pavasarį", tai jie jį ir pamatys. Nekomerciniai filmai yra tik vienas iš filmų porūšių, pasižymintis tuo, kad neturėdamas didelio biudžeto sugeba išspausti pakankamai nemažai. Savo ruožtu tai netgi gali reikšti mažesnes kainas į tokius filmus, mat ne tiek daug kainuos jų licencijos ir taip toliau. Aišku, čia jau vidinė kino teatrų politika ir jų tarpusavio konkurencijos rezultatas.

Tiek šiam kartui. Apibendrindamas sakau, kad su "Lietuvos" privatizavimu kultūra neišnyks. Kaip negali išnykti kalba, kol nemiršta paskutinis ja kalbantis, taip yra ir su kultūra. Dėl to mano sąžinė rami. Ant peticijos mano parašo nėra ir tikrai nebus.

Taigi pastarajame blogo straipsnyje užsiminiau, jog mėgaujuosi sparčiai išgarsėjusiu Lost serialu. Jei kam įdomu, jį dabar transliuoja ir LRT. Kaip jau ir sakiau, serialą vietomis stengiuosi žiūrėt ne tik kaip eilinis žiūrovas, bet ir kaip šiek tiek išmanantis paklausą ir pasiūlą, tai yra ekonominius principus. Sakoma, kad žmonės, patekę į negyvenamą salą, yra puikus pavyzdys tokios bendruomenės, kokia žmogui yra natūrali. Nors serialas lieka serialu, bet realybė nuo vaidybos skiriasi ne per daugiausiai. Aišku, paklaida liks ir prašyčiau jos nepamiršt.

Įspėjimas: šiek tiek atpasakojamas turinys. Jei nežiūrėjot dar, tai atsargiai. 

Kokie dabar mano pastebėjimai? Pirmiausia, aiškiai ryškėja, jog net ir nepažįstamų žmonių grupė netiesioginiu būdu išsirenka lyderius. Tokius lyderius, į kuriuos kreipiamasi esant neaiškumų ar prireikus pagalbos. Kitaip sakant, darau aliuziją į valstybės aparatą. Perfrazuojant prancūzus, jeigu valstybės nebūtų, ar nenutiktų taip, kad ji norom nenorom atsirastų, lyg natūralus dalykas? Taip, tai akivaizdžiai prieštarauja libertarų anarchistų įsitikinimams ir tik dar labiau sustiprina mano abejones jomis. Žmogus yra individualistas, bet toks, kuris gyvena visuomenėje.

Antra, kuo didesnė grėsmė, tuo didesnis paklusimas. Ypač tai matosi iš antrojo sezono. Žmonės, buvę lėktuvo gale, nuolat jaučia pavojų. Tai matydami, jie paklūsta tiems, kurie juos gali apginti. Tai, manau, yra visiškai natūrali žmogaus būsena. Kaip jau buvo supratęs Džordžas Orvelas, nuolatinė karo grėsmė palengvina valstybės viršūnėlei darbą bandant suvaldyti piliečius. Bėda ta, kad dabar tą suprato ir vadinamieji pasaulio lyderiai.

Trečia, lyderiai yra linkę peržengti ribas. Aišku, čia tikrai Holivudas prikišęs nagus ir daug kur pagražinęs, bet, pripažinkim, tiesos čia yra. Lyderiavimas suformuoja elitą. Elitą, kuris už kitus yra geresnis, stipresnis ir vertesnis dėmesio. Pavyzdžiui, saloje kol kas įvyko 4 nelaimingi atsitikimai, pasibaigę mirtimi. 2 iš jų sulaukė daug dėmesio, kiti du - ne. Pats žmogelis, nelaimingai susisprogdinęs mokyklos mokytojas, pastebėjo, kad tarp žmonių jau yra tarpas. Tarp tų, kurie čia, viršuje, ir tų, kurie ten, apačioj. Nepamirškim ir melo, būdingo šitam seriale tik pagrindiniams veikėjams. Ši mano tirada, antra vertus, yra kaip prieštara pirmajama pastebėjimui. Bet koks valstybės aparatas laikui bėgant nori kontroliuoti vis daugiau ir daugiau. Ar tai būtų geri norai, ar blogi - tai yra lyg ir jo natūrali tąsa. O tai yra, mano nuomone, blogai. Labai blogai. Sprendimo šiai dilemai neįsivaizduoju: žmogus nori būti šiek tiek kontroliuojamas, bet ne per daugiausiai. Kaip tai suderint? Ar užtektų tiesiog Smito proteguoto naktinio sargo, ar reikia daugiau, o gal mažiau?

