Blog’as oficialiai uždarytas

Tie, kas daugiau domisi finansinėm naujienom ar bent šiek tiek skaito užsienio spaudą, kuri jau visa savaitė kaip netyla, be abejo girdėjo apie tai, kas buvo pašventinta subprime mortgage crisis, arba antrarūšių būsto paskolų krizė (dėkui Delfi už vertimą). Šio įrašo tikslas - bandyti suprasti, kas įvyko rinkoje.

Pirmiausiai įžanga. Kas gi yra tos antrarūšės paskolos ir kas ten su jomis ne taip? Trumpai tariant, tai yra tokios pat paskolos, kokias ir įsivaizduoja dauguma. Jų išskirtinumas tas, kad jos yra rizikingesnės, tad palūkanos čia yra didesnės nei rinkoje, kad šitai būtų kompensuota. Rizika atsiranda iš to, kad paskolos suteikiamos ne visiškai patikimiems asmenims, kurie gali jau turėti nepatenkinamą kredito ėmimo istoriją ir kuriems jau nebeišeina tikėtis paskolos su įprastomis, rinkos nustatytos palūkanomis.

Antrojo tūkstantmečio pradžioje, iškart po interneto burbulo sprogimo, JAV, kuri lieka bene svarbiausia pasaulio rinka, patyrė nekilnojamojo turto bumą. Kažkas panašaus kaip pastaruoju metu Lietuvoje, tik negaliu drąsiai teigt, kur burbulas buvo didesnis. Nors Lietuvoje NT burbuliukas dar bando laikytis, JAV jis sprogo prieš dvejus metus.

Galit įsivaizduoti, kad paėmusiems antrarūšes būsto palūkanas (anot Wikipedia, tokios sudarė penktadalį visų būsto palūkanų) tai pyragų neatnešė. Būsto kainos krito, o milžiniškas palūkanas juk reikės vieną dieną grąžinti.

Štai toks trumpas istorinis įvadas. Klausimas: kokį jis turi ryšį su dabartiniu sumišimu pasaulinėje rinkoje?  Esmė ta, kad tikrosios bėdos neprasidėjo nei praėjusią, nei užpraeitą savaitę. Bėdos prasidėjo dar 2006 m. pabaigoje, kai po truputį pradėjo žlugti antrarūšių paskolų teikėjai. Juk jei paskolos gavėjai nesugeba jos grąžinti, kreditoriui nuo to geriau nebūna - pinigus atgauti reikia, o jų nėra. Apie krizę jau buvo kalbama balandį, bet tik rugpjūčio pradžioje prasidėjo tikrasis įdomumas.

Bene dauguma svarbių istorinių įvykių turėjo šiokį tokį pretekstą sau pateisinti: Bostono arbatėlė, princo Gavrilos nužudymas ar netgi ta pati rugsėjo 11-oji. Čia karo nebuvo (tikėkimės, ir nebus), o varomąja pavara tapo prancūzų bankas BNP Paribas, rugpjūčio 8 d. suspendavęs kelis fondus (tai reiškia, kad investuotojai nebegali atsiimti savo pinigų), kurių bendra vertė siekė 1,6 mld. €. Pasiteisinimas buvo toks: kai kuriuose rinkos segmentuose, o tiksliau JAV antrarūšių paskolų rinkoje trūksta likvidumo. Išvertus į žmonių kalbą priežastis buvo panaši į šitą: nebesuprantam, kas vyksta, ir nebežinom, kiek mūsų fondas vertas.

BNP Paribas veiksmai sukėlė sumaištį ir išgąstį rinkoje. Bene visi akcijų biržų indeksai smuko žemyn. Bankai pasidarė daug pesimistiškesni paskolų atžvilgiu ir stipriai apribojo kreditą. Prisiminkit, kas yra bank run ir galbūt pamatysit vieną kitą atitikimą.

Čia tuoj pat sureagavo įsikišo valstybiniai centriniai bankai: iš pradžių Europos, vėliau JAV, taip pat ir Japonijos. Kažkas negerai. Jei nebus duodomos paskolos, verslas negalės investuoti ir ilgalaikė krizė neišvengiama. Ką daryt? Hmm… Jei nenorima skolinti, vadinasi, yra pinigų (kitaip likvidumo) trūkumas. Išeitis? Duoti jų papildomai. Taip į rinką ECB įpumpavo virš 100 mld. €, vėliau tuo pačiu keliu pasiekė JAV ir Japonijos centriniai bankai. Krizė dar nesibaigė ir vystosi toliau. Nors indeksai pamažu atsigauna ir spalvinasi žaliai, bet dar šiandien ECB paleido į rinką 40 mld. €.

