Blog’as oficialiai uždarytas

Peržiūrint per dieną susikaupusias naujienas, už akių labai užkliuvo šitas straipnis. Tikrai labai labai rekomenduoju jį perskaityt ir gerai pagalvot, kas čia iš tikrųjų įvyko.

Mano akimis, įvyko akivaizdus mūsų mylimos laisvės kalbėti ir veikti pažeidimas. Autorė parašė knygą, kurioje išdėstė savo mintis ir idėjas. Knygos tekstas neįtiko kariuomenei. Niekas nebando aiškintis, ar tekstas atitiko teisybę. Tai yra neįdomu. Svarbiausias faktas yra tas, kad kariuomenė buvo pažeminta visuomenės akyse. Kadangi kariuomenė yra kietoji valstybės ranka, ji lengvai randa kalbą su švietimo ministerija, kuri savo ruožtu turi monopolį leisti ar neleisti publikuoti autorės vadovėlį. Šiandien ji pyksta dėl tokio teksto, rytoj pyks dėl to, kad žmonės prašys apkarpyti finansavimą, poryt dėl nuostatos, kad kariuomenė laisvai visuomenei neturėtų būt aukščiausias prioritetas. Jie pyks, o mes būsim kalti ir neteisūs. Juk jie turi jėgą, kurią mes patys jiems atidavėm.

Kas dar yra įdomu, tai jog geresnio argumento už privačias ir tokiu būdu laisvai veikiančias bei nuo valstybės nepriklausomas mokyklas jau senokai neteko girdėt. Kodėl pats moksleivis, jo tėvai, jo mokytojai ar konkreti mokykla negali patys pasirinkti, kas yra tinkama vaikui, o kas ne? Atsakymas būtų dviprasmiškas: kas moka, tas ir renkasi. Šiuo atveju moka lyg ir valstybė, bet, antra vertus, ji pinigų daržely nenusiskina. Moka tai mokesčių mokėtojai. Bet ir vėl, nors moka jie, patys rinktis nieko negali. Viskas už juos padaryta. Ar kas nors įžvelgia čia nors kiek logikos ir sveiko proto?

Dabar supratau, kad mano pirmieji straipsniai apie kariuomenę šitam bloge ne iš kelmo spirti. Mes einam ne į tą pusę, ryškiai ne į tą pusę. Dar betrūko Meilės, Teisybės, Taikos ir Pertekliaus ministerijos. Nereiks daryt dar vienos Orvelo 1984 ekranizacijos, užteks dokumentinio filmo.

Taigi kuo mes galėtume pakeisti dabartinę kariuomenę? Juk bet kokiu atveju apsaugą nuo galimos užsienio valstybių intervencijos turėti reik. Naivu būtų galvoti, kad net ir dabartinėje europietiškos taikos eroje niekas mūsų tikrai nepuls.

Pavyzdžiu galime paimti keletą kitų valstybės sričių. Kai valstybei reikia policininkų užtikrinti žmonių saugumą, ji juos samdo darbo rinkoje. Kai jai reikia gaisrininkų ar kalėjimo prižiūrėtojų, ji daro lygiai tą patį - ieško žmonių, norinčių dirbti tokį darbą už sutartą atlyginimą. Lygiai taip pat galime elgtis ir su norinčiais ginti šalį. Praėjusiame straipsnyje trumpai palikau tuos, kurie eina tarnauti vedini patriotizmo. Dabar juos galim vėl prisimint kaip potencialius valstybės gynėjus. Iš dalies tai galima būtų vadinti  profesionalia kariuomene. Žinoma, jos biudžetas būtų žymiai labiau ribotas ir ne toks išpūstas. Tokios kariuomenės tikslas būtų tik ginti šalį nuo užpuolikų, tai yra jokių brangiai kainuojančių ir neva valstybės prestižą auginančių taikos palaikymo misijų užsienyje, žymiai daugiau karių rezerve ir tik minimalus kasdienis jų skaičius. Kažkodėl pamaniau, jog tai turėtų būt kažkiek panašu į Prancūzijos užsieniečių legioną: kiekvienas gauna atlygį už nuveiktą darbą.

Galimas ir dar radikalesnis bei man priimtinesnis ir įdomesnis būdas - atsisakyti bet kokios armijos. Kitaip tariant, pasekti šveicarų pavyzdžiu. Kiekvienas individas turės teisę apsiginkluoti ir pats ginti savo nuosavybę nuo siekiančiųjų ją pasiglemžti. Šis būdas atrodo ypač veiksmingas tikrai gerai veikiančioje liberalioje visuomenėje, kur valstybės institucijos užima tik labai mažytę dalį. Taip bet kokie okupantai susidurs su paprastu sunkumu: ką reikia okupuoti, kad valstybė būtų išties okupuota? Parlamentą, kurio nėra? Prezidentūrą, kurios taip pat nėra? Beliks tik kovoti su pavieniais individais, ginančiais savo nuosavybę, kas okupantui turėtų būti mažai naudinga ir ypač nuostolinga. Kai kurie libertarai netgi teigia, jog įsigyti atominį ginklą yra kiekvieno asmens reikalas. Jeigu jis tam turi išteklių, tebūnie. Tema įdomi ir reikalaujanti pasvarstymų.

