Blog’as oficialiai uždarytas

Balandžio pabaigoje Prancūzijoje vyks prezidento rinkimai. Kol kas yra du realūs kandidatai - socialistė Ségolène Royal ir konservatorius-liberalas Nicolas Sarkozy. Šie rinkimai bus įdomūs ne tik tuom, kad pasikeis valdžia vienoj didžiausių Europos valstybių, bet ir tuo, jog prancūzai rinksis tarp dviejų visiškai skirtingų kelių tolesnei ekonomikai vystyti: socialistinio ir liberaliojo.

Prieš keletą dienų N.Sarkozy prancūzų dienraščiui Le Monde pristatė ekonominę programą ir svarbiausius jos punktus. Trumpai ir nesigilinant į detales jie būtų tokie: sumažinti mokesčius darbui ir taip skatinti prancūzus daugiau dirbti, taigi daugiau uždirbti ir išleisti. Darbą skatins ir siūlymas atleisti maždaug 95% prancūzų nuo paveldėjimo mokesčių. Sarkozy dargi siūlo 50%, kaip turto mokesčio maksimumą. Jis taip pat remtų mažindamas mokesčius tuos, kurie dalį savo turto investuoja į verslo kūrimą. Kandidatas į prezidentus taip pat siūlo mažinti valdininkų skaičių, bet tuo pat metu didinti viešojo sektoriaus darbuotojo produktyvumą, kad nenukentėtų bendras rezultatas. Savo ekologinių mokesčių politiką jis supranta kaip didesnį teršiančių produktų apmokestinimą. Kitaip sakant, jis siūlo mokesčių atžvilgiu atskirti švarius ir teršiančius produktus.

Savo interviu Sarkozy taip pat užsiminė ir apie prieštaringai vertinamą jo nuomonę ECB atžvilgiu, kuri sutampa su jo konkurentės. Kad ir kaip jie abu tai pasakytų, jų pagrindinė mintis yra tokia, kad ECB turėtų derinti savo veiksmus atsižvelgdami ne tik į infliaciją, bet ir į šalių ekonominę padėtį, kas reikštų jog dabar nepriklausomas ECB taps dalinai priklausomu nuo ES politikų. Sunku pasakyt, ar tai rinkiminiai lozungai ar rimtas požiūris. Bet kokiu atveju šitas klausimas yra tikrai labai diskutuotinas. Asmeniškai, manau, jog ECB turėtų atsižvelgti ir į ekonominę padėtį, kaip tai daro JAV Federalinis bankas, bet bet koks artimesnis bendravimas su politikais gali baigtis liūdnai, ypač žinant, kad ne visos šalys ES yra lygiavertės.

Man labiausiai šitame interviu patikę Sarkozy žodžiai:

Je souhaite une société du libre choix.

Įdomu tai, kad, atmetus ekonominius skirtumus, abiejų kandidatų programos yra labai panašios ir orientuotos daugiausiai į populistines idėjas. Jei manysime, kad prancūzai yra racionalūs ir tai supranta, tai pavasario rinkimuose jiems reiks rinktis tarp Royal vedino socializmo ir didesnių mokesčių kuriant lygesnę visuomenę ir Sarkozy šaukiamo kapitalizmo.

Beje, pagal naujausias ir nuolat besikeičiančias prognozes, Sarkozy laimės antrajame ture su 52% balsų. To jam ir palinkėčiau.

Bevartant naujienas už akių užkliuvo antraštėje sužibėjęs Kaunas. Kadangi tikrai Lietuva užsienio spaudoje minima gana retai (dažniausiai tik po futbolo rungtynių), teko, be abejo, nustebt. Gaila, bet šįkart Žalgiris su tuom nieko bendro neturi. Priešingai, vienas populiariausių belgų prancūziškai leidžiamų dienraščių Le Soir mums siūlo pasakojimą apie Henriką Daktarą ir vogtų automobilių kontrabandą.

Kaunas pristatomas kaip Lietuvoje vogtų automobilių sostinė, o vienas didesnių Belgijos miestų - Liežas - kaip miestas, gan neseniai išbandęs vogtų automobilių tvarkytojo (automobilių slėpimas, perdažymas…) rolę. Atrodo, kad jau kas kas, bet mašinų vagystės leidžia miestams bičiuliautis.

Tikrai ne itin malonus jausmas apima perskaičius tokį straipsnį. Dar to betrūko, kad reputacija dar toliau pasklistų, kai jau Britų salose senokai išgarsėjom. Na, tik pakėlė nuotaiką faktas, kad kauniečiai pristatomi kaip nusikaltėliai, veikiantys Dingę per 60 sekundžių principu: dirba profesionalai, vogiami tik naujausi modeliai sulaukus užsakymo.

