Blog’as oficialiai uždarytas

Nemokamas maistas

Rugpjūčio 6, 2007

Šiandien Delfi pasirodė straipsnis apie ES paramą Estijai lietuviškais makaronais. Na, atrodo, nieko blogo. Vargšai estai gaus pavalgyti, o lietuviai iš to dar ir praturtės, tiesa? Taip, tiesa, bet ji slepia vieną dalyką: food aid controversy. Kuo tai pasireiškia? Veikimas panašus į dempingą, kuris ES ribose, beje, yra uždraustas.

Įsivaizduokit, kad esate UAB "Makaronai" direktorius Lietuvoje. Gaminate tik vieną gaminį - makaronus - ir jį parduodat visur po 1 Lt (pigiau negalit sau leisti). Staiga iš kažkur ateina žinios, kad geraširdė šalis donorė nusprendė Lietuvai padovanoti jos makaronų perteklių, siekiantį kelis tūkstančius tonų, arba už dyką, arba už juokingą kainą. Žinant, kad rinką užplūs pigūs makaronai iš užsienio, ar manot, kad 1 Lt kainos išsilaikys? Ne, kaina smuks. Kiek - priklauso nuo rinkos dydžio. Nuo to pat priklauso, ar ilgam. Tada jau nuo jūsų sugebėjimų tvarkytis kritinėse situacijose ir firmos padėties priklauso, ar dirbsit nuostolingai laikinai ar nueisit visiškai į bankrotą.

Laimė, Estija yra pakankamai turtinga šalis, kad makaronų labdara jos ekonomikai neturėtų didesnės įtakos, bet silpnoms Afrikos šalims tokio tipo pagalbos gali atnešti šviesią šiandieną, bet kainuoti vargingą rytojų. Kaip vienas būdų spręsti šią problemą yra maisto talonų ar grynųjų dalinimas, kad gyventojai galėtų patys nusipirkti sau maisto iš vietinių gamintojų, taip teberemdami ir skatindami vietinę ekonomiką. Aišku, kitas klausimas yra super kritinė situacija, bet vėlgi pagalba maistu turėtų išlikti pats paskutinis šiaudas.

5 ekonomikos pritaikymai

Sausio 15, 2007
Kategorija: Mikroekonomika

Naują sezoną reik pradėt linksma gaida ir primenant šio blogo tematiką.

Gan neįprastas pavyzdys, vis dėlto įliustruojantis kelis pakankamai svarbius ekonomikos dėsnius: studentų girtuokliavimas.

1) Paklausos-pasiūlos principas. Laiškas dėsto tokius faktus: gėrimų pardavimo vietų padaugėjo. Tai reiškia, jog pasiūla tapo didesnė ir vartotojai gali nusipirkti daugiau už mažesnę kainą! Kitaip tariant, linkstama vis labiau link teisingos konkurencijos modelio. Galimas sprendimas: riboti parduotuvių skaičių arba uždėti minimalią alkoholio pardavimo kainą.

2) Šalutinio poveikio efektas. Per didelis alkoholio vartojimas, kaip teigiama, skatina užpuolimus, vandalizmą, šiukšlinimą ir t.t. Galimas sprendimas: apmokestinti alkoholį ir gautus iš mokesčių pinigus panaudoti viskam iškuopti. Tokiu būdu dėl didesnės kainos taip pat sumažėtų vartotojų. Tai yra vadinamieji Pigu mokesčiai.

3)  Bet ko kaina yra tai, ką tu dėl to turi paaukoti. Įsivaizduokim savivaldybės poziciją: leisti laisvai pardavinėti alkoholį ir pasipelnyti nuo jo pasiimant akcizą, bet taip pat dažniau tvarkyti tam tikras miesto vietas ar vis tik riboti pardavimus, gauti mažiau mokesčių, bet ir tvarkyti šiek tiek mažiau?

Prieš nusprendžiant, ką daryti, reikia įsitikinti dėl dviejų dalykų: ar tikrai alkoholis kelia betvarkę ir ar tikrai padidintos kainos padės sumažinti jo vartojimą?

