Blog’as oficialiai uždarytas

Po poros dienų studentiškos pertraukos atnaujinu savo blogo veiklą. Taigi, kaip minėjau, dar kelios mintys iš trečiadieninės J.M.Barroso konferencijos.

Kalbėdamas apie ES užsienio ir vidaus politiką, EK pirmininkas negailėjo gerų žodžių dar vienam ES plėtimuisi į Bulgariją ir Rumuniją, nors, tiesą sakant, pamiršo vieną opiausių problemų - Turkiją. Priminęs, kad plėtra naudinga abiems pusėms (Danijos pavyzdys: eksportas padidėjo 12 kartų), jis stengėsi visus įtikinti, kad būtent taip galima užtikrinti ypatingą ekonominį augimą Europoje. Bet kokiu atveju J.M.Barroso įsivaizduoja Europą kaip suvienytą žemyną. Tik tokia Europa gebės atsilaikyti ir konkuruoti su didžiausiomis pasaulio politinėmis jėgomis. Kaip jis juokais užsiminė, visos Europos šalys yra mažos, tik kai kurios tą jau žino. Suvienyta Europa yra taikos garantas, taikos, kurios pasaulis mums pavydi ir kuria mes galim didžiuotis. Pasaulis mato stiprėjančią Europą ir mes galim būti patenkinti, kad mūsų svoris auga. Plėtra taip pat padeda skleisti ir įtvirtinti europietiškas vertybes.

Paklaustas apie problemas Irake ir Palestinoje, EK pirmininkas, rodos, stengėsi eiti per aplinkui ir atsakinėjo diplomatiškai. Jam svarbu, kad Europa vykdytų vieną bendrą užsienio politiką, bet jis pabrėžė, kad taiką galima siekti tik esant abiejų pusių sutarimui. Kito kelio nėra. Vienas klausytojas, tiesa, dar uždavė įdomų klausimą, ar nevertėtų Europai persiorientuoti į dvišalius susitarimus, užuot nuolat siekus daugiašalių, mat pasaulyje žymiai labiau paplitę pastarieji. Atsakymas buvo toks: Europa yra suinteresuota ginti daugiašales derybas. Dvišalėse didieji suvalgo mažuosius, kas Europai yra visiškai nepriimtina. Be to, buvo priminta, jog dėl dažnai nepavykstančių derybų su JAV nemažą dalį kaltės turi prisiimti būtent amerikiečiai. Jis labai subtiliai pasidžiaugė, jog neseniai JAV rinkimus laimėjo demokratai, kurie lyg ir turėtų atsivesti naują administraciją su nauju požiūriu.

Nėr nuostabu, jog dėl visus jaudinančios ES konstitucijos J.M.Barroso sulaukė ir kelių klausimų. Jis priminė, kad institucinė ES reforma yra neišvengiama būtinybė, bet kol kas nėra nieko konkretaus. Po prancūzų ir olandų nepavykusių referendumų buvo sulaukta nemažai siūlymų, ką daryti, ir šiuo metu ties tuo dirbama. J.M.Barroso užsiminė, kad daug tikisi iš vokiečių pirmininkavimo kitų metų pirmoj pusėj ir kad labai gali būti, jog turėsime kažką panašaus į Berlyno sutartį. Būtų gražus žingsnis, juolab kad ES (buvusi EEB) kitąmet švenčia savo penkiasdešimtmetį.

Dabar truputėlį apie mano "labai mylimą" žemės ūkį. Turbūt jau daugelis žino, kad žemės ūkis suvalgo didžiausią dalį ES resursų ir, deja, panašu, kad EK pasirengusi jį ginti iki paskutinio kraujo lašo. Siekis modernizuoti žemės ūkio sektorių yra vienas iš prioritetų. J.M.Barroso sakė, jog Europai reikalingas kaimas ir kad būtina juo rūpintis, mat palyginus su kitomis G8 valstybėmis, žemės ūkio produktai į Europą yra didžiausi, kas verčia šiek tiek sunerimti dėl šiokios tokios ekonominės nepriklausomybės.

Tiek žinių apie praėjusią konferenciją. Kurią dieną pasistengsiu pateikti savo požiūrį į kai kuriuos išdėstytus punktus. Beje, jei kam dar įdomu, neseniai pasirodęs J.M.Barroso straipsnis dabar aktualia globalinio atšilimo tema.

P.S. Originale rašome Barroso, o ne Barosso, kaip rašiau anksčiau. Klaidos abiejuose straipsniuose ištaisytos. Atsiprašau už klaidinimą.