Kitame, šiek tiek man linksmesniame šiandienos straipsnyje, Le Soir, remdamasis universiteto atliktu tyrimu, siūlo penkis būdus kaip gauti didžiausią atlyginimą:

1. būti vyru;
2. turėti aukštąjį išsilavinimą (pageidautina farmacijos ar chemijos srityje);
3. dirbti marketingo, komercijos, finansų, tyrimų ar personalo valdymo skyriuje;
4. gebėti bet kada pakeisti darbdavį, kad būtų galima kopti karjeros laiptais, bet jokiu būdu nekeisti darbdavių kaip kojinių; neištikimybė sulaukia finansinių sankcijų;
5. tinkamai pasirinkti regioną darbui (Lietuvoj turbūt būtų Vilnius).

Be abejo, ne visus galima pritaikyti Lietuvai, bet šiek tiek panašumų turim: galbūt tik reiktų paredaguot antrąjį punktą…

Galbūt jau teko kai kam girdėti liūdną naujieną: Milton’as Friedman’as, vienas žymiausių šių laikų ekonomistų, prisidėjęs prie monetarizmo teorijos plėtros bei prie daugybės laisvių populiarinimo, mirė sulaukęs 94 metų. Nors austrų mokykla (libertarai) laiko Friedman’ą kontroversiška asmenybe (tiesą sakant, kartais jų požiūris mane stebina ir šokiruoja), aš jį laikau viena svarbiausių ekonomikos asmenybių - liberaliosios Čikagos mokyklos atstovų.

Financial Times žurnalisto, buvusio M.Friedman’o studento, straipsnis apie garsųjį Nobelio premijos laureatą ir laisvos ekonomikos advokatą. Tikrai verta paskaityti.

Kai mūsų valstybė neseniai nusprendė skirti Afganistanui 4 mln. litų piniginės pagalbos, aš jums siūlau straipsnį iš liberalių pažiūrų instituto svetainės, pavadintą Ar tik užsienio pagalba nedaro daugiau žalos nei naudos?. Jeigu reikėtų reziuomuoti straipsnį pora sakinių, pasirinkčiau šiuos du:

Countries are not poor because they lack roads, schools or health clinics. They lack these things because they are poor – and they are poor because they lack the institutions of the free society, which create the underlying conditions for economic development.

Nemažai žmonių savęs klausia, ar verta aukoti Afrikos valstybėms, kai jų vyriausybės yra korumpuotos ir nei kiek nedirba savo žmonėms. Atsakymas būtų, jog neverta. Kai pinigus gauna neveiklios vyriausybės, tai pokyčių tikėtis neverta, juolab kad piniginė pagalba pakeičia privačias investicijas ir naikina taupymą. Kitaip sakant, taip bene vienintele rimta investuotoja tampa valstybė, išstumdama iš rinkos privačias kompanijas. Moderniųjų laikų Afrikos ekonominė istorija tik patvirtina užsieno pagalbos neefektyvumą.

Beje, vertėtų priminti, jog šių metų Nobelio taikos premijos laureatas būtent propagavo mikrokreditą. Kitaip sakant, nedidelę paskolą, kuri suteikia žymiai daugiau noro ją grąžinti ir grįžti į gyvenimą. Maža paskola tokiu atveju geriau už dovaną.

Redaguota. Citata iš Laisvos rinkos insituto puslapio:

Aš asmeniškai netikiu, kad tie [neturtingi] žmonės yra globalizacijos aukos. Jų bėda ne tai, kad jie yra priversti dalyvauti globalioje rinkoje, o tai, kad dažniausiai jie yra į ją nė neįleidžiami. (Kofi Annan)

Šventė amerikiečių kieme. Dabar jau jų yra daugiau nei 300 milijonų. Ta proga mūsiškis Lietuvos Rytas savo svetainėje skelbia įdomų straipsnį.

Tuo pasinaudodamas išvardinsiu kelis punktus, kurie, mano mąstymu, yra šiuo metu viena didžiausių Ameriikos problemų. Pirma, tai yra privatumo ribojimas. Rugsėjo 11-oji tapo to simboliu, įkūnytu patrioto akto. Piliečių sekimas, slaptas klausymasis, duomenų rinkimas nė iš tolo neprimena laisvės simboliu vadintos valstybės. Toliau krinta į akį augantis valstybės vaidmuo visuomenėje. Stiprėjanti valstybinės socialinės apsaugos sistema, mokesčiai, centrinio banko reguliuojama makroekonomika. Kažkaip norom nenorom vėl prisimenu Keynes’o epochą, į kurią vėl taikomasi. Galiausiai pabūsiu šiek tiek aplinkosaugininko vietoje ir pasakysiu, kad man trūksta veiksmų iš vienos didžiausių pasaulio teršėjų. Noriu to ar ne, tenka pripažint, kad oro taršą vien privačia nuosavybe grįstoje ekonomikoje sureguliuoti neįmanoma. Galbūt čia vienas iš punktų, kur valstybė galėtų įsikišti, juk prisiminti galima ir šalutinio poveikio efektą (angl. externality).

Beje, ne, mano nuomone, amerikiečiai nėra buki. Tai tik kvailas stereotipas. 