Visi komentarai yra labai pageidaujami. Pats nemažai sužinojau rašydamas šį įrašą.

Red.: papildoma ir pakankamai išsami informacija apie patį pinigų įpumpavimo mechanizmą. 

Taigi pratęsiu savo įrašų ciklą Ekonomikos modelių pritaikymas Lietuvoje. Šįkart žvilgtelsim į pinigų kiekio įtaką palūkanoms ir BVP augimui. Nors konkretaus pavadinimo visam šitam neišeis duot, bet kintamaisiais ir jų santykiu vienas su kitu tai kažkiek primins IS/LM modelį.

Trumpa istorija: kai Keynes’as 1936 m. išspausdino savo žymiają Bendrają teoriją, jo knyga kaip mat tapo labai populiari ir revoliucinga. Deja, buvo viena bėda: net ekonomistams ją buvo gan sunku suprasti, mat stilius ir argumentai nė iš tolo nepriminė Hario Poterio. Tai po kelių metų pakeitė Keynes’o kolega Hicks’as, supaprastinęs visą Bendrąją teoriją iki grafiko su dviem tiesėmis, kurį dabar paprastai ir moko įvadiniame makroekonomikos kurse. Grafikas turi dvi tieses: IS, kur noras investuoti bei taupyti lemia palūkanų dydį, ir LM, kur paprasčiausia pinigų pasiūla ir paklausa nustato palūkanas.

Lentelė žemiau yra savotiška IS tiesė. Kitaip sakant, ryšys tarp palūkanų ir BVP augimo (Wikipedijoje tas pats, tik ašys sukeistos vietomis). Kas matyti? Taip, santykis tarp dviejų kintamųjų yra neigiamas, kaip ir pranašauja ekonomikos teorija, bet akivaizdu, kad ryšys labai silpnas. Atmetant 2003 m., BVP augimas kito vos 1% riboje, ko nepasakytum apie palūkanas. Tai sąlyginai nedaug ir nenuostabu, kad determinacijos koeficientas lygus vos 23%.

Nežinau, kaip tai paaiškinti, galbūt ekonomika tiesiog per daug įsivažiavo, kad ją pristabdytų augančios palūkanos. Kitavertus, prisimenant NT bumą, šis ryšio nebuvimas atvirai stebina. Juk be banko paskolos naujų namų ar butų nepripirksi… Leidžiu sau spėliot, kad kažkur slepiasi kitas (-i) kintamasis (-ieji), kurie paaiškintų, kas čia netaip.

Važiuojam toliau… LM tiesė remiasi teorija, kad augant pajamoms (= BVP), žmonės nori turėti vis daugiau ir daugiau pinigų, tad paklausa jiems auga. Jei pasiūla, kurią nustato Centrinis Bankas nesikeičia, primityvusis paklausos-pasiūlos modelis jau sako, kad palūkanos didės. Pavyzdys: jums padidino algą nuo 1000 iki 2000 Lt. Kadangi jūs atlyginimą atsiimate grynais, reikia tą papildomą tūkstantį iš kažkur ištraukti. Tas iš kažkur bus žmonės, kurie deda pinigus į banką ir kuriems jų šiuo metu nereikia. Įsivaizduokit, kad alga padidėjo ne jums vienam, o dar keliems šimtams tūkstančių. Kadangi Centrinis Bankas nereaguoja, o grynųjų pinigų reikia, bankai kelia palūkanas, kad pritrauktų galimų indėlininkų. Išvada: augant BVP auga ir palūkanos.

Nors LM nepavaizduosiu, vietoj jos įdedu kitą grafiką iš panašios serijos.

M1 yra vienas būdų matuoti pinigų kiekį rinkoje, įtraukiantis grynuosius pinigus ir pinigus einamosiose sąskaitose. Vėlgi žiūrime į grafiką. Ryšys, kaip ir dera, atrodo teigiamas. Deja, statistika rodo, kad labai silpnas, beveik nulinis. Jei imtume tik praėjusį dešimtmetį, netgi gautume neigiamą. Ar tai normalu? Ne.