Skirtingai nei vakar, šiandienos konferencija, kurioj teko sudalyvaut sutraukė tikrai daug daugiau žmonių. Na, priežastis paprasta: kalbėjo Europos Komisijos pirmininkas José Manuel Barroso. Ne taip dažnai nutinka, kad tenka išvysti tokio lygio asmenis, tad dar turiu nemaža įspūdžių ir norėčiau pasidalint mintimis, kurias savo kalboje apie Europą dabar ir rytoj išdėstė buvęs Portugalijos ministras pirmininkas.

Kadangi konferencija vyko universiteto kvietimu, tad nieko nuostabaus, jog viena pirmųjų jo aptartų temų buvo mokslas Europoje. O mokslas Europoje, atrodo, jo nuomone, reikalauja nemažai permainų, ypač aukštasis išsilavinimas ir, be abejo, moksliniai tyrimai. J.M.Barroso pabrėžė, jog reikia investuoti į žinių visuomenę, kad tik būtent ji padės mums išlikti konkurencingiems pasauliniu mastu ir kad tik ji padės mums įveikti didžiausius iššūkius Europai, pavyzdžiui, gebėjimą prisitaikyti prie globalizacijos. Europa neturi manyti, kad globalizacija yra tai, kas mums yra įkišama jėga, mes turime patys ja gebėti pasinaudoti. Kita vertus, globalizacija mums kelia ne vieną kultūrinį iššūkį. Kaip išlikti europiečiams savo vertybėmis vis atviresniame ir globalizacijos veikiame pasaulyje? Štai čia mums ir turėtų padėti naujas požiūris į mokslą. Intelektuali visuomenė (Europoje 30% darbuotojų yra nekvalifikuoti) geba ir noriai saugo savo vertybes. Ji moka prisitaikyti prie pokyčių, bet ir išlikti savimi.

Bet aukštasis mokslas - intelektualios visuomenės kalvė - Europoje nėra geriausioje padėtyje, dėl ko kartais gaunam pašaipų ir iš kolegų iš Atlanto. Geras to pavyzdys yra tas, jog Europa tik neseniai įkūrė Europos tyrimų tarybą, tai yra kažką, kas būtų atliekama tikrai europiniu lygiu, nors mokslas yra viena tų sričių, kur labai naudingai suveikia susijungimo ir gausybės vienoj vietoj principas.

Universitetai turėtų taip pat keisti požiūrį į studentus. Geriausiems reikia ieškoti geriausių. Ieškoti - tai atkapstyti, siūlyti save, žodžiu, vilioti gabius studentus, kaip kad tą tikrai labai sėkmingai daro amerikiečių universitetai. Europai gana to, kad į ją suvažiuoja tik geriausi futbolininkai, o gabiausi talentai daktaro disertacijas gina Jungtinėse Valstijose.

Dabar kalbos dalis, kuri mane tikrai sužavėjo. J.M.Barroso pareiškė, jog firmoms turi būti lengvinamas gyvenimas. Būtent jos, o ne pati valstybė, kuria darbo vietas. Valstybė čia turėtų mažiau kištis, remti privačias iniciatyvas, naikinti įvairias kvailas kliūtis, ypač biurokratines. Kaip komisijos pirmininkas, be abejo, J.M.Barroso nepamiršo pasidžiaugti gana neblogais šių metų ekonominiais Europos rezultatais. Mažiausias nedarbas per, rodos, septynerius metus, didžiausias augimas per tą patį laikotarpį. Be to, retas atvejis, bet darbo vietų šiemet Europoje buvo sukurta daugiau nei JAV. Trumpai abidendrinant, ekonomiškai Europa atsigauna.

Šiandienai pabaigsiu jo mintimis apie energetinę politiką. Kaip kad jau kurį laiką sklando gandai iš Briuselio, Europos Komisija stipriai palaiko bendrą Europos energetinę rinką ir bendrą vykdomą politiką jos atžvilgiu. Vienas iš klausytojų pasidomėjo Europos priklausymu nuo nedidelio skaičiaus energetinių šaltinių. J.M.Barroso replika į tai buvo, jog reikėtų ne tik ieškoti naujų rinkų naujose valstybėse (Azerbaidžanas, Kazachstanas…), bet taip pat skaidyti riziką ieškant naujų, galbūt ir alternatyvių energijos šalinių. Neabejoju, kad mintyje turėjo atomines jėgaines, kurios ne tik yra vienas iš galimų ir pakankamai galingų energijos šaltinių, bet taip pat nekenksmingas aplinkai (be abejo, tik su saugumo priemonėmis) ir nei kiek neprisideda prie klimato atšilimo, kurį savo kalboje J.M.Barroso pabrėžė bene kelis kartus. Atrodo, Europos Komisijai aplinkos klausimai tikrai nelieka nuošaly.