Bent jau atsakymas į antrąją dalį nėra toks vienareikmiškas, kaip atrodo. Nors Pasaulio sveikatos organizacija tikina, jog padidintos kainos tikrai sumažins alkoholio vartojimą, ji užmiršta dar vieną ekonomikos principą:

4) Žmonės reaguoja į paskatas. Išvydę padidėjusias kainas, studentai tikrai gali pirkti mažiau alkoholio. Bet jie taip pat gali bandyti ieškoti pigesnio, bet labiau "duodančio į galvą" ar tiesiog šiek tiek pataupyti ir nusipirkti kvaišalų.

Manau, sutiksite, kad visi trys pasirinkimai yra įmanomi. Čia įsiterpia dar vienas ekonominis terminas:

5) Pakeitimo ir pajamų efektas (substitution and revenu effects). Jei dominuoja pajamų efektas, vadinasi, studentai už turimus pinigus galės alkoholio nusipirkti mažiau ir bendras vartojimas mažės. Jei vis tik dominuoja pakeitimo efektas, vadinasi studentai ieškos būdų, kaip pakeisti pabrangusį alkoholį kuom nors kitu ir bendrą galutinį rezultatą kol kas daryti pakankamai sunku. Norint sužinoti, kuris efektas būtų dominuojantis, reiktų papildomų tyrimų.

Štai tokiam nedideliam ir nuotaikingam straipsniui galima ekonomikos žinias pritaikyt bent penkis kartus.

Redaguota: apie tai, kad žmonės reaguoja į paskatas, susimąstė ir Lietuvos Rytas.

Ar mums tebereikalingas patentavimas?

Lapkričio 25, 2006
Kategorija: Mikroekonomika

Šiandien norėčiau paliesti diskusiją patentų klausimu. Ne tik ypač kontroversiškų programinės įrangos patentų, bet juos paimti ir aptarti apskritai. Wikipedia mums duoda tokį apibrėžimą:

Patentas yra išradėjui garantuotas teisių rinkinys, suteikiamas valstybės ir nustatytam periodui, mainais į naujo, naudingo, inovacingo ar pramonėje pritaikomo metodo, aparato, medžiagos ar proceso veikimo detalių paskelbimą viešumon.

Kaip pažymi Mises institutas, išradimų pastaraisiais laikais, galiojant patentų įstatymui, buvo nemažai. Kai kurie jų galbūt nebūtų egzistavę, jei nebūtų patentų, nors, kita vertus, greičiausiai yra ir tokių, kurie nebuvo padaryti būtent dėl tų pačių įstatymų galiojimo. Tačiau tikrai būtų per daug tiesmukiška teigti, jog patentų galiojimas yra būtinas inovacijai. XIX a. Britanijoje patentai galiojo, Vokietijoje - ne. Abiejose šalyse išradimų buvo padaryta nemažai.

Tai šiek tiek verčia susimąstyti apie patentų reikalingumą. Užuot patentavus ir besidžiaugus tuos kelerius metus visiška laisve, išradėjai galėtų galbūt pasinaudoti prekybinių paslapčių principu ir apgalvotu licencijavimu, kad galėtų apsaugoti savo naujus produktus. Žinoma, tai nėra pats patikimiausias būdas, bet jis priklauso vien nuo išradėjo. Taip pat tokiu būdu neužkertamas kelias kitiems išradėjams kurti (kad ir tą patį) ir pelnytis iš savo išradimų.

Atskiro pasakojimo prašo ir programiniai patentai, o labiau - jų absurdiškumas. Tai galime pastebėti jau net ir dabar, kai kompanijos bando sau nešti pelnus iš nieko, pavyzdžiui, patentas dėl pelės mygtuko paspaudimo ar failų archyvavimo. Jau turbūt nereikia priminti, kad atviro kodo programinei įrangai tokie patentai reikštų galą, mat įsigyti licenciją naudoti patentą paprasčiausiai neleistų finansinės galimybės. Galų gale pelnytųsi tik didžiosios kompanijos ir programinės įrangos rinka būtų visiškai iškraipyta.