Tiek šiam vakarui. Jei dar ką įdomaus pamatysiu, pasistengsiu aprašyt. Beje, šiaip įdomus pastebėjimas. Prancūziškame Lost vertime prancūzų moteris virto vokiečių moterim. O žymiojoje 16 metų skambančioje žinutėje skamba "Ich bin allein. Anderen sind tot".

Kai paklydėlis palieka komentarą, visąlaik malonu. Tiesa, turbūt reikėtų dėkoti ir Google’ui, mat pastarasis labai jau aukštai meta mano vargšą blogą uždavus kai kurias užklausas su ekonominiais terminais. Du variantai: arba mano blogas labai vertingas ar Lietuvoj tikrai yra gerų puslapių apie ekonomiką trūkumas. Aišku, atsakymas aiškus ir dėl to man labai gaila.

Buvau trumpam išėjęs atostogų ir atitolęs nuo interneto, bet palikti pūti dar vieno puslapio interneto šiukšlyne kol kas nesiruošiu. Nežinau, kaip žmonės įpranta skelbti straipsnius kasdien, bet aš dar neįpratau. Aišku, viskam savas laikas. Kadangi artimiausiom dienomis turėsiu šiokių tokių asmeninių reikalų, kurie užima laiko, pavyzdžiui, persikraustymas, tai atostogos gali prasitęsti. Bet kokiu atveju pasistengsiu kuo greičiau pabaigti visus epus ir trilogijas, kurias jau pradėjau.

Beje, peržiūrėjau pirmą Lost sezoną. Taip, Holivudas moka padaryt intrigą, bet ne čia esmė. Vietomis stengiausi į serialą žiūrėti ne kaip eilinis Džo, bet kaip ekonomikos mėgėjas. Galų gale įsitikinau, kad anarchija ne tik, kad yra utopija, bet yra netgi priešinga žmogaus prigimčiai. Galbūt protingesnį paaiškinimą ir savo tyrinėjimą pateiksiu artimiausiu metu.

Taip pat vertėtų paminėti ir penktąsias rugsėjo 11-osios metines. Ši diena labai pakeitė vakarų pasaulį, o šis savo ruožtu pakeitė likusią pasaulio dalį. Ir pasaulis tikrai pasikeitė į blogąją pusę. Tai, ką anksčiau matydavom Rusijoj ir iš ko netgi pasišaipydavom, išplito. Sukelta terorizmo baimė patupdė žmonės po padidinamuoju stiklu. Sekama viskas: telefono pokalbiai, naudojimasis internetu, piniginės perlaidos, lėktuvų keleiviai ir taip toliau. Neabejoju, kad daugelis save ramina, kad jam taip nėra. Tą patį darau ir aš. Bet kažkas manyje giliai įsitikinęs, kad yra priešingai.

