Blog’as oficialiai uždarytas

Vienam darbui, padėsiančiam faktais iliustruoti Europos aukštojo mokslo ir technologijų atsilikimą, teko dirbti su ISI Highly Cited duomenų baze, kuria taip pat remiamasi sudarant ir Šanchajaus universitetų reitingą.

Kaip ir sako jos pavadinimas, duomenų bazė yra sudaryta iš beveik 6 tūkst. dažniausiai cituojamų autorių įvairiose mokslų kategorijose. Tiesa, daugiausiai koncentruojamasi ties tiksliaisiais mokslais, ypač medicina ir biotyrimais. Nors pati duomenų bazė nėra tobula, su ja bedirbant aptikau ir pora neatitikimų, kai kur trūksta duomenų, dar kai kur pasitaiko viena kita klaida, bet vis tik ji yra tikrai neblogas įrankis parodyti bendras pasaulines tendencijas aukštojo mokslo srityje. Ką gi, rezultatai tikrai mane nustebino, nes tikrai nesitikėjau, kad atotrūkis toks didelis.

65% visų dažniausiai cituojamų autorių dirba JAV. Kitaip sakant, 2 iš 3 dirba ir gyvena JAV! Skaičius tikrai įspūdingas. Europos dalis čia sudaro vos daugiau nei penktadalį - 22%. Primenu, kad pagal BVP vien tik Europos Sąjungos šalys jau lenkia JAV. Japonija čia nesiekia nei 5%. Kitaip sakant, visuose Kalifornijos universitetuose bendrai paėmus dirba 1,5 karto daugiau produktyviausių mokslininkų nei pirmojoje Azijos ekonomikos jėgoje. Nieko turbūt nestebina, kad geriausiai iš Europos šalių laikosi Didžioji Britanija, kur dirba trečdalis visos Europos labiausiai cituojamų autorių. Be kita ko, gan neblogos pozicijos tiek šveicarų, tiek olandų žinant valstybių dydį. Kita vertus, šios valstybės kartu įdarbina daugiau mokslininkų, negu visa Prancūzija, kuri dar ryškiai atsilieka nuo Vokietijos, kurią labai gelbėja Max’o Planck’o institutas.

Be abejo, turbūt bus įdomu sužinot, kurios mokslo institucijos gali pasigirti didžiausių įtakingiausių mokslininkų skaičiumi. Prieš tai turbūt derėtų įspėti, jog šitie skaičiai yra šiek tiek nuvertinti, mat dažnai vienam ar kitam universitetui priklauso ar bent būna susijusios ir daugybė kitų mokslinių tyrimų institucijų, neturinčių pavadinime universiteto vardo. Tarkim, iš pavadinimo Santariškių klinikos nėra aišku, kad jos glaudžiai susijusios su Vilniaus universitetu.

Taigi rezultatai tokie, kad nieko nestebina, jog pirmauja Harvardas su 3% visų autorių jo gretose. Stanfordas jų turi maždaug 2,3%, o MIT - šiek tiek mažiau nei 2%. Bene didžiausia mokslininkų koncentracija yra Kalifornijoje ir srityje aplink Masačusetsą bei New York’ą, tai yra ten, kur randame Harvardą, MIT, Columbia, New York’o valstybinius universitetus ir t.t. Iš ne JAV esančių institucijų bene labiausiai išsiskiria Tokijo, Kyoto, Oksfordo ir Keimbridžo universitetai. Taip pat ypač neblogai tarp viso būrio atrodo jau mano minėtas Max’o Planck’o institutas.

Beje, nors universitetai užima dominuojančias pozicijas, pakankamai nemažai autorių kildinama ir iš kitur: ligoninių, privačių kompanijų, privačių laboratorijų, valstybinių tarybų ir organizacijų. Šitai turbūt labiausiai atsispindi Šveicarijoje bei JAV.

Vienas iš viso šito tyrimo tikslų yra parodyti beviltišką Europos atsilikimą aukštajame moksle, bet taip pat yra ir vienas įdomus gilesnio pasvarstymo reikalaujantis klausimas: kodėl šiandien, kai galime bendrauti taip paprastai, kai susisiekti su žmogumi už Atlanto užtenka vos kelių sekundžių, kai Europoje galime be problemų skaityti JAV ar Azijoje spausdintus straipsnius ir leidinius, kodėl yra tokia pastebimai didelė mokslo koncentracija keliose vietose? Ar neturėtų būti atvirkščiai? 

