Blog’as oficialiai uždarytas

Zimbabvė yra neabejotinai graži ir įspūdinga šalis, galinti pasigirti tokiais retais gamtos turtais, kaip savanos, kriokliai ir valstybės sienomis besidriekiančios Afrikos upės. Deja, pastaruoju metu ši šalis pasaulyje savo vardą populiarina visiškai kitoje srityje. Paskutinį kartą pilietinį karą patyrusi praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, Zimbabvė po 1979 m. pasibaigusio britų kolonizacijos periodo buvo laikoma viena pažangiausių Afrikos valstybių, turėjusių gana efektyvų valdymo aparatą.

Kaip ten bebūtų, graži vilčių kupina istorija per kiek laiko virto masine šalies tragedija. Su tokia betvarke ir chaosu galėtų lygintis nebent Ruanda, Sudanas ar raudonųjų khmerų laikų Kambodža. Ramina šiek tiek bent jau tai, kad Zimbabvė yra tolokai nuo pastarųjų trijų nužudytųjų skaičiumi. Kol kas.

Jei reikėtų paaiškinti tokią nesėkmingą zimbabviečių naujausiųjų laikų istorijos eigą, užtenka tik dviejų žodžių: Robert’as Mugabė. Valdžioje jau esantis 27-erius metus, iš pradžių šalies ministras pirmininkas, o vėliau ir prezidentas Zimbabvę įsivaizdavo savaip. Remdamasis savaip interpretuotomis socialistinėmis Mao idėjomis, jis siekė visuomenės, kur kiekvienas galėtų realizuoti savo potencialą. Nors pats yra katalikas, tai jam nesutrukdė prieš mėnesį teisiškai apkaltinti opozicijai priklausantį arkivyskupą paleistuvavimu. Dvi savaitės prieš tai, arkivyskupas britų dienrasčiui teigė norįs, jog Britanija įsiveržtų į Zimbabvę ir pašalintų dabartinį jos prezidentą.

Keletas įdomesnių skaičių: oficialiai skelbiama, rodos, šių metų infliacija - 4500% (kiti šaltiniai teigia, kad ji viršija 10000%). Anot TVF, gali būti, jog infliacija metų pabaigoje sieks 100 000%, mat, jų teigimu, vos tik kainų kilimas pasiekia nenormalų lygį, o valstybės politika nesikeičia, infliacija pradeda didėti eksponentiškai, tad turbūt ir dešimtadalis milijono neturėtų būti kliūtis. Palyginimui, Zimbabvės infliacija 2000 m. buvo apie 60%.

Kitas liūdnai nuteikiantis skaičius demografinis. 1990 m. vidutinė gyvenimo trukmė buvo 60 m. Dabar ji siekia vos 32-34 m.

Be abejo, taip pat ne ką svarbesnis yra BVP augimas. Pastaruosius penkerius metus juo Zimbabvė pasigirti negali. Valstybę ištikęs ekonominis krachas atnešė vidutiniškai 6% ekonominį nuosmukį 2002-2006 m. Tikimasi, kad nuosmukis šiemet sumažės iki -2,7%. Matyt, jau blogiau nebegali būti. Beje, WSJ prognozuoja, kad Zimbabvė kartu su Šiaurės Korėja, Somaliu ir Fidžiu 2007 m. bus vieninteliai "Mūsų ekonomika juda žemyn" klubo nariai.

Kas nutiko, jog sparčiai, nors ir netolygiai augusi ekonomika ėmė ir sugrįžo 50 metų atgal? Vyriausybės teigimu, tai sausrų ir sabotažus iš užsienio rengusių kapitalistų kaltė. Realiai, dalis tiesos čia yra. Sausros tikrai neprisidėjo prie ekonomikos augimo, o TVF veiksmus reikia vertinti atsargiai. Kaip ir įprasta, TVF bei Pasaulio Bankas teikia pagalbą tik toms besivystančios šalims, kurios sutinka imtis rinkos liberalizacijos ir mažinti valstybės įtaką verslo sektoriuje. 1990 m. tokia tapo Zimbabvė. Bėda buvo ta, jog Mugabei ir jo žmonėms pristigo gabumų TVF reikalavimus įgyvendinti. Taip pat prisidėjo ir varginančios sausros - biudžeto deficitas augo, o TVF pyko. Tai buvo momentas, kai pradėjo skirtis Mugabės ir vakarų kapitalistų keliai. Milžiniškų išlaidų pareikalavęs painiojimasis į karą Konge, pasaulio teikiamos pagalbos mažėjimas, žemės nusavinimas iš baltųjų, žiaurumas bei visiškas neišmanymas pavertė Zimbabvę Afrikos ekonominiu košmaru. Prieš keletą mėnesių pasaulio spauda jai tiesiai šviesiai šiemet pranašavo bankrotą.