Ar tik terorizmas (kaip, beje, ir staigiai "išplitęs" paukščių gripas) netapo pretekstu valstybei įtvirtinti savo valdžią (žiūrėti puslapio antraštę)? Nenagrinėsiu sąmokslo teorijos, nes ja netikiu. Kita vertus, tikiuo tuo, ką matau, ką girdžiu ir dažniausiai tuom, ką perskaitau. Tai, ką darė Putinas, dabar daro jo kolegos demokratijos nešėjai. Tik šįkart jie neša baimę, už kurią prašo trupučio mūsų laisvės. Anksčiau tuo tikėjau, bet kai kas nors dabar man pasakys, kad Amerika - laisvės šalis, tai galėsiu tik ironiškai nusišypsot. Jau kuris laikas, kai tai visiška praeitis.

Nuo to, kad cituoju protingą žmogų, protingesniu netapsiu, bet Bendžamino Franklino žodžiai šiuo atveju tikrai įstabūs: 

They who would give up an essential liberty for temporary security, deserve neither liberty or security.

Būtų neblogai, kad kas nors juos dar kartą primintų didžiojo G7 valstybių vadovams.

Pastarąsias dvi dienas blogą buvau trumpam apleidęs, bet užtat pasistengiau pasireikšti Delfi komentaruose. Jau kuris laikas Vilniuje netyla ginčai dėl "Lietuvos" kino teatro ateities. Šis statinys garsėja nekomercinių filmų rodymu, orientavimusi ne į pop kultūrą ir taip pat nuostolinga veikla. Taigi čia ir susikirto interesai: kultūros gerbėjų ir laisvos rinkos šalininkų. Tiesa, turbūt iškart reiktų pastebėti, kad kultūros gerbėjas nelygu Markso garbintojui, o laisvos rinkos šalininkas nebūtinai mano, kad geriausia grupė Lietuvoj - Yva.

Maždaug 7000 žmonių grupė jau pasirašė peticiją už "Lietuvos" kino teatro išsaugojimą valstybės globoj. Žinoma, kiekvienas pilietinis judėjimas man patinka, nes rodo, kad žmonės nėra abejingi tam, kas vyksta. Priešingą stovyklą ginče atstovauja Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) ir jo nariai.

Pagrindiniai pirmųjų argumentai yra tie, kad Vilnius nebeturės jokio normalaus kino teatro, nes tiek Akropolis, tiek Vingis yra orientuoti į plačiąsias auditorijas ir Holivudo šlamštą. Praradus "Lietuvą", liks tik "Skalvija", kuri ir taip yra merdėjanti bei primenanti daugiau vaiduoklių kino teatrą nei XXI a. pastatą (prisipažinsiu, jau gerus kelerius metus ten nebuvau). Bendrai paėmus, jie teigia, kad "Lietuvos" uždarymas tebūtų dar viena vinis į kultūros Lietuvoje karstą.

LLRI mąsto šiek tiek kitaip ir daugiau iš ekonominės pusės. Mes visi mokam mokesčius, bet dažnai nežinom, kur jie nueina. Jei "Lietuva" liktų valstybės, dalis mūsų visų mokesčių turėtų finansuoti nuostolingai veikiantį kino teatrą, kuriuo naudojasi mažuma. Kitaip sakant, už 7000 žmonių įgeidžius turėti savą kino teatrą mokės visi - tie kurie jo nori, bet ir tie, kuriems jis nereikalingas. Jų siūlymu, "Lietuvos" ateitis yra tik privačiose rankose, kur privati kompanija rūpinasi pastatu ir atsako pati už galimus nuostolius.

Turbūt ir labai spėlioti nereikia, kurioj pusėj randuosi aš. Delfi komentaruose kaip tik tą pusę ir stengiausi ginti. Tiesa, diskusija ten vis dar tęsiasi. Kai tik ji ten aprims, aš savo bloge pasistengsiu išsamiai paaiškinti, kodėl peticijos nepasirašiau ir kodėl manau, jog toks mano poelgis yra naudingas ir teisingas.