Tikrai dažnai girdim sakant, kad pinigai laimės neatneša. Be abejo, iš dalies tai yra tiesa. Nors gyventojų turtas nuo 1975 m. iki 1995 m. padidėjo bene 40%, bet, anot vokiečių Handelsblatt, laimingesni jie netapo. Beje, net jei ir minimi tiktai amerikiečiai, mažai abejoju dėl pasaulinių tendencijų.

Žmonėms, be jų pačių uždarbio, svarbi yra ir aplinka, ir sveikata, ir darbo saugumas, ir socialinės nuotaikos ir paties žmogaus padėtis tarp kitų žmonių. Tarkime, ką pasirinktumėt: 50 000 Lt atlyginimą, kai kiti gauna 20 000 Lt, ar 100 000 Lt atlyginimą, kai kitų pajamos - 200 000 Lt (kainų lygis abiem atvejais tas pats)? Klausimas provokuojantis, bet atsakymas nelabai ir stebina. Tyrimai rodo, jog dauguma pasirinktų vis tik pirmąjį variantą. Būti turtingiausiam yra svarbiau nei būti tiesiog turtingesniam. Šitoje vietoje šiek tiek ir krinta socializmo teiginiai. Žmogus visų pirma siekia gerovės sau, o tik po to aplinkiniams. Maždaug tai, ką teigė liberalai ir utilitaristai.

Sritis, tyrinėjanti žmonių laimę ekonomikos terminais, buvo pakrikštyta Happiness Economics (liet. laimės ekonomika). Jeigu pažvelgtumėm į BBC parengtą laimės žemėlapį, galėtume konstatuot, kad laimingiausios šalys yra tos, kuriose žmonės disponuoja didžiausia laisve (vakarų Europa ir šiaurės Amerika). Be abejo, pajamų lygis yra svarbu, ir tai yra visiškai natūralu. Neišeis pasijusti laimingu, jeigu tenka gyvent nuo algos iki algos (ar dar blogiau, nuo pusryčių iki pietų…). Beje, kitas straipsnis apie tai, kodėl milijardinė pagalba Afrikai patyrė visišką fiasko.

Taip pat jaučiu teigiamų pokyčių vėją švietimo sektoriuj. 

Šiandien per anglų kalbos paskaitą dėstytojas užsimanė iš "būsimų" ekonomistų sužinoti jų nuomonę apie ekonomiką ir kodėl būtent ją jie galiausiai pasirinko. Susumavę galinius rezultatus, gauname, kad maždaug 80-90% studentų iš tų 15, buvusių tuo metu, nelabai žino, ką jie čia veikia ir ko jie siekia iš tikrųjų. Aišku, šiek tiek prisideda faktas, kad atsakinėti jie turėjo ne savo gimtąja kalba, bet net ir tai neturėtų itin keisti jų pasisakymų turinio, galbūt tik gimtąja kalba jie sugebėtų šiek tiek ilgiau kalbėti apie nieką.

Ar tik tai ne dar vienas pliusas privatiems universitetams (taip pat ir privatizuotai švietimo sistemai)? Net žiauru pagalvoti, kad dirbantys žmonės atiduoda per mokesčius nemažą dalį pinigų, kuriuos "gabusis" jaunimas mokyklose ar universitetuose ima ir švaisto tiesiogine prasme. Jei jie mokėtų patys ar už juos konkrečiai mokėtų tėvai, arba jie tiesiog gautų stipendiją (kas taip pat yra dažnas atvejis), požiūris, nei kiek neabejoju, keistųsi kaip mat.

Visi jau daug girdėjom kalbant apie lietuviško aukštojo mokslo reformą. Praėjo jau daugiau nei metai nuo įžymiojo protesto, bet lyg ir niekas nepasikeitė. O gaila.

Kita vertus, šiomis dienomis Vokietijoje įsikūręs privatus Brėmeno tarptautinis universitetas rodo mums gerą aukštųjų mokyklų gyvavimo ir organizacijos pavyzdį. Pavyzdys grįstas filantropija, mat Klaus’as Jacobs’as, nusprendė skirti šiam universitetui 200 mln. eurų dotaciją.