Vadovėliai rašo, jog kuo pinigų augimas didesnis, tuo šitai geriau atsiliepia BVP augimui (dėmesio: infliacijos pavojus!!!). Kuo galima tad paaiškint lietuvišką keistenybę? Turbūt svarbiausias veiksnys yra litas, surištas iš pradžių su doleriu, vėliau su euru. Esant tokiam atvejui, Centrinis Bankas nebeturi galimybės visapusiškai prižiūrėti pinigų politikos, mat jo svarbiausias uždavinys yra išlaikyti stabilų kursą, ar tai būtų 4 Lt = $1, ar 3.45 Lt = 1€. Jeigu rinka mano, kad litas tam tikru momentu yra per silpnas nei oficialus kursas, LCB darbas yra mažinti litų kiekį rinkoje, kad šis stiprėtų (tokiu būdu M1 nulemia valiutų svyravimai). Kadangi šitai keičia palūkanas, tai mus atveda atgal prie ankstesniojo grafiko.

Ką gi, panašu, kad pagaliau mano įrašų ciklas sulaukė duomenų, kurie kaip geras pavyzdys į įvadinį ekonomikos vadovėlį jau nebetiktų.

P.S. Statistiniai duomenys imti iš Eurostat’o. Palūkanoms matuoti paėmiau 3 mėnesių trumpo termino palūkanas ir kiekvieniems metams išvedžiau vidurkį (nes duomenys buvo pateikti mėnesiais). 

Pasidomėjau, koks procesas slypi už spekuliantų atakų esant valiutos nuvertinimo galimybei. Radau akademinį puslapį, kur tai smulkiai išaiškinta, ir perdarytą pavyzdį jums pateikiu lietuvių kalba. 

Tarkime, kad lito ir euro santykis yra 3:1. Jausdami, kad litas gali būt netolimoje ateityje devalvuotas, jūs nusprendžiate surizikuoti ir pasiskolinti iš banko 10 000 Lt su tikslu pasipelnyti iš nieko. Veiksmo eiga galėtų būti tokia. Jūs pasiimate 10 000 Lt paskolą iš banko su fiksuotomis 20% palūkanomis. Taigi periodo gale jums reikės gražinti 10000 + 10000 * 0,2 = 12000 Lt. Nieko, suprasdamas riziką, jūs žengiate pirmyn. Išsiėmę pasiskolintus 10 000 Lt, jūs juos nunešate ir pasidedate į savo terminuotają saskaitą eurais kitame banke su 5% palūkanomis. Taigi dabar turite 3333 €. Periodo gale turėsite iš viso 3500 €. Tada prasideda laukimo etapas.

Galim įsivaizduoti scenarijų: tokių, kaip jūs, yra tūkstančiai. Daug kas jaučia, jog su litu kažkas negerai ir stengiasi keisti juos į eurus. Taip tuštėja Lietuvos banko rezervai eurais. Prasidėjusią grandininę reakciją jau sunku besustabdyt. Vis daugiau litų keičiama į eurus, kurių Lietuvos bankas paprasčiausiai nebeturi. Vienintelė išeitis jam - už vieną eurą pradėti prašyti daugiau litų. Ir staiga priimamas sprendimas - lito kursas pakeistas.

Jūs apsidžiaugiat nes litas buvo devalvuotas ir jo kursas tapo 5:1 euro atžvilgiu. Atėjo laikas susitvarkyti jūsų finansus. Jūs nunešate 3500 € atgal į banką ir už juos dabar jau gaunate 17 500 Lt. Iš jų atimate 12 000 Lt, kuriuos reikia grąžinti už paimtą paskolą. Galiausiai jums lieka 5500 Lt, kurie lyg ir atsirado iš niekur. Pavertus eurais, turite 1100 € pelną. Ne taip jau ir blogai, žinant, kad jūsų investicija nebuvo sąlyginai didelė. Įsivaizduokit, kiek galėtumėt uždirbti, įmesdami ne dešimt, o šimtą tūkstančių ar net visą milijoną. Garsusis George’as Soros’as panašioje situacijoje metė 10 milijardų dolerių. Ir uždirbo daugiau nei vieną.

Bankų sistema labai jautri panašiems dalykams ir bet kokios visuomenės baimės ar lūkesčiai bei jų sukeltos grandininės reakcijos jai turi labai daug įtakos. Savo pavyzdžiu tik perteikiu fiktyvią galimybę mūsų valiutų sistemoje, kuri greičiausiai taip niekada ir nenutiks.