Taigi prieš savaitę žadėjau aptarti du kapitalizmui iškeltus priekaištus, bet iki šiol atsakiau tik į vieną jų. Atėjo laikas kitam. Be to, kad kapitalizmas buvo švelniai apkaltinas korporatyvizmu, tai yra kai korporacijos valdo valstybę, teko bandyti atremti ir dar vieną argumentą. Įsivaizduokite žmogelį, kuris neturi išsilavinimo, yra neturtingas ir sunkiai randa darbo.

Pirmas man kilęs klausimas buvo, kodėl jis toks yra. Rinkos ekonomikoje yra svarbus principas – kiekvienas atsakingas už savo veiksmus. Jeigu žmogus nebaigė mokyklos, vadinasi, yra kažkokia tą pagrindžianti priežastis. Galbūt tai buvo jo paties pasirinkimas? Na, man pasiūlė, kad mokykla buvo nebaigta, nes tėvai neturėjo pinigų. Ką tik mano išdėstytą principą galim taikyt ir tėvams, bet, taip darydamas, galėčiau tęst iki dinozaurų epochos. Reikia bandyti suktis kitaip.

Tarkim, kad tėvai buvo neturtingi – laiku neapsidraudė ir sudegė jų būstas. Vaikas liko neraštingas, galų gale jis suaugo. Niekas nedraudžia vaikui siekti šiokio tokio išsilavinimo pačiam, tarkime, bandyti mokytis skaityti, skaičiuoti ir dirbti pačiam. Tam veikia bibliotekos, išlaikomos privačiai arba labdaringos. Juk net turbūt nereikia įrodinėti, kad motyvuotas žmogus net ir sudėtingiausius dalykus gali išmokti kelis kartus greičiau. Patikėkit, patyriau savo kailiu. Jei žmogus to daryti nenori, jis vėlgi atlieka pasirinkimą. Jo reikalas, ar investuoti savo laiką į mokslą.

Kitas būdas yra tikėtis paramos iš gero linkinčių žmonių, galima sakyti, labdaros. Kapitalizmas labdaros nenaikina, jis kaip tik ją skatina. Svarbu, kad labdarą teiktų tie, kas nori. Tai ir yra vienas pagrindinių rinkos ekonomikos punktų. Aš darau tai, ką noriu, bet už tai, ką aš darau, aš pats ir esu atsakingas. Dabartinėje visuomenėje įprasta, jog labdarą įvairiomis pašalpomis teikia mokesčių mokėtojai. Pašalpas gali gauti tiek besistengiantys, tiek ir visiški tinginiai. Pirmieji neabejotinai išsiverstų net ir aplinkui vyraujant privačiai nuosavybei.

Dar galėčiau pridėti, jog dažnai keikiama maža minimali alga yra didžiulis priešas tokiems žmonėms, kuriuos ką tik ir turėjau omeny. Jei jų darbo pridėtinė vertė yra mažesnė nei minimali alga, darbdaviui tiesiog neapsimokės jo samdyti. Potencialus darbuotojas turės likti nusivylęs, nes valstybės įstatymai jam tiesiog nesuteikia galimybių dirbti. Būtent tokioj padėty atsidūrusį galima būtų vadinti vargšu. Toks žmogus ne tik susiduria su sunkumais išgyventi, bet jis neturi galimybių iš viso šito išbristi. Jeigu skurdui taikytume būtent tokį apibrėžimą, pateiktą Amartya Seno, tai, manau, galiu pakankamai drąsiai teigti, jog tikro kapitalizmo valstybėje vargšų tiesiog negali būti.

Žinojau, kad taip bus. Šiomis dienomis labai pradėjau abejot rinkos anarchistų tiesomis. Rinkos anarchistai - tai radikalieji libertarai, nusistatę prieš valstybę, netgi jos egzistavimą ir manantys, kad žmonės galėtų puikiai ir laisvai gyventi visuomenėje, kurioje vyrauja tik privati rinka. Suprantu, kad tokia rinka tikintieji turi savų argumentų ir yra įsitikinę jų teisumu, bet man labai sunku įsivaizduot tokią visuomenę funkcionuojant. Taip pat nemanau, kad tokia visuomenė gali būti laiminga. Galbūt todėl, jog nors ir pripažįstu žmogaus individualizmą, esu tokios nuomonės, kad žmogui reikalingi žmonės, o žmonėms reikalingas žmogus.

