Blog’as oficialiai uždarytas

Gregas Mankiw viename iš savo pastarųjų straipsnių atsakė į vieno studento klausimą: kam ekonomistui reikalinga matematika? Trumpai visi penki punktai lietuviškai:

1. Ekonomikoje statistika ir ekonometrija yra būtinybė. Matematika su jomis yra glaudžiai susijusi.
2. Net dirbdamas valstybės tarnyboje ekonomistas turi išmanyti matematiką, kad gebėtų suprasti naujausius darbus, akademinę literatūrą, kurioje matematikos būna nemažai.
3. Matematika - proto treniruoklis. Ji moko tikslumo.
4. Matematika - tai lyg vienas ilgas IQ testas. Jos dėka galim sužinoti, kas iš tikrųjų yra gudrus/protingas.
5. Magistro/Doktorato programos yra daugiau skirtos akademiniams tyrimams. Dėl to į matematiką kaip į ypač svarbią priemonę, nei tokia galėtų būti dirbant valstybės politiką nustatančiose institucijose.

Taip pat paminėsiu vieno komentatoriaus repliką: be matematikos ekonomika tebūtų politikos mokslas. 

O štai šitas straipsnis kalba apie vyrų ir moterų gebėjimus šiame moksle. Paskaitęs jį, supratau vieną dalyką: stereotipai yra svarbu. Kuo labiau nuteiki save, jog esi negabus, kuo labiau pasiduodi aplinkai, tuo sąmonė turi vis daugiau įtakos ir silpnina racionalų mąstymą. Nenusiteikit prieš save neigiamai iš karto ir tai bus pirmas didžiulis žingsnis į priekį. Be abejo, reiks šitą pabandyt ir man pačiam.

Gal kas jau girdėjot istoriją apie rusų matematiką Grigorijų Perelmaną. Laikoma, jog jis yra pirmasis matematikas, įrodęs šimtą metų viso pasaulio matematikus kankinusią Puankarė hipotezę. Prieš kelerius metus Perelmano tyliai paskelbtas įrodymas, atrodo, neturi skylių. Už tai Tarptautinė matematikų sąjunga jam buvo nusprendusi skirti medalį, neoficialiai dar vadinamą Nobelio premija matematikoje, kurio G.Perelmanas netikėtai visiems atsisakė, kas jį tik dar labiau išgarsino. Greitu laiku Perelmanas gaus teisę ir į piniginį Tūkstantmečio prizą už tai, kad išsprendė vieną iš didžiausių matematikus kankinusių problemų. Kaip bus su juo, kol kas neaišku.

Galbūt ne tiek įdomi pati hipotezė, kurios, sąžiningai prisipažinsiu, nė iš tolo nesuprantu, kiek įdomi pati jos istorija. The New Yorker paskelbė labai įdomų, nors ir ilgoką straipsnį apie Perelmaną bei jo kolegas. Straipsnis kupinas mistikos, apgaulės, garbės troškimo, kuklumo ir, žinoma, matematikos. Na, trumpiau tariant, pilnas žmogiškumo.

Keistai mistiška ir įdomi ta matematika. Ne veltui ji man patinka. Kuo labiau suprantu, jog joje nieko nesuprantu, tuo labiau ji mane traukia. Žinau, kad neturiu matematikai gabumų, bet vis tiek labai norėčiau su ja turėt rimtų reikalų. Kuo ji sunkesnė, tuo linksmiau.

Nesu kažkoks genijus skaičiavimuose, bet matematika man patinka. Vieną dieną taip ir pagalvojau, jog Galilėjus buvo teisus - pasaulis parašytas matematine kalba. Man net keista dabar girdėti žmones sakant, jog integralai, diferencialai ar matricos yra nereikalingos nesąmonės. Gal ir nesąmonės, bet tikrai ne nereikalingos, juolab kad jie tikrai yra įdomu. Viena pirmųjų temų, kurią teko eiti pradėjus aukštosios matematikos kursą, buvo Teiloro polinomai. Tikrai likau sužavėtas. Taip, matematika vis tik yra jėga. Sako, kad ekonomistai dažnai su ja turi problemų. Tikiuosi bent jau pats jų išvengt, juolab kad sąlyginai mėgstu pirmąją ir dievinu antrąją.