Jei sekate spaudą dabar, turbūt girdėjot naujausią Mugabės bandymą riboti kainų kilimą. FT kartą Mugabę palygino su Romos imperatorium Diokletianu. Šis taip pat su hiperinfliacija kovojo smurtu ir įstatymais. To meto istorikai prisimena pralietą kraują ir prekybos trūkumą: žmonės bijodavo bandyti ką nors pardavinėti ir tokio prekių stygiaus Roma dar nebuvo mačiusi. Kaip matom, nors laikai keičiasi, bet kai kada tradicijos išlieka. Jei Mugabė turbūt taip per gyvenimą ir netaps imperatorium, tai bent jau galės "didžiuotis" sekęs didžiųjų romėnų pėdomis.

Šiandien Delfi pasirodė straipsnis apie ES paramą Estijai lietuviškais makaronais. Na, atrodo, nieko blogo. Vargšai estai gaus pavalgyti, o lietuviai iš to dar ir praturtės, tiesa? Taip, tiesa, bet ji slepia vieną dalyką: food aid controversy. Kuo tai pasireiškia? Veikimas panašus į dempingą, kuris ES ribose, beje, yra uždraustas.

Įsivaizduokit, kad esate UAB "Makaronai" direktorius Lietuvoje. Gaminate tik vieną gaminį - makaronus - ir jį parduodat visur po 1 Lt (pigiau negalit sau leisti). Staiga iš kažkur ateina žinios, kad geraširdė šalis donorė nusprendė Lietuvai padovanoti jos makaronų perteklių, siekiantį kelis tūkstančius tonų, arba už dyką, arba už juokingą kainą. Žinant, kad rinką užplūs pigūs makaronai iš užsienio, ar manot, kad 1 Lt kainos išsilaikys? Ne, kaina smuks. Kiek - priklauso nuo rinkos dydžio. Nuo to pat priklauso, ar ilgam. Tada jau nuo jūsų sugebėjimų tvarkytis kritinėse situacijose ir firmos padėties priklauso, ar dirbsit nuostolingai laikinai ar nueisit visiškai į bankrotą.

Laimė, Estija yra pakankamai turtinga šalis, kad makaronų labdara jos ekonomikai neturėtų didesnės įtakos, bet silpnoms Afrikos šalims tokio tipo pagalbos gali atnešti šviesią šiandieną, bet kainuoti vargingą rytojų. Kaip vienas būdų spręsti šią problemą yra maisto talonų ar grynųjų dalinimas, kad gyventojai galėtų patys nusipirkti sau maisto iš vietinių gamintojų, taip teberemdami ir skatindami vietinę ekonomiką. Aišku, kitas klausimas yra super kritinė situacija, bet vėlgi pagalba maistu turėtų išlikti pats paskutinis šiaudas.

Yra sakančių, jog pagalba Afrikai buvo/yra brangiausias kada žmonijos atliktas eksperimentas ekonominei teorijai patikrinti. Vakarų šalys nuo 1960 m. iki 1995 m. Afrikai padovanojo daugiau nei 2 trilijardus dolerių. Tarp gausių to kritikų yra ir William’as Easterly, amerikiečių ekonomikos profesorius, gausių publikacijų prieš tokios rūšies pagalbą autorius.

Manau, jog daugelis sutiksit, jog šis eksperimentas galų gale patyrė fiasko. Papildomi pinigai turėjo pagelbėti Afrikos valstybėms padidinti investicijas į infrastruktūras ir kitus valstybei būtinus objektus, žinant, jog afrikiečiai neturi patys pakankamai finansinių resursų tai padaryti.

Žemiau pateiktas ir mane pirmąkart pamačius šokiravęs grafikas pakankamai neblogai apibūdina suteiktos pagalbos bejėgiškumą Zambijoje:

 

Kodėl taip nutiko? Kas lėmė, kad tie 2 trilijardai ėmė ir nuplaukė?