Anarcho-kapitalistai griauna tai ir stato visuomenę vien tik ant individo. Jie sako, jog individualizmas žmogui yra natūralu. Aš šitam neprieštarauju, bet manau, jog individualizmas natūralus tik kartu su kolektyvizmu. Tai nereiškia, jog mes turim burtis į kolūkius ir naikint buržua, tai reiškia, jog maža valstybė, atliekanti tik Adamo Smito propaguotą "naktinio sargo" funkciją, yra vis tik reikalinga. Radikalūs liberalai sako, jog tokia valstybė išsilaikyti ilgai negali, nes valstybė kaip mat pradės stengtis įgauti vis daugiau valdžios. Jie nemato skirtumo tarp mini valstybės ir tironijos. Aš matau.

Galbūt kitą savaitę pabandysiu išdėstyti savo viziją apie mano idealią valstybinę santvarką. Aišku, vizija bus supaprastinta ir sutrumpinta, bet jos rėmai vis tiek turėtų rodyti esmę. Taip, mano valstybė būtų liberali ir nepriimtų gerovės valstybei būdingų ypatybių, netgi mano blogo pavadinimas ir antraštė ten išliktų aktualūs.

Cituoju prieš beveik mėnesį išsakytus Artūro Zuoko, liberalų ir centro sąjungos pirmininko, žodžius:

Šiandien Vilniaus miesto taryba tvirtins naują nekilnojamojo turto mokestį, kuris sudarys 0,9 procento apmokestinamosios turto vertės. <…> Toks sprendimas - pirmas konkretus žingsnis, įteisinant ir stiprinant  racionalų verslininkų ir vietos gyventojų bendradarbiavimą. Lėšos, gautos už tą 0,1 procento nekilnojamojo turto mokestį bus skiriamos tai bendruomenei, kurioje turtas naudojamas.

Neatsitiktinai paryškinau jo partijos pavadinimo dalį. Tiesą sakant, jo žinutė tą dieną buvo truputį netgi mane šokiruojanti. Palaukit, palaukit… Liberalas, manantis, kad mokesčių didinimas yra racionalus sprendimas? Tada tikrai apsisprendžiau niekada nebalsuoti už tokius liberalus, kurie tik slepiasi po šios jau laiko patikrintos ekonominės srovės kauke. Taip pat tai buvo viena priežasčių, pastūmėjusių mane atsidaryti savo nuosavą blogą.

Užvakar vakare, 19 valandą 40 minučių verslo dienraštis Financial Times savo komentarų skiltyje paskelbė, jog libertarai mirė. Cituoju:

The libertarian moment has passed. It will not come again, and its defeat as a force in US politics will change the definitions of right, left and centre – not just in the US but also, the world.

Kokios gi dabar mane užplūdo mintys?.. Visų pirma straipsnis yra amerikocentriškas, tai yra už JAV ribų pasaulis beveik neegzistuoja. Tai, kas šiek tiek turėtų pataisyti antraštę, į Libertarų judėjimas JAV prarado įtaką. Čia buvo redakcinė klaida. Dabar galim pasinert į diskutuotinus faktus ir turinį. Mises bloge komentatoriai išsakė pastebėjimus, jog straipsnyje remiamasi beveik tuo, kas buvo dėstoma M.Friedman’o knygose. Pats jų kol kas dar neskaičiau, bet, kiek teko girdėt, Friedman’as tikrai yra vienas iš didžiųjų liberalizmo šalininkų, bet jis nėra tikras libertaras. Taip, tarp šitų dviejų sričių yra skirtumas.