Tai tik iliustracija to, jog patentavimas išsigimė. Užuot gynęs išradėją, dabar patentas tampa manipuliavimo įrankiu teisininko rankose. Kas bus gudresnis, tas pirmas sugebės iš kito išpešti vieną kitą milijoną. Beje, patentavimas ne vienintelis tokio išsigimimo pavyzdys. Galime taip pat prisiminti ir antimonopolistinius įstatymus (beje, patentų dalinimas yra vienas iš monopolio įsigalėjimo pavyzdžių). Iš pradžių turėję stoti konkurencijos ir laisvos rinkos pusėn, įstatymai, griaunantys monopolį, tapo dar vienu žaisliuku kompanijų rankose.

Galiausiai užuot dėjusios lėšas į tyrimus, išradimus ir naujų produktų paiešką, firmos šiais laikais sukiša nemažai pinigų į pagalių kaišiojimą konkurentų ratams. Storiausi pagaliai vadinasi antimonopolistiniai ir patentų įstatymai.

Aktualios problemos liberaliu požiūriu

Rugpjūčio 20, 2006

Atrodo, vėl nepavyko šią savaitę paskelbti po straipsnį kasdien. Vakar sužinojau, jog vienas mano draugas turi susikūręs įsivaizduojamą valstybę, kurioj jis pats yra karalius. Skamba kvailai, bet iš tikrųjų tai buvo labai juokinga. Nors kai tik paaiškėjo, kad valstybė yra linkusi į socializmą, iškart atsisakiau tapti piliečiu. Juolab kad galėjau tapti tik antros rūšies piliečiu, nes būčiau tik natūralizuotas.

Bet ne tame esmė. Truputį buvom susiginčiję. Dalyvavo trys asmenys, tačiau tik aš vienintelis gyniau tikrą kapitalizmą. Anie du vėlgi turėjo polinkį į socializmą. Atmetus visus neįdomius filosofavimus, galima sustoti ties dviem įdomesniai klausimais. Vieną aptarsiu šiandien, kitą aptarsiu rytoj (arba bent jau artimiausiomis dienomis). Taigi pirmas bandymas kaltinti kapitalizmą buvo paremtas Walmart’u. Walmart - tai didžiausias ir populiariausias prekybos centrų tinklas JAV, garsėjantis mažomis kainomis ir mažais atlyginimais. Šiek tiek primena mūsų VP Market… Esmė ta, jog pavyzdžiu buvo paimtas miestelis (nepasidomėjau, ar toks iš tikrųjų egzistuoja), kuriame nėra nieko kito, kaip Walmart prekybos centras. Čia Walmart yra bene vienintelis darbdavys, dėl mažų kainų nukonkuravęs vietines parduotuvytes ir, be to, mokantis tiek nedaug, jog patys darbuotojai vos beišgali apsipirkti tam pačiam Walmart’e. Taigi viso šito kaltininkė liko kapitalistinė sistema. Mano teorija yra tokia, kad nei kaltininkų, nei aukų čia nėra.

Visų pirma Walmart savo atvykimu atnešė mažesnes kainas, kad automatiškai yra naudingiau vartotojams. Draudimas veikti šiam prekybos centrų tinklui kenktų ne tik pačiai kompanijai, bet ir jos klientams. Kitas klausimas būtų: kas buvo iki Walmart’o? Kur žmonės rasdavo darbo? Ar tikrai vien tik tose lokaliose parduotuvytėse? Tikrai abejoju. Greičiausiai Walmart’o atėjimas į rinką sumažino ir nedarbą. Nagrinėdami toliau galim pastebėti, jog darbuotojai eina dirbti į Walmart’ą savo noru. Niekas jų neverčia ten eiti. Man primygtinai siūlomas kontrargumentas buvo, jog jie neturi pasirinkimo, bet tai visiškas melas. Laisvas žmogus kapitalistinėje sistemoje visada gali rinktis ir jis atsako už tai, ką pasirinko. Niekas jo nelaiko čia, mūsų mažajame miestelyje. Jis gali susikrauti mantą ir išvykti kur nors link didžiųjų miestų, jis gali emigruoti. Jis gali daryti ką tik nori. Esmė ta, jog sutikdamas dirbti Walmart’e, jis sutinka gauti tą mažą atlyginimą. Kai tarp dviejų šalių yra sutarimas, tada ir įvyksta apsikeitimas paslaugomis ar prekėmis. Tai ir yra kapitalizmo stiprioji pusė. Walmart’as negali mokėti per mažai, nes taip jie praras darbuotojus, kurie gali išvykti kitur. Galų gale darbuotojai gali tiesiog streikuoti ir atsisakyti dirbti už jiems nepatinkantį atlyginimą. Bet kokiu atveju vis tiek visi galų gale lieka patenkinti arba bent jau tokie turėtų būti, nes toks buvo jų pasirinkimas.