Nespekuliuokit, nes nors pinigai ir gali pasirodyti lengvi, jie tikrai nėra maloniai uždirbti.

Redaguota: kaip teisingai pastebėjo Petras, spekuliacija valiutomis jokiu būdu nėra garantuotas uždarbis ir kelia milžinišką riziką. Jei tikėdamiesi devalvacijos pasiimate paskolą ir devalvacija neįvyksta, galite paskęsti skolose. Jei devalvacija nėra tokia didelė, kokios tikėjotės, galite turėti nemažai nuostolio. Centrinio banko, siekiančio bet kokiu būdu atremti spekuliantų ataką, vykdoma politika (pavyzdžiui, tylėjimas) taip pat gali atnešti nemažai nuostolio. Švedija 1992 m. buvo nustačiusi 75% vienadienes palūkanas (overnight interest rate), kas jai, pavyzdžiui, kuriam laikui padėjo atsilaikyti.

Tęsiu savo Kas vyksta Lietuvoj? ciklą. Šįkart nagrinėsiu Phillips’o kreivę, labai įdomų ekonominį ryšį tarp nedarbo lygio ir infliacijos. Truputis įžangos: kaip turbūt ir nuspėjat, Phillips’o kreivė savo pavadinimą gavo ekonomisto Phillips’o garbei, kuris pirmas ir nustatė atvirkštinį ryšį tarp infliacijos (tiksliau algų padidėjimo) ir nedarbo iš Didžiosios Britanijos statistikos. Prieš pradedant nagrinėti jos lietuvišką variantą, reikėtų paminėti keletą svarbių faktų. Vos atsiradusi, ši kreivė tapo labai populiariu politikų įrankiu, nes atrodė, jog taip lengva manipuliuoti vienu, kad turėtum kitą. Ir iš tikrųjų, 8-ajame dešimtmetyje šis ryšys subliuško. Phelps’as bei Friedman’as negalėjo patikėti, kad egzistuoja ryšys tarp nominalaus (infliacijos) ir realaus (nedarbo) kintamojo. Pasirodė, jog jie buvo teisūs, o Phelps’as įėjo į istoriją, sugalvojęs NAIRU konceptą (nedarbas, kuris stabilizuoja infliaciją).

Taigi žiūrim, ką turim Lietuvoj. 

Nemanau, kad čia prireiks daug komentarų. Bendrai paėmus, mūsų ekonomika mums rodo gan gražią Phillips’o kreivę, labai primenančią hiberpolę. Taip, kaip ir turėtų būti trumpajame laikotarpyje. Kita vertus, ties 2003 m. ryšys pereina į tiesiog atvirkščiai proporcingą ir nebetelpa į hiperbolės kreivę.

Ką mums sako šis grafikas? Pirma, panašu, jog sumažinti praėjusio dešimtmečio infliaciją labai padėjo išaugęs nedarbo lygis, kas leido verslui nustoti auginti kainas, nes esant bedarbių armijai už lango, darbininkams galima mokėti ir mažiau. Kita vertus, pastaraisiais metais įtampa darbo rinkoje auga sparčiai. Nedarbo lygiui sumažėjus iki rekordinių žemumų, kainos yra kone priverstos augti. Nežinau, ar teisinga būtų nustatyti NAIRU taip iš akies, bet mano akimis jis svyruoja ties 7%-8%. Kitaip sakant, šiokia tokia korekcija mūsų ekonomikoje infliacijos atžvilgiu nepakenktų (liaudyje už tokius pasakymus turbūt grėstų Linčo teismas). Galit užmest akį į mano praėjusį straipsnį apie eurozonos palūkanų įtaką mūsų augančiai ekonomikai: emigracija ir mažos palūkanos mūsų kainas stumia aukštyn. Tikėkimės, dviženklio skaičiaus nepasieksim ir vieną dieną devalvuot mūsų lito nereiks.

Ką gi, tiek Okun’o dėsnis, tiek Phillips’o kreivė Lietuvos atveju prisitaiko be didesnių keistenybių. Rodosi, kad mes jau ir nesam tokie išskirtiniai.