Ateinančiame straipsnyje pabaigsiu konferencijos reziumė J.M.Barroso mintimis apie Europos politinius reikalus (tiek vidaus, tiek užsienio) bei šiek tiek apie žemės ūkį. 

"Europos Sąjunga svartsto radikalius pakeitimus energetikos sektoriuje" - taip grėsmingai šiandien skamba straipsnio pavadinimas. Ir iš tikrųjų, pokyčiai atrodo grėsmingi. Siūlymo esmė yra dirbtinai atskirti energijos tiekėjus nuo energijos "platintojų", tai yra tų, kurie užsiima elektros tinklų infrastruktūra. Bandant paaiškinti su pavyzdžiais, jeigu tarkim IAE ir Vakarų skirstomieji tinklai priklausytų vienam ir tam pačiam asmeniui ar kompanijai ir jeigu pasiūlymas būtų įvykdytas, tai jam įsigaliojus turėtų keistis savininkai, nes įmonių jau nebegalėtų valdyti tas pats juridinis asmuo.

Malonu girdėti, kad visam šitam jaučiamas priešiškumas iš Vokietijos pusės, be kurios pritarimo nelabai kas išeis. Kodėl malonu? Todėl, kad tokia direktyva būtų aiškų aiškiausias socializmo įtvirtinimas, kai valstybė (šiuo atveju ES) dirbtinai įsikištų į rinką ir darytų ten savo tvarką, apeidama laisvos rinkos sąlygas. Pagrindinis argumentas yra noras padidinti konkurenciją, teigiant, jog atskiros kompanijos savo šalyje jau įsitvirtino kaip monopolistės. Klausimas tik tas, ar ji tikrai padidės, kai į nugarą kvėpuoja visagalė ES su begalėmis draudimų. Be to, kompanijos dydis neretai lemia ir faktą, jog vartotojai gali mokėti mažiau, nes kompanija išgali veikti mažesnėmis sąnaudomis. Galų gale reikėtų žvelgti ir į monopolio atsiradimo priežastis. Pagrindinės būtų griežtas energetikos sektoriaus reguliavimas ar net tiesioginis valstybės dalyvavimas kontroliuojant įmonę.

Ar tik vėl nebus to užburto rato, kai norima ligos sukėlėju gydyti ligą? 

Sunku patikėti, bet tai tiesa. Europos Centrinis Bankas (ECB) paskelbė straipsnį, žvelgiantį į darbo jėgos judėjimą visoje Europos Sąjungoje iš gerosios pusės. Stebina tai, kad neretai tenka girdėti ECB vadovus, kritiškai žvelgiančius į naujųjų ES šalių integraciją. Niekaip negaliu pamiršti ir tos nelemtos 2,63% infliacijos, su kuria jie mane taip supykdė. Kita vertus, visada malonu girdėti ką nors gera atsiliepiant apie naujas ES valstybes, juolab kad tiek Didžioji Britanija, tiek Airija, tiek Švedija oficialiai pripažino, kad sienų atvėrimas joms ekonomiškai išėjo į naudą.

Štai ištrauka iš įvado: 

The current restrictions on labour mobility from the EU-8 countries to the other EU member countries stand in contrast with one of the central principles of the EU – the free movement of labour. Furthermore, these restrictions may decrease the efficient use of labour resources in the face of demographic change and globalisation and hamper an important adjustment mechanism within EMU. Delaying the removal of these barriers may be costly for the EU-25 at a time when leaders are concerned about Europe‘s international competitiveness and may increase illegal work in a number of countries. Finally, it would not be beneficial for Europe to loose a significant part of the most agile and talented individuals from the new Member States to more traditional migration centres such as the US and Canada.

Dėkui mano labai mėgstamam dienraščiui / naujienų portalui už nuorodą. 

Trumpam vėl atgavau laimę prisijungti prie visų mylimo žiniatinklio. Net sunku patikėti, kaip nuo jo taip greitai tampi priklausomas. Kita vertus, per tą laiką, kai retai tikrindavausi paštą, nebeskaitydavau blogų ir forumų, nuveikiau daug kitko, pradedant tuo, jog vėl pradėjau universitetinį gyvenimą ir baigiau dirbti vasaros darbą. Apie pastarąjį, manau, dar kada pasistengsiu parašyt, juolab kad jis buvo susijęs su finansine veikla ir atitinka šito blogo turinį. Tik, žinoma, visada reikia žinoti limitą, ką galima išpasakoti, o kas jau būtų per daug. Jeigu leis galimybės, pasistengsiu nuo šiol vėl reguliariai atnaujinti blogo veiklą, nors tol, kol neturiu tikrai patikimo interneto ryšio, žadėti negaliu.