Taip pat negalima užmiršti, kad kritiniais atvejais individai gali vienytis ir bendrai kovoti su priešu. Tarkime, kad grupė kaimynų ar tam tikrų saugumo organizacijų (pavyzdžiui, privati policija) gali netgi iš anksčiau susikurti infrastruktūrą, numatytą karinės intervencijos atveju. Juk jų visų ideologija ta pati - stiprus noras apginti savo privačią nuosavybę. Svarbiausia, kad visai tai būtų daroma niekam neverčiant ir vyraujant visiškai laisvei pasirinkti. Būrys žmogelių negali priversti atsiskyrėlio eiti jiems padėti, nei jie turi teisę tam pasiekti naudoti prievartą. Priminsiu, kad liberalioje visuomenėje dominuoja ne daugumos nuomonė. Liberalioje visuomenėje kiekvienas įgyvendina savo pasirinkimą.

Tokie būtų mano pradiniai pamąstymai ne tik apie privalomąją karinę tarnybą, bet ir apie pačią kariuomenės struktūrą. Galbūt per daug nukrypau į pasvarstymus apie antrąjį punktą, bet bet kokiu atveju pirmasis yra aiškus. Privalomoji karinė tarnyba yra kenkėjiška tiek pašauktiems kareiviams, kurie tampa vergais, tiek tiems, kurie už tai moka, kurie praranda dalį savo laisvės.

Mano dažnai lankomame ir gan mėgiamame forume neseniai vėl įsiplieskė diskusija: reikalinga mums ar ne privalomoji karinė tarnyba? Mano atsakymas būtų trumpas ir aiškus: ne.

Pirma, gyvename XXI-ame amžiuje. Jeigu mes norime kalbėti apie laisvę veikti, laisvę kalbėti ir laisvę savaip gyventi, tai karinė tarnyba su tuo turi mažai ką bendro. Trumpam paliksiu tuos, kurie į kariuomenę eina skatinami patriotizmo, karjeros ar tiesiog gerų norų. Yra daugybė jaunuolių, kurie pakliūna ten, nes taip sako valdžia. Pabandyk to išvengti ir stosi prieš teismą. Dabar galim pamąstyti, ko yra bandoma išvengti. Tai yra priverstinis darbas, laisvių apribojimas, rizikavimas sava gyvybe (tiek dalyvaujant karinėse operacijose, tiek ir gyvenant barakuose). Jeigu būčiau stambus ūkininkas, galėčiau pavaikščiot po gatves, parinkt keletą gerai sudėtų vyrukų, susodint juos į autobusiuką ir išvežt man sėt ar pjaut rugių. Aišku, teismas mane nuteistų kaip vergvaldį ar žmonių grobiką. Kita vertus, kuo mano elgesys skirtųsi nuo valstybės?

Antra, kariuomenė yra didžiausias valstybės ir jos biurokratijos ginklas. Joks reikšmingas pakitimas, netgi inicijuotas daugumos piliečių, netaps realybe tol, kol valdžios institucijos, kurioms pavaldi mūsų kariuomenė, tam nepritars. Bet koks pasipriešinimas bus nuslopintas. Nuolat kviesdami jaunuolius karinei tarnybai, mes patys tam pritariame. Stovinti kariuomenė yra visiškai nereikalinga laisvoje visuomenėje. Tai yra totalitarinės, valstybės valdomos visuomenės atributas.

Kariuomenės laikymas, be to, signalizuoja kaimynams mūsų pačių požiūrį. Kuo ji didesnė ir kuo aktyvesnė, tuo labiau regionas yra destabilizuojamas. Aišku, karinės derybos visąlaik yra sunkios, nes niekas nenori nusileisti, bet, reikia pripažinti, jog turbūt nėra nieko kvailiau, kaip dvi kaimynės, lenktyniaujančios pagal karinę galią, pavyzdžiui, Indija bei Pakistanas. Pasaulis jau išgyveno karų ir plėšimų laikus, po truputį žmonija privalės evoliucionuot link pacifistinio sugyvenimo. Aplenkti baltarusus ar latvius reikia ne Stinger‘ių skaičiumi, o skvarbiu žvilgsniu į priekį siekiant taikaus ir abiems pusėms naudingo laisvo ekonominio bendradarbiavimo.

Galų gale galim prisiminti faktą, kad kariuomenė, o tiksliau Krašto apsaugos ministerija, per metus suvartoja apie 1,2% mūsų BVP (~ 867,69 milijonai litų). Leidžiu sau spėt, kad procentai augs, nes NATO sutartys reikalauja mažiausiai 2% nuo BVP. Galite įsivaizduoti, jog pirkdami sau kompiuterį už 3000 Lt, maždaug 36 Lt skiriate būtent karo reikalams taikos metu.

Po šitokių kritiškų atsiliepimų gali kilti natūralus klausimas: o kas gi vietoj jos? Savo ir ne tik savo mintis apie tai paskelbsiu kitame straipsnyje.