Wall Street Journal Europe šiandien skelbia straipsnį Euro-zone rules handcuff Baltics (8 psl.). Straipsnis įdomus tuo, kad kalba apie neigiamą euro pusę mūsų ekonomikai (daugiausia dėmesio skiriama Latvijai). Debatuose apie eurą kartais kyla prieštaravimai, kad jį įvesdami mes prarastume galimybę vykdyti monetarinę politiką ir ekonomikai reguliuoti beliktų tik biudžeto priemonės. Iš tikrųjų, mes tikros monetarinės politikos turbūt taip niekada ir neturėjom. Iš pradžių turėjom litą, surištą su doleriu, dabar - su euru. Pririšimas prie valiutos reiškia, jog monetarinei politikai belieka vienas tikslas - išlaikyti valiutų santykį stabilų (+- kelių procentų variacijos). Vadinasi, vienašališkai didinti palūkanas ir taip šiek tiek sulėtinti ekonomiką (ypač NT burbuliuką) Lietuvos Centrinis Bankas nebeturi galimybės. Jei taip būtų padaryta, LCB turėtų į rinką mesti daugiau litų, kad valiutų santykis atsistatytų, nes padidinus palūkanas Lietuvoje litas turėtų pabrangti euro atžvilgiu. Žodžiu, turėtumėm užburtą ratą be rezultatų.

Straipnis dėl to netiesiogiai iškelia problemą: ar euras tinkama valiuta sparčiai augančiai ekonomikai (tiek pats euras, tiek buvimas pririštam prie jo)? Jei ekonomika šuoliuoja didesniu tempu, nei ji iš tikrųjų yra pajėgi, ir jei mažos palūkanos tą tiesiog skatina (be to, infliacijos grėsmė), ar euras su gan mažomis ir nuo didžiųjų šalių priklausančiomis palūkanomis yra gerai?

O gal geriau likti su sava, prie nieko nepririšta valiuta, laisvai plaukiojančia valiutų rinkoj? Aišku, tokiu atveju turim kitas grėsmes, kurios ypač akcentuojasi mūsų dinamiškame ūkyje: investuotojų pasitikėjimą ir spekuliacijos galimybes. Net Švedija praėjusiame dešimtmetyje neatsilaikė prieš spekuliantus ir buvo priversta devalvuoti savo valiutą, kas ekonomikai tikrai neišėjo į bloga, bet investuotojai nuo to geriau nepasijunta.

Pavyzdžiu vėl galima paimti Ispaniją, kuri auga sparčiau nei didžiosios ES senbuvės ir kurios "output gap" jau senokai viršija 0. Ekonomika sparčiai juda pirmyn, kai kuriais metais realiosios palūkanos yra neigiamos, kas skatina skolinimąsi. O iš ten oro pasipildė ir ispaniškas NT burbulas. 

Savo straipsnių seriją pradėsiu nuo Okun’o taisyklės. Žinau bent du variantus pažvelgti į Okun’o taisyklę, bet, deja, vienam jų neturiu duomenų: "output gap" arba skirtumo tarp dabartinės produkcijos ir potencialios, tai yra, kiek ekonomika turėtų pagaminti pagal dabartinį lygį. Jei skirtumas yra teigiamas, tai ekonomika gamina daugiau, negu turėtų ir yra perkaitusi. Aišku, abu rodikliai bene niekada nebus lygūs, bet kelerių metų iš eilės duomenys mums gali parodyt, ar ekonomika dirba žemiau ar aukščiau savo galimybių. Tarkim, Ispanijoje, kuri taip pat turi savo nekilnojamo turto burbulą, jau nuo 2002 m. ekonomika viršija savo galimybes ir galima sakyt, jog ji šiuo metu yra perkaitusi.

Pereinam prie Okun’o. Šis amerikiečių ekonomistas savo laiku suformulavo dėsnį: 2-3% ekonomikos augimas leidžia nedarbo lygiui likti stabiliam. Mažiau - nedarbas auga, daugiau - mažėja. Aišku, nėr labai tikslu šitą taisyklę pritaikyti tokiam trumpam laikotarpiui, kaip 6-8 metai, bet darom tai, ką turim. Gausesnių duomenų man prieinamos duomenų bazės nepateikė. Grafikas mums duoda šitai.

Koks pirmas įspūdis? Santykis neigiamas, kaip ir turėtų būti, nors paimti tik 8 metų duomenys. Pavyzdžiui, Airijos 2001-2006 m. Okun’o dėsnis yra, kaip bebūtų keista, teigiamas.