Visų pirma, afrikiečiai neturi postūmio (angl. incentive) taupyti ir investuoti. Nors pagalba investicijoms atplaukia ir didelė, bet tai nereiškia, jog šios investicijos kitąmet garantuos šiek tiek pelno. Investicijos svetur (tiek Azijoje, tiek ir lotynų Amerikoje) atneša žymiai didesnius pelnus (riziką taip pat), o investicijos Vakaruose dar suteikia ir mažesnę riziką.

Kita priežastis yra labai labai žemas Afrikos valstybių technologinis lygis ar, kitaip sakant, produktyvumas. Pagal Robert’o Solow ekonominio augimo modelį tik technologinis vystymasis ilgame laikotarpyje lemia ekonominį augimą. Vien tik investicijų ir kapitalo auginimas niekuom naudingu nesibaigs. Tarkim, įsivaizduokit, kad atsidarėt krautuvėlę, o jūsų turtingas dėdė, matydamas, kaip sunkiai vargstat, nusprendė jums padovanot 20 kompiuterių. Kadangi nemokate jais naudotis, kompiuteriai neturi didelės reikšmės jūsų krautuvėlei ir jūs pernelyg nesistengiate jų integruoti į kasdienę veiklą. Po 5-10 metų kompiuteriai jau bus pasenę, o juos keisti naujais nebus nei pinigų, nei juo labiau noro. Tol, kol nesugebėsit pasinaudot jums suteikta galimybe, kad pagerintumėt produktyvumą, savo galimybę konkuruoti rinkoje, tol liksit stagnacijoj.

Galų gale nereikia pamiršti ir vienos gerai visiems žinomų problemų - Afrika nėra demokratinis žemynas. Vietiniai konfliktai, rasiniai nesutarimai, netgi genocidai ten nėra jau tokie reti svečiai. Anot statistikos, vos 6 šalys iš 88 sugebėjo vieną dolerį pagalbos paversti į vieną dolerį investicijų. Didelis karinis biudžetas, korupcija, rasizmas  - tai sudaro vieną priežasčių, dėl kurių W.Easterly pasisakė prieš skolų nurašymą, taip plačiai reklamuotą Bono, trečiojo pasaulio valstybėms. 

Kita vertus, reiktų pabrėžti, kad kalbėjau tik apie piniginę pagalbą investicijoms ir kapitalui, skirta gerinti infrastruktūrą bei padėti užkimšti skyles tarp to, ko trūksta investuojantiems, ir to, ką gali pasiūlyti investuotojai.

Parama sveikatai, švietimui gerinti lėmė kitokių rezultatų. Tiek sumažėjęs vaikų mirtingumas, tiek padidėjusi vidutinė numatomo gyvenimo trukmė ar geresnė sveikatos padėtis rodo bent jau šiokį tokį progresą. Afrikai taip pat buvo suteikta nemaža pagalba švietimo sektoriui. Antra vertus, tai nedavė rezultatų, kurių buvo tikėtasi, tai yra geresnis švietimas nepadėjo sukurti ekonominio augimo. Vėlgi žmonėms trūksta postūmio mokytis. Privalomas mokymas gerovės nesukurs, kol žmonės patys to neužsinorės (gal juos paskatintų didesnė alga, įdomesnis darbas arba geresnė sveikata?..).

Kokias galim padaryti išvadas? Nepamatuota finansinė pagalba yra bevaisis ir neprotingas išlaidavimas, finansuojamas, beje, iš mokesčių mokėtojų pinigų. Nei Europa, nei Amerika negalės prikelti trečiojo pasaulio tol, kol jis pats to nepanorės. Pietryčių Azijos tigrai užsinorėjo ir dabar puikuojasi turtingiausiųjų elite, o Afrikoj vis dar tebematome stagnaciją. Parama Afrikai neturėtų pirmiausiai būti atliekama nacionaliniu lygiu procentais nuo biudžeto (nors Lietuvoje to gal nieks ir taip nedaro). Parama Afrikai gali ateiti tik iš labdaros projektų, kurie žymiai atidžiau ir ne pro pirštus stebi išlaidas. Be to, kur kas svarbiau yra iniciatyvos, skatinančios afrikiečius norėti išeiti iš skurdo. Pasak Amartya Sen’os, skurdžius yra ne tas, kuris gyvena skurde, bet tas kuris neturi galimybių iš jo ištrūkti. Galime prisiminti ir šiųmetį Nobelio taikos premijos laureatą, išpopuliarinusį mažas paskolas elgetoms ir taip ryškiai prisidėjusiam prie skurdo sumažinimo.