Iš štai šitos istorijos mes galėtumėme irgi pasimokyti. Privati finansinė parama universitetams ypač populiari anglosaksiškose valstybėse, be abejo, JAV taip pat. Ar tai būtų alumni studentai, ar universitetus remiančios privačios kompanijos, ar tiesiog dosnūs filantropai, tokio tipo parama universitetams ten yra dažnas atvejis. Ir galit neabejoti, kad ji yra daug didesnė paskata švariai ir efektyviai leisti pinigus nei valstybės teikiamos dotacijos. Tikėtis aukų iš privačių asmenų ar fondų galima tik tuo atveju, jei universiteto valdyba gerai ir sąžiningai atliks savo darbą, kai, kita vertus, valstybės finansavimas tikrai negali iš niekur nieko sustoti.

Mūsų aukštojo mokslo ateitis yra privatūs universitetai, nepriklausomi nuo valstybės, jos poreikių,  finansavimo ar požiūrio. Tik laisva rinka, valstybės nešikišimas ir konkurencijos sąlygos šioje srityje gali išsaugoti aukštą mokslo kokybę ir šalies ateitį tiek technologiniu, tiek socialiniu, tiek ekonominiu požiūriu.

Pabaigai tik pridėsiu, jog Brėmeno universitetas tikrai gan populiarus tarp lietuvių abiturientų, išvykstančių į užsienį. Bent jau Vilniaus licėjus kasmet ten išsiunčia po keletą "savų žmonių", neretai pabaigusių tarptautinį bakalaureatą.

Jeigu dabar man reiktų atsakyti, ar lengvas buvo mokyklos kursas, pasakyčiau, jog nežinau. Galbūt jis buvo lengvas man, bet sunkus kam kitam, o galbūt ir atvirkščiai. Bendro atsakymo nėra, nes kiekvienas moksleivis skiriasi nuo kito. Kiekvieno gebėjimai tam ir tam dalykui yra skirtingi, kiekvieno imlumas išmokti bei mąstyti yra būdingas tik jam pačiam.

Manau, būtų įdomu pasvarstyti, kokią mokyklą norėtumėme turėti. O ji turėtų būti paremta ką tik mano išdėstytu principu, tai yra ne suvienodinti daugybės moksleivių žinias pritaikant valstybines programas, bet suteikti moksleiviams laisvę ten, kur jie ją gali panaudoti geriausiai. Kokiu būdu tą galima padaryti? Pirmiausia, reikia leisti veikti mokykloms autonomiškai. Kitaip tariant, panaikinti valstybines programas, pagal kurias moksleivis tam dalykui skiria tiek ir tiek, kitam - šitiek, ir taip toliau. Geriausiai apie moksleivio gabumus žino tik jis pats ir jo mokykla, kurią, be abejo, jis gali bet kada pakeisti.

Aišku, turbūt kils klausimas, ar tokia sistema užtikrins aukštą mokymo lygį. O kodėl neturėtų? Tokia sistema bus ne tik žymiai įvairiapusiškesnė, leisdama diferencijuoti mokinius, bet ji liks aukšto lygio ta prasme, kad sistema gyvens konkurencijos sąlygomis. Kaip kad jūs nebeperkat prastos kokybės gaminio, taip prastos kokybės mokykla neturės mokinių, kas jai neleis paprasčiausiai išsilaikyti. Prastos kokybės nemėgsta niekas.

Egzaminai taip pat priklausytų tik nuo mokyklos. Reikia atsisakyti galų gale tų nacionalinių egzaminų, kurie visus 50 tūkst. moksleivių sustato į vieną eilę, lyg jie būtų visiškai vienodi. Taip nėra. Egzaminai turi būti laikomi mokykloje pagal šios tvarką, o jau pačią mokyklą ir egzaminų rezultatus tegu vertina tie, kam tai rūpi, tai yra aukštosios ar aukštesniosios mokyklos.