Taip pat negalima kategoriškai teigti, jog Walmart sunaikino absoliučiai viską. Dabartiniais laikais, esant tokioms technologijoms, žmogui nebūtina sėdėti biure, kad galėtų dirbti savo darbą. Jis gali būti už tūkstančio mylių ir tai neturės jokios reikšmės, jei tik, žinoma, tai atitiks darbo pobūdį. Galų gale Walmart irgi ne vieni pasaulyje. Jei jie numušė atlyginimą, labai gali būti, kad tai patiks ir kitų pramonės sektorių firmoms, kurios gali tuo susivilioti. Jau net nekalbu apie tai, kad Walmart atėjimas reiškia pačio miestelio plėtojimąsi nacionaliniu lygiu.

Monopolistai iš Redmondo. II dalis

Rugpjūčio 14, 2006
Kategorija: Mikroekonomika

Dabar šiek tiek aktualesnė tema apie Europos Sąjungos ir Microsoft nesutarimus. Taigi pastarasis gavo baudą, siekiančią beveik 500 milijonus eurų, už į sistemą integruotą garso ir vaizdo grotuvą Windows Media Player. Paprastai mąstymas yra toks: Microsoft nepateikia sistemos varianto be grotuvo ir taip bando pasinaudoti monopolistine padėtimi, išstumti kitus grotuvus iš rinkos ir pakelti kainą, mat operacinė sistema su grotuvu turėtų kainuot daugiau nei tokia, kuri jo neturi. Žinant, kad programų plėtojimas yra fiksuotų kaštų, tai yra nepriklausomas nuo pardavimų kiekio, bendrovei tai naudinga, mat didesnės kainos natūraliai atneša didesnį pelną.

Kyla klausimas, kur slypi šio antimonopolistinio persekiojimo blogosios pusės. Visų pirma, tai faktas, jog Microsoft uždirbtas pelnas nueis ne programų tobulinimui, dividendams, labdarai, o būtent ES, o šio didžioji dalis savo ruožtu bus paskirta prancūzų ūkininkams, kurie nieko bendro su visu tuo neturi ir kurie nesugebės pinigų panaudoti efektyviai (čia, be abejo, su žiupsniu ironijos). Tokia suma bendrovei reikštų didžiules investicijas ir galbūt visiškai naujus produktus. Dabar Microsoft klientai vietoj to gaus operacinę sistemą be Windows Media Player, kurios kūrimas Microsoft kompanijai vėlgi kainuos papildomai, juolab kad jie teigia, jog tai yra sisteminis Windows komponentas.

Antra, Windows yra privatus Microsoft produktas. Galima pasinerti į filosofinius pasvarstymus, ar teisinga būtų, jei kokiai nors bendrovei valstybė nurodinėtų, ką ir kaip ji turi gaminti. Čia jau kyšo socializmo principai, o socializmas neatneša nei teisybės, nei laisvės. Aišku, skamba labai kategoriškai ir neįtikinamai, bet pasistengsiu diskusijos šia tema dabar išvengti.