Klaidinga galvoti, jog vakariečiai gali čia iš niekur atnešti laimę. Afrika ją turės susikurti pati, su Vakarų pagalba ar be. Kai sakau pati, turiu omeny, jog noras mokytis, tobulėti, taupyti ir investuoti savo šalyje turi būti kažkuria prasme siektinas bet kokia kaina. Ekonomikos dėsnis sako, kad vartotojai reaguoja į postūmius. Kai jie matys, jog yra galimybė kažką nuveikti, kas rimtai pagerintų jų gyvenimą, jie pasinaudotų suteiktu šansu. Užuot dovanojus milijonus, gal tikrai užtektų paskolinti individui kelis tūkstančius ir leisti kapanotis pačiam?

Šiandien teko išklausyti konferenciją, šiek tiek susijusią su mažyte diskusija apie vargingiausių šalių problemas. Taigi konferencijos tema buvo politinė bei žmogaus teisių padėtis Birmoje. Be kitų, taip pat kalbėjo Birmos opozicijos atstovas Prancūzijoje  bei Amnesty International atstovai. Situacija ten ypatinga tuo, kad iš ten kilusi Aung San Suu Kyi yra vienintelė šiuo metu įkalinta Nobelio taikos premijos laureatė, o liūdna proga surengti paskaitą buvo skirta paminėti neseniai nelaisvėje mirusį vieną iš devintojo dešimtmečio pabaigoje įkalintų protestavusių studentų.

Na, turbūt labai aiškinti, kas ten vyksta, nebūtina. Sindromai panašūs kaip ir Afrikoj bei kitose autoritarinėse valstybėse: diktatūrinis valdymas, kankinimai, prievartavimai, linčo teismai, politiniai įkalinimai, cenzūra, rinkimų farsas, žmogaus teisių negerbimas ir taip toliau.

Be abejo, didžiausia problema yra absoliutus laisvių nebuvimas. Tokia valstybė negali augti ir normaliai funkcionuoti. Augimą skatina nuosavybės teisių garantavimas, stabili politinė padėtis, žmogaus teisių gerbimas ir dar keletas kitų ne mažiau reikšmingų faktorių. Atrodo, kad Birmai bent jau daugelio jų trūksta.

Nors ji turi vieną ir ne tokį jau menką augimo faktorių - šiek tiek naudingųjų iškasenų, o konkrečiau - naftos. Prancūzų Total ir amerikiečių Chevron, užsiima naftos pompavimu ir eksportu būtent iš šios šalies. Dėl to Total Prancūzijoje ir Belgijoje yra persekiojamos teismų už ryšius su žmogaus teisių pažeidėjais. Žinoma, čia klausimas slidus. Viena vertus, tokiu būdu yra remiamas dabartinis autokratinis režimas, kita vertus, vėlgi vyriausybės kišasi į rinkos veiklą. Užuot aktyviai veikusios per JTO, teisia savus. Kompanijų tikslas buvo, yra ir bus vienintelis - pelnas. Jos nedaro skirtumo tarp diktatorių, prezidentų ir karalių. Joms svarbu, kad tai būtų pelninga. Valstybė (šiuo atveju Prancūzija) galbūt turėtų su jomis kalbėti, tartis, bet niekada - uždrausti (nors prancūzai tai mėgsta). Laisvės nesukursi ją ribodamas…

Beje, buvo pažymėta, jog netgi dabartiniai Birmos diktatoriai: jie bijo. Pasipriešinimas auga, galų gale yra šioks toks, nors ir ne itin žymus, tarptautinis spaudimas. Kai jie mato, kas greičiausiai nutiks Sadamui Huseinui, jie neabejotinai susimąsto ir patys, apie tai, kas vieną dieną gali atsitikti jiems, juolab kad naujasis JT generalinis sekretorius kilęs iš Pietų Korėjos. Kadangi regionas daugmaž tas pats, tai susidomėjimas lyg ir turėtų būt didenis. Finalinė esmė aiški: valstybė, kuri nenori suteikti laisvės veikti, yra vos per pora žingsnių nuo sprogimo, ar jis ateitų iš vidaus (Gruzija, Ukraina…), ar jį kas nešte atneštų (Irakas, Afganistanas…).

Gražiai pabaigiu Aung San Suu Kyi žodžiais:

Que votre liberté puisse servir la nôtre… (Kad jūsų laisvė galėtų padėti mūsiškei…)