Tiesės svarbiausi duomenys tokie: tiesės koeficientas -0.903, y ašį kerta ties 5.922. Mėlynas laukas yra spėjimo intervalas. Kitaip sakant, turim 95% tikimybę, kad augimas, atitinkantis darbo pokytį nuo -3,5% iki 3,1% bus būtent tame melsvame lauke.

Ką mums grafikas parodo? Pirma, norint, kad nedarbas išliktų stabilus reikia bent 5.9% ekonomikos augimo. Tai yra labai daug, jei lygintume su išsivysčiusiomis vakarų valstybėmis, kur 2-3% jau yra norma. Tarkim, statistinės ilgo laikotarpio analizės davė, kad JAV nedarbas neauga esant bent 2.2% augimui.

Kitas įdomus faktas - tiesės lygties koeficientas, kuris siekia -0.903. Taigi beveik vienetas, kas reikštų, jog 1% išaugęs (sumažėjęs) nedarbas lemtų 1% sumažėjusį (išaugusį) BVP augimą. Vadinamasis determinacijos koefficientas (R^2) nėra didžiulis ir lygus 0.314, kas mums sako, kad tik 31% BVP augimo gali būti paaiškintas pokyčiais darbo rinkoje. Likusi dalis slypi kažkur anapus.

Žiūrint plika akimi gana gerai matosi viena: nuo 2001 m., nors ir buvo nemažų pokyčių darbo rinkoje, augimas apsistojo ties 7-8%. Iš tikrųjų, jeigu pažvelgtumėm tik į duomenis nuo 2001 m. turim beveik horizontalią tiesę su koeficientu, siekiančiu vos 0.03, o tas pats determinacijos koeficientas smunka iki 0.1%!

Čia jau darosi įdomu. Panašu, kad ilgajame laikotarpyje, kaip ir visur kitur, Lietuva niekuom nenustebintų. Ji turėtų sau pritaikytą Okun’o dėsnį su savais koeficientais, kurie, žinoma, skirtųsi nuo didžiųjų grandų, prisimenant tai, kad mūsų ekonomika dar tik sparčiai besivystanti ir kol kas gana dinamiška. Kita vertus, dar įdomiau yra žvelgti į pastarųjų 5-erių metų duomenis. Išvadą darom tokią: ekonomika įsibėgėjo ir įsibėgėjo ne pokyčių darbo rinkoje dėka. Nedarbas nuo 12.5% (2001) smuktelėjo iki 3.4% (2006), kai tuo tarpu BVP variacijos nebuvo tokios žymios.

Priežasčių galima ieškoti visur - pradedant emigracija ir baigiant integracija į ES. Keisčiausia, jog statistika rodo, kad dirbančiųjų skaičius (kaip, beje, ir nedirbančiųjų) palyginus su praėjusiu dešimtmečiu tendencingai mažėja ir šiuo metu šiek tiek stabilizavosi. Už tai laurus turbūt protingiausia būtų dėti ES ir jos paskatintai emigracijai, kuri prasidėjo dar gerokai anksčiau už oficialų įstojimą. Be to, nereikia pamiršti ir turtingųjų ligos - populiacijos senėjimo ir mažesnio gimstamumo. Galiausiai kyla klausimas: jei ekonomika sparčiai bėga ne išaugusio darbuotojų skaičiaus dėka, tai kas ją stumia pirmyn. Šitą reiškinį bandysiu gludenti kitose serijos dalyse.

Didžioji dalis jau girdėjot apie biržos nuotykius praėjusią savaitę. Kol dauguma džiaugiasi (liūdi) pagaliau atėjusia korekcija, FT žurnalistas Wolfgang’as Munchau nėra toks optimistas ir duoda mums 5 priežastis, kodėl praėjusią savaitę rinką valdę lokiai buvo rinkos griūties pradžia, o ne korekcija.

Finansuose gaudausi mažai, bet visada verta įvertinti abiejų pusių nuomones. Sunku bepamiršt, kaip plačiai paplitusi nuomonė, jog po lito pririšimo prie euro, lito kursas su doleriu pastebimai nesikeis, buvo paneigta ganėtinai greit. Lyg ir vienintelis Kęstutis Glaveckas abejodavo tuometiniais Lietuvos Banko teiginiais.