Microsoft gamina tai, kas atitinka jų klientų poreikius. Jie galų gale gamina tai, ką nori gaminti. Jeigu dauguma klientų nori turėti grotuvą iškart, tai taip ir bus. Tai jokiu būdu neišstumia kitų grotuvų iš rinkos. Aš nenaudodavau standartinio Windows grotuvo nei vaizdo, nei garso bylų peržiūrai. Viskam turėjau įsirašęs jų konkurentų produkciją. Kodėl? Nes man taip buvo patogiau ir man taip labiau patiko. Žmogus pats gali susirast tai, kas jam bus geriau. Jei Microsoft produktas neįtinka, visada atsiras pilnavertis jo pakaitalas. Klientui spręsti, kas jam geriau, o ne valstybei. Klientas žino, kad sistemą perka su grotuvu, be abejo, žino taip pat, jog už grotuvą ir primoka. Kaip, beje, primoka ir už žaidimus su kortom, konfigūracinius įrankius ar kitus įprastinius komponentus. Svarbiausia, jog jie tai daro savo noru ir nieko neverčiami. Visada yra alternatyvos ir pačiai operacinei sistemai, pavyzdžiui, Linux ar Mac OS. Šiose, beje, grotuvas taip pat dažniausiai yra įdiegtas iškart, bet joms byla negresia, nes, matyt, neturi pakankamai galios rinkoje. Taip elgdamasi valstybė netiesiogiai padeda konkurentams, kurie gali mažiau rūpintis savo gaminamo grotuvo kokybe ir daugiau dėmesio kreipti tiesiog į bylinėjimąsi su Microsoft.

Bene svarbiausias argumentas, mano nuomone, yra tas, jog tiek Microsoft, tiek kompanijos klientai turi visišką laisvę pasirinkti ir dalyvauti rinkoje. Microsoft niekada negali būti viršesniu už savo klientą, nes tik klientai ir juos stebintys investuotojai yra jų ateitis. Vieniems pradėjus reikšti nepasitenkinimą, Microsoft privalės atsižvelgti į nuomonę, kitaip kentės jų pelnas. Microsoft nėra karalius, Microsoft yra savo klientų pavaldinys, nors ES jį ir laiko monopolistu operacinių sistemų rinkoje. Išorinis kišimasis į laisvos rinkos reikalus automatiškai vieną iš pusių darys nepatenkintą - arba MiFirefoxcrosoft, arba jų klientus. Tai yra blogai funkcionuojanti laisva rinka, kuri visuomenei neatneš didžiausio pasitenkinimo.

Labai panašiai yra ir naršyklių rinkoje. Nors sakoma, jog Microsoft sunaikino Netscape, bet matome, jog vos tik vartotojai pajuto, kad Internet Explorer atsilieka nuo konkurentų kokybe, iškart ryškiai padaugėjo naujų Firefox ar Opera vartotojų. Ir jų nuolat vis daugėja, nes jie ieško ir renkasi tai, kas juos labiau tenkina. Vartotojai visada suras tai, kas jiems yra geriau, kad ir kaip juos verstų ar neverstų, kad ir ką jiems kištų ar siūlytų.

Monopolistai iš Redmondo. I dalis

Rugpjūčio 9, 2006
Kategorija: Mikroekonomika

Jau minėjau, jog norėčiau aptarti Microsoft monopolį. Kadangi stengiuosi neatsilikt nuo svarbiausių IT pasaulio naujienų, tai ši tema man visąlaik yra įdomi. Iškart paminėsiu, jog pats, asmeniškai, šiai kompanijai nesimpatizuoju. Ilgai delsęs pereiti prie Linux, tą padariau prieš pusmetį ir šiuo metu esu tuom labai patenkintas. Be to, labai palaikau Google kovoje su Microsoft.

Dabar trumpai apie patį Microsoft. Kompanija įsikūrė devintajame dešimtmetyje ir maždaug nuo dešimtojo vidurio, išleidusi žymiuosius Windows 95, o vėliau ir Windows 98, tapo standartine operacine sistema daugelyje namų kompiuterių. Jų pagrindiniai konkurentai šioje rinkoje, Apple bei laisvojo kodo Linux, vartotojų skaičiumi atsilieka gana toli. Wikipedia rašo, jog Microsoft produktas dominuoja rinkoje su daugiau nei 90% visų vartotojų. Tiesa, serverių rinkoje skaičiai turėtų būti kitokie, bet esmės labai tai nekeičia.