Per tą laiką, kol šitą svetainę pančiojo tyla, pasaulyje įvyko daug įdomybių. Viena iš didesnių - Švedijoje. Mat čia ilgiau nei pusšimtį metų valdę socialdemokratai, įtvirtinę šioje šalyje garsųjį Skandinaviško socializmo modelį, prieš vos savaitę pralaimėjo rinkimus liberalesnių pažiūrų partijai, ryškiai linkstančiai į dešinę.

The Economist išskyrė tris pagrindines priežastis:

1. Švedams socialdemokratai tiesiog atsibodo. Jie valdžioje buvo taip ilgai, kad nieko naujo nebegalėjo pasiūlyti, kas paprastai rinkėjams nepatinka.
2. Už spindinčio modelio slepiasi ir kitokia realybė. Nors vyriausybė teigia, jog nedarbas Švedijoje siekia vos 5-6%, nepriklausomi ekonomistai suskaičiavo, jog tikrasis nedarbo lygis yra apie 17%. Be abejo, patys švedai tai jaučia - jaunimo nedarbas siekia net 25%. Griežtai reguliuojama darbo rinka lėmė žemą produktyvumą ir lėtą darbo vietų kūrimą. Galų gale dėl tos pačios priežasties Švedija net negali gauti didžiausios naudos iš imigracijos.
3. Fredrik’as Reinfeldt’as. Jaunas, protingas ir charizmatiškas opozicijos lyderis. Tik tokio liaudžiai ir trūko.
   

Be abejo, liberalai jau pasveikino šių rinkimų rezultatus ir palinkėjo Švedijai grįžti į liberalios ekonomikos kelią.

Po to, kai Europos Sąjunga priėmė 10 naujų narių, susidomėjimas jos plėtimusi kažkaip apstojo. Lyg ir visi girdėjo, jog nuo 2007 m. ES narėmis taps ir Bulgarija bei Rumunija, tačiau nelabai kas domisi realia padėtimi. Ką tik viename iš mano skaitomų blogų aptikau straipsnį su kone dešimčia punktų, kodėl Bulgarijos kandidatūra rugsėjo mėnesį turi būti atmesta. Tikrai labai rekomenduoju perskaityti visą straipsnį su paaiškinimais ir pavyzdžiais. Čia pateiksiu tik sutrumpintus punktus:

1. Korupcija Bulgarijoje tiesiog veši. Korumpuoti valdininkai yra nebaudžiami ir jų antikorupcinės kampanijos primena tik eilinę savireklamą.

2. Absoliučiai visas finansavimas iš ES pusės nusėda į valdininkų kišenes. Bulgarų vyriausybės pažadai ir lieka pažadais.

3. Organizuotas nusikalstamumas Bulgarijoje yra tikrai gerai organizuotas. Jis užima nemažą dalį šalies ekonomikos, o kova prieš jį yra bevaisė.

4. Laisva spauda yra mitas (šiek tiek netgi primena dabartinę Rusiją).

5. Bulgarija yra rojus narkotikų kontrabandininkams, prekybininkams žmonėmis, mašinų vagims, eurų klastotojams.

6. Teisinė sistema yra visiškai neveikianti. Policija turi atlikti ir prokuratūros pareigas, nors su jomis nė kiek nesusidoroja.

7. Manote, kad liudininkai teisme yra saugomi? Panašu, kad ne. Netgi priešingai - korumpuoti teisėsaugininkai juos paprasčiausiai išduoda.

8. Bulgarija civilinių teisių požiūriu yra supuvusi. Rašoma, kad daugybė jaunų žmonių nori palikti šią šalį, o moterų bei romų teisės yra blogesnėj padėty nei bet kur kitur.

Neabejoju, kad šių punktų autorius šiek tiek perdeda, bet turbūt derėtų pripažinti, kad Bulgarija nėra visiškai pasiruošusi narystei ES, kuriai keliami pakankamai aukšti reikalavimai. Galbūt dėl to Didžiojoje Britanijoje kilo sujudimas dėl darbininkų migracijos ribojimo dviem naujom narėm. Kaip ten bebūtų, laisva rinka yra labai geras dalykas, bet geram jos funkcionavimui būtina užtikrinti jos dalyvių teises. ES pati nėra aukselis visomis prasmėmis, bet matau, kad Bulgarijoj žymiai liūdniau.