Toliau įdomiausia dalis - finansavimas. Aš nesutinku šia prasme su tikraisiais liberalais, teigiančiais, jog valstybė čia neturėtų kištis. Manau, jog pagrindinis ugdymas yra reikalingas ir, žinant nelygų turto pasiskirstymą, jis turėtų būti finansuojamas valstybės sąskaita. Labai tinka yra dabar veikianti mokinio krepšelio idėja, kai pinigai vaikšto paskui besimokantįjį, o ne skirstomi atskirai mokykloms. Taip jos gali konkuruoti. Be abejo, jeigu joms rūpi kokybė, jos negali priimti belenkiek moksleivių ir taip prarasti rinkos pozicijas. Dar vienas įdomus klausimas yra amžiaus limitas, iki kurio mokykla būtų privaloma. Žinoma, jis turėtų būti mažesnis nei dabar (16 metų), o galbūt ir išvis panaikintas. Čia galima ginčytis. Paaugliai dabar bręsta greitai ir gali patys, padedami tėvų, apsispręsti, kada mokyklos jiems pakanka. Kaip jau sakiau, sistema turi būti grįsta moksleivio, kaip individo, principu. Mes visi esam skirtingi ir tai, kas vienam atrodo teisinga, nebūtinai taip atrodo ir yra kitam.

Beje, tik pridėsiu, jog mokyklos, be jokios abejonės, turėtų būti tik privačios. Tokiu būdu užtikrinamas efektyvesnis mokymas, lėšų paskirstymas, žymiai mažesnė korupcijos ir savivaldžiavimo tikimybė. Privačios mokyklos veikia siekdamos pelno, kai tuo metu valstybinių tikslas yra daugiau simbolinis ir jos neprivalo pernelyg rūpintis savo nepritekliais, biudžeto deficitu, skolomis, reitingu ir taip toliau. Be to, tokiu būdu būtų išvengta valstybės kišimosi į mokslą, kas yra, mano nuomone, itin svarbu, nes leistų susiformuoti daugiau mąstančiai ir savarankiškesnei visuomenei.

Tokios pirmos mintys apie lietuvišką pagrindinį ugdymą ateityje. Nors vizija graži, bet šiuo metu tikrai sunkiai įgyvendinama. Bet bent jau pasvarstyti tai galima… 

Peržiūrint per dieną susikaupusias naujienas, už akių labai užkliuvo šitas straipnis. Tikrai labai labai rekomenduoju jį perskaityt ir gerai pagalvot, kas čia iš tikrųjų įvyko.

Mano akimis, įvyko akivaizdus mūsų mylimos laisvės kalbėti ir veikti pažeidimas. Autorė parašė knygą, kurioje išdėstė savo mintis ir idėjas. Knygos tekstas neįtiko kariuomenei. Niekas nebando aiškintis, ar tekstas atitiko teisybę. Tai yra neįdomu. Svarbiausias faktas yra tas, kad kariuomenė buvo pažeminta visuomenės akyse. Kadangi kariuomenė yra kietoji valstybės ranka, ji lengvai randa kalbą su švietimo ministerija, kuri savo ruožtu turi monopolį leisti ar neleisti publikuoti autorės vadovėlį. Šiandien ji pyksta dėl tokio teksto, rytoj pyks dėl to, kad žmonės prašys apkarpyti finansavimą, poryt dėl nuostatos, kad kariuomenė laisvai visuomenei neturėtų būt aukščiausias prioritetas. Jie pyks, o mes būsim kalti ir neteisūs. Juk jie turi jėgą, kurią mes patys jiems atidavėm.

Kas dar yra įdomu, tai jog geresnio argumento už privačias ir tokiu būdu laisvai veikiančias bei nuo valstybės nepriklausomas mokyklas jau senokai neteko girdėt. Kodėl pats moksleivis, jo tėvai, jo mokytojai ar konkreti mokykla negali patys pasirinkti, kas yra tinkama vaikui, o kas ne? Atsakymas būtų dviprasmiškas: kas moka, tas ir renkasi. Šiuo atveju moka lyg ir valstybė, bet, antra vertus, ji pinigų daržely nenusiskina. Moka tai mokesčių mokėtojai. Bet ir vėl, nors moka jie, patys rinktis nieko negali. Viskas už juos padaryta. Ar kas nors įžvelgia čia nors kiek logikos ir sveiko proto?

Dabar supratau, kad mano pirmieji straipsniai apie kariuomenę šitam bloge ne iš kelmo spirti. Mes einam ne į tą pusę, ryškiai ne į tą pusę. Dar betrūko Meilės, Teisybės, Taikos ir Pertekliaus ministerijos. Nereiks daryt dar vienos Orvelo 1984 ekranizacijos, užteks dokumentinio filmo.