Taip, iš tiesų JAV vis labiau linksa į Europos pusę bei tendencingai krypsta link gerovės valstybės kūrimo. Bet tuom remiantis paminklo šitai kritikuojančiam judėjimui statyti dar negalima. Valstijos pasižymi daugiautautiškumu ir didžiule migracija. Net ir bandant ją riboti, pasaulyje paplitusią nuomonę apie JAV kaip svajonių žemę būtų sunku sulaikyti. Tai reiškia, jog migracija vienokiu ar kitokiu atveju yra neišvengiama. Būtent šis fenomenas, skatinamas globalizacijos, yra didžiulis stabdis gerovės valstybės kūrimui, kuri, mano manymu, įmanoma tik esant konservatoriškai ir ganėtinai uždarai bendruomenei.

Kitas pastebėjimas būtų toks, jog tikrieji libertarai dar negavo gero šanso pasireikšti. Mes matėme, kaip staigiai išpopuliarėjo Keynes’o teorijos ir kaip staigiai jos buvo pritaikytos, tačiau praėjums keliems dešimtmečiams jos tapo nebepriimtinos. Praktika įrodė, jog jų veikimas yra daugiau žalingas nei naudingas. Kai kas, aišku, gali teigti, jog liberalai turėjo galimybę XIX-ojo amžiaus pabaigoje ir ją sužlugdė iš viso to kilusi Didžioji depresija. Deja, buvo ne visai taip. Neapgalvota monetarinė JAV politika, valstybės kišimasis į privatų verslą ir dar keletas kitų priežasčių sukėlė pasaulinę krizę. Galima sakyti, jog liberali visuomenė gyvavo tol, kol ją valdyti nepanoro valstybė. Tarkim, I-as pasaulinis karas buvo proga tą įtvirtinti.

Šiam kartui pabaigsiu. Be abejo, kiekvienas protaujantis iš straipsnio pasidarys savo išvadas. Maniškės sako, jog FT žurnalistas klydo. 

Galbūt kai kas jau girdėjot apie neseniai prasidėjusį mūšį tarp kelių Indijos valstijų bei CocaCola ir Pepsi kompanijų. Esmė ta, jog neseniai Indijoje pasirodęs tyrimas atskleidė, jog šių dviejų, pasaulyje gerai žinomų kompanijų produktuose (CocaCola, Fanta, Pepsi, 7-Up ir t.t.) yra pesticidų, kurių kiekis žymiai viršija rekomenduotinas Indijos sveikatos biuro normas.

Taigi pasklidus šiai žiniai, kelios valstijos apribojo gėrimų prekybą, o keliose jie buvo apskritai uždrausti. Pirma man kilusi mintis yra, jog nuo to pirmiausiai kentės patys indai. Sunku patikėti, kad tiek Amerikoje, tiek Europoje, tiek Azijoje populiarūs produktai, dažnai esantys po padidinamuoju stiklu, lyg iš niekur nieko pradėjo gaminti produktus, kenkiančius sveikatai. Be abejo, tiek Pepsi, tiek CocaCola vieningai šiuos kaltinimus neigia.

Kas dar krinta į akį, tai, jog didžiausius praradimus dėl valstijų veiksmų patirs ne tik šios kompanijos, bet ir jų klientai. Gal ir teisybė, jog nei CocaCola, nei Pepsi negarsėja kaip sveikatai ypač naudingų gėrimų gamintojai, bet juos vienareikšmiškai uždrausti, remiantis vienintelio tyrimo duomenimis, yra neatleistinai kvaila. Nejučiom peršasi mintis, kad taip bandoma prastumti vietinį gaiviųjų gėrimų gamintoją. Bet kokiu atveju kentės ir klientai. Tie, kas tiki tyrimo duomenimis, šių gėrimų atsisakytų ir neskatinami valdžios, bet dabar jų privalės atsisakyt visi.