Pastaraisiais metais Microsoft turėjo ypač rimtų bėdų su prieš monopolį kovojančiomis institucijomis. Paskutinė jiems brangiai kainavusi byla baigėsi skambiu pralaimėjimu, kompanijai kainuosiančiu apie pusę milijardo eurų, kurie praturtins Europos Sąjungos biudžetą. Microsoft anksčiau turėjo problemų ir gimtosiose JAV, kur kompanijai buvo iškelta byla dėl pasinaudojimo monopoliu naršyklių rinkoje. ES atveju byla kilo dėl integruoto garso ir vaizdo grotuvo.

Kaip iškilo Microsoft monopolis? Nors tai nėra visiškas monopolis, bet tebūnie. Pirma, jų produktas buvo geras. Buvo ir tebėra. Bent jau tai įrodo faktas, jog daugelis vartotojų yra juo patenkinti ir net nesiruošia keisti savo operacinės sistemos. Antra, Microsoft vykdyta ir tebevykdoma politika. Dažnai ji yra tikrai arši, griežtai kovojanti su konkurentais, netgi neretai konkurentai pasiduoda ir yra perperkami. Tačiau tai tėra įprasta verslo praktika. Keista būtų pamatyti kompaniją, kuri norėtų turėti kuo daugiau konkurentų. Kita vertus, jų nuolat daugėja ir jie vis stiprėja. Tai yra natūralu ir įprasta. Monopolis negali būti amžinas. Naujasis Microsoft priešas, Google, verčia kiekvieną iš šių dviejų kompanijų dirbti žymiai rimčiau ir negaišti laiko. Google remia atvirąjį kodą ir taip silpnina Microsoft pozicijas. Netgi ten, kur iš pirmo vaizdo vyrauja monopolis, iš tikrųjų jo nėra.Trečia, prisiminkim priežastis, kodėl dauguma žmonių, teigiantys, jog Windows yra per brangūs, nes neatitinka kokybės, juos dažniausiai naudoja. Tai gali būti mokyklos įtaka, tai gali būti darbo įtaka, tai gali būti tiesiog valstybės įtaka. Įprasta mokyklose matyti kompiuterius su Windows programine įranga. Pripratinus vaikus naudotis vienu, po to sunku juos priversti naudotis kitu (Microsoft galvos tai, be abejo, žino). Ir vis tik valstybė tiek mokykloms, tiek valstybinėms įstaigoms perka būtent tą pačią Windows programinę įrangą. Linux operacinę sistemą galima surasti tik vienur kitur, ir tai tėra tik pakvaišusių informatikos mokytojų nuopelnas. Be to, ypač dažnas atvejis, jog valstybinių institucijų dokumentai pateikiami būtent standartiniais Microsoft gaminamos programinės įrangos formatais, o tai automatiškai reiškia, jog paprastam žmogui tampa žymiai paprasčiau naudoti Windows ir išvengti galimų bėdų su nesuderinamumu. Kyla keista išvada: ar tik valstybė nekovoja prieš monopolį, kurį pati iš dalies ir sukūrė?

Kitoje straipsnio dalyje konkrečiai apie nesutarimus dėl Internet Explorer bei apie paskutinę bylą dėl Windows Media Player.

Antimonopolistinė politika

Rugpjūčio 7, 2006
Kategorija: Mikroekonomika

Liberalių pažiūrų amerikietis ekonomikos profesorius Džefris Alanas Mironas savo bloge surašė punktus, kodėl prieš kompanijas nukreipta ir valstybės reguliuojama antimonopolistinė politika yra blogas dalykas rinkai. Pateikiu šio straipsnio vertimą.

Įprasta yra manyti, jog esant vienodoms sąlygoms, konkurencija yra geriau nei monopolis ar oligopolis. Kita vertus, šis argumentas nėra pakankamas pateisinti kovą prieš monopolistus.

Jei nebūtų antimonopolistinių įstatymų, monopolistų jėga rinkoje būtų kuklesnė. Kartelio nariai dažnai sukčiauja mažindami kainas. Išradimai paprastai griauna monopolius, o laisva rinka yra konkurencinga, net jei vietinių firmų skaičius yra mažas.