Man tikrai būtų nesmagu, jeigu būtų uždraustas greitas maistas, nors ir pripažįstu, kad sveikatai jis kenkia. Kodėl negalima leisti sprendimo priimti patiems žmonėms? Kodėl būtinai valdžia turi spręsti vienareikšmiškai už visus? Nepatinka - uždraudžiam, patinka - subsidijuojam. Tokiu būdu iškraipoma rinka. Dėl nesuprantamų ir savavališkų valdžios veiksmų kompanijos neteks dalies pelno, o dalis indų neteks galimybės džiaugtis populiariausiais pasaulio gaiviaisiais gėrimais, nors galbūt jie ir sutiktų prisiimti riziką bei gerti tą papildomą pesticidų kiekį. Ar, norint apsaugoti, yra būtina uždrausit? O gal tiesiog užtenka informuoti?

Vakar neatnaujinau blogo dėl paprastos priežasties - neturėjau laiko. Dieną teko dirbti, o vakare - švęsti savaitės pabaigą. Pabaigą šventėm su kambarioke, jos draugu danu ir dar keletu žmonių. Su visais susipažinau tą patį vakarą. Skamba neįdomiai, bet su danų kolega gal pusę vakaro prasiginčijom ekonominėmis temomis. Jo šalis yra puikus skandinaviško socializmo pavyzdys ir danų architektūros studentas tuo didžiavosi. Aš, kaip turintis kitokią nuomonę, bandžiau ją ir išdėstyti. Trumpai tariant, išėjo diskusija socializmas prieš liberalizmą.

Iš dano mąstymo supratau, jog tikroji kliūtis liberalizmui yra tai, kad jis neatneša gerovės visiems. Man tinkrai sunku buvo įrodyti, kad iš tikrųjų taip nėra. Galų gale taip ir neįrodžiau. Jis džiaugėsi nemokamu gydymu, nemokamu aukštuoju mokslu, nemokama mokykla, neliūdėjo dėl sąlyginai didelių mokesčių ir beverčio šalies karinio kišimosi į kitas valstybes.

Nors kolega tikrai atrodė sutinkąs su daugeliu mano laisvės idėjų, tarkim, laisvė pasirinkti mokymą, laisvė mokėti tik už tai, ko tau reikia, bet jam sunku buvo įsivaizduoti, kad liberali visuomenė yra kitkas, negu turtingieji ir vargšai. Galbūt tai ir yra didžiausia liberalizmo problema: išankstinė nuostata, jog ten būna tik patenkinti turtingieji ir nepatenkinti vargšai. Noriu nudžiugint, kad toli gražu. Sakyčiau, bus ir tokių, ir tokių, bet visi bus patenkinti, nes tik laisva rinka sugeba pilnai patenkinti žmogaus poreikius, ypač kai vyriausybė nesistengia jos reguliuoti. Tie, kas yra nepatenkinti, tuoj pat gali nustoti būti klientai, pereiti prie kitos kompanijos. Žodžiu, yra absoliuti pasirinkimo laisvė. Būtent tai ir akcentavau vakarykštėje diskusijoje.

Tiesa, privati policija ir privatūs teismai danui pasirodė keistas sumanymas, bet, manau, tai yra gan natūralu. Man buvo absoliučiai taip pat, kai pats pirmąkart išgirdau apie tai. Dabar jau vertinu šitai kaip visai neblogą ir efektyvią alternatyvą dabartinei santvarkai.

Skandinaviško socializmo tema siūlau paskaityti šį straipsnį. Pamiršau jį duoti paskaityti mano kolegai iš Danijos (yra ir angliškas straipsnio variantas). Kadangi talpinamas laisvą rinką propaguojančioje svetainėje, tai nenuostabu, jog jų požiūris gana kritiškas. Galbūt ne tiek kritiškas, kiek, mano nuomone, teisingas.