Netgi jei monopolis ar kartelis gyvuoja, antimonopolistiniai įstatymai turi kenksmingų šalutinių poveikių.

  1. Kai kurie susijungimai gerina kompanijų efektyvumą rinkoje, leisdami išnaudoti kompanijos dydį. Griežti antimonopolistiniai įstatymai užkerta tokiems susijungimams kelią, netgi jei jie būtų naudingi.
  2. Kompanijos perpirkimo grėsmė yra neblogas būdas eliminuoti blogą vadybą. Vėlgi tokie įstatymai sumažintų perpirkimo riziką.
  3. Kai kurios firmos užuot konkuravusios kaltina kitas monopolizmu. Užuot stengdamosi pagerinti produkciją ar sumažinti kainas, jos skundžiasi valdžiai apie neatleistiną jų konkurentų elgesį.
  4. Antimonopolistiniai įstatymai suteikia nežinomybės. Nesant tokių įstatymų, firmos gali susijungti ir priimti kitus sprendimus remdamosi vien tik pelno tikimybe, bet dabar jos taip pat turi spėlioti, ką šiuo klausimu nuspręs valstybinės institucijos.
  5. Kai kada pagrindinis kaltinamas monopolistui, jog jo prašoma kaina per aukšta, yra ginčytinas. Prekėms, kurių produkcija išskiria teršalus, ar prekėms, kurių vartojimas viršyja normas dėl priklausomybės ar aklo pirkimo, aukštesnė kaina gali turėti teigiamų pasekmių.
  6. Jei tvirtinsime, jog antimonopolistiniai įstatymai sumažina monopolistų pelną, jie taip pat sumažina poreikį išradinėti. Viena iš monopolio atsiradimo priežasčių yra visiškai nauji produktai. Daugumoje atvejų, kita vertus, prekių kopijavimas ar imitavimas greitai monopolį panaikina. Jei išradėjai ir verslininkai manys, kad jų pelnas bus ribojamas antimonopolistinių įstatymų, jie ne taip noriai sieks plėtoti naujus produktus.
  7. Antimonopolistiniai įstatymai nukreipia dėmesį nuo ten, kur pati vyriausybė, o ne laisva rinka, augina savo jėgą. Tokiais pavyzdžiais gali būti mokykla, licencijavimas ar netgi paštas.
  8. Antimonopolistiniai įstatymai nebeatlieka savo tikrosios funkcijos. Pagal idėją, jie buvo nukreipti prieš kartelius, monopolį ir kainų susitarimus, bet laikui bėgant jie pradėjo kovoti ir prieš plačiai paplitusią verslo praktiką, dažnai nepavojingą ir gerinančią efektyvumą.
  9. Be to, apibrėžti kompanijos jėgą rinkoje yra subjektyvu. Pagrindinė problema yra suprasti, kas būtent sudaro tą rinką. Tarkime, dribsniai. Vieni gali apibrėžti tai kaip iš javų pagamintas patiekalas, skirtas valgyti su pienu. Taigi, dabar rinką sudaro dribsniai. Antra vertus, galima juos apibrėžti ir kaip pusryčių maistą, į rinką įtraukiant ir kiaušinius, pieną ar sumuštinius. Institucija, kovojanti su monopolistais, būtinai klys pernelyg susiaurindama rinką.

Jei antimonopolistiniai įstatymai kovotų tik su akivaizdžiais išnaudojimais, tarkim, kainų fiksavimu, nauda galbūt galėtų viršyti žalą. Bet net ir tai turi neigiamų pasekmių, jei monopolio pelnas skatina inovacijas. Be to, idealus antimonopolistinių įstatymų taikymas neegzistuoja. Pati istorija rodo, kad jų nebetaikymas tikrajai misijai ir neapibrėžtumas lemia pernelyg didelį valdžios kišimąsi.

Beje, dauguma liberalų įsitikinę, kad dažniausia monopolių susikūrimo priežastis yra pati valstybės politika. Šią savaitę, jei rasiu pakankamai laiko, pateiksiu savo nuomonę man gan įdomiu Microsoft klausimu.

Get free blog up and running in minutes with Blogsome
Theme designed by Jay of onefinejay.com