Šiandien sužinojome, kas laimėjo 2006 m. Nobelio prizą už ekonomiką. Kaip jau paskelbė naujienų agentūros ir jomis besiremianti spauda, laureatu tapo Kolumbijos universiteto profesorius Edmund’as Phelps’as už jo darbus apie infliacijos ir nedarbo ryšį, atliktus 7-ajame dešimtmetyje. Financial Times turi pakankamai aiškų bei sutrumpintą jo mąstymo aprašą. Beje, anot jų, E.Phelps’as yra tik antrasis aršus Keynes’o teorijomis paremtos makroekonomikos kritikas, gavęs Nobelio premiją.

Trumpai lietuviškai. Po karo brito Philips’o dėka ekonomistai, remdamiesi statistiniais duomenimis, atrado naują įrankį,- Philips’o kreivę,- rodančią ryšį tarp infliacijos ir nedarbo. Koreliacija tarp šių dviejų makroekonominių rodiklių yra negatyvi, tai yra esant aukštai infliacijai vyraujas mažas nedarbas ir atvirkščiai. Kita vertus, 8-ojo dešimtmečio pradžioje kreivė subliuško ir ryšys pradingo, kas parodė, jog ji negali būti priimta kaip taisyklė. E.Phelps’as ją kritikavo dar iki to, teigdamas, kad ji grįsta tik statistika ir neturi teoretinio pagrindo. Be to, jo nuomone, yra tiesiog per naivu tikėti, jog infliacija priklauso vien nuo nedarbo, mat ji taip pat priklauso nuo to, kokią ją įsivaizduojame mes. Phelps’o modelis tapo žinomas "Nuostatomis paremta Philips’o kreivė".

Žinoma, išsamesnis paaiškinimas reikalauja daugiau nei vieno ar kelių paragrafų… 

After the second world war, practical economists noticed that as unemployment fell in many advanced economies, inflation tended to rise and vice versa. This relationship between inflation and unemployment became known as the “Phillips curve” and seemed to conform with a crude interpretation of the teachings of John Maynard Keynes.

Politicians in the 1950s and 1960s used the relationship to pick an acceptable level of unemployment and inflation. They adjusted taxes, public expenditure and interest rates to pick a desirable spot on the supposed unemployment and inflation trade-off.

Ultimately the relationship was to break down in the early 1970s, but before the facts proved its downfall, it had come under theoretical attack from Edmund Phelps and Milton Friedman in the late 1960s.

Prof Phelps was critical about the purely statistical nature of the Phillips curve, which was not grounded in economic theories of decisions made by people or companies. Nor was it related to any notion of stability in the labour market.

In challenging the naivety of policy based on a simple Phillips curve, Prof Phelps stressed that inflation depended on not only the levels of unemployment, but also how quickly companies and households expected prices and wages to rise.

His reasoning was that for any level of unemployment, if people and companies expected inflation to rise, they would demand higher wages and set prices higher, so the expectations would become a self-fulfilling prophesy.

He said that expectations of price rises tended to go up when unemployment was below an ‘”equilibrium rate”, which can differ between countries, depending on institutions and the strength of the labour market. If unemployment falls below this equilibrium level, inflation tends to rise (as in the standard Phillips curve model) but then expectations of inflation rise accordingly, resulting in no lower unemployment but higher inflation.

Prof Phelps’ model become known as the “expectations augmented Phillips curve” and the work has had profound consequences for economic policy.

The disastrous rise in inflation in the early 1970s was partly a result of policymakers not understanding that the equilibrium unemployment rate had risen as productivity growth fell and the oil crisis hit, so they kept loosening monetary and fiscal policy to lower unemployment below this level, with the consequence of ever higher inflation.

Trumpam vėl atgavau laimę prisijungti prie visų mylimo žiniatinklio. Net sunku patikėti, kaip nuo jo taip greitai tampi priklausomas. Kita vertus, per tą laiką, kai retai tikrindavausi paštą, nebeskaitydavau blogų ir forumų, nuveikiau daug kitko, pradedant tuo, jog vėl pradėjau universitetinį gyvenimą ir baigiau dirbti vasaros darbą. Apie pastarąjį, manau, dar kada pasistengsiu parašyt, juolab kad jis buvo susijęs su finansine veikla ir atitinka šito blogo turinį. Tik, žinoma, visada reikia žinoti limitą, ką galima išpasakoti, o kas jau būtų per daug. Jeigu leis galimybės, pasistengsiu nuo šiol vėl reguliariai atnaujinti blogo veiklą, nors tol, kol neturiu tikrai patikimo interneto ryšio, žadėti negaliu.

Per tą laiką, kol šitą svetainę pančiojo tyla, pasaulyje įvyko daug įdomybių. Viena iš didesnių - Švedijoje. Mat čia ilgiau nei pusšimtį metų valdę socialdemokratai, įtvirtinę šioje šalyje garsųjį Skandinaviško socializmo modelį, prieš vos savaitę pralaimėjo rinkimus liberalesnių pažiūrų partijai, ryškiai linkstančiai į dešinę.

The Economist išskyrė tris pagrindines priežastis:

1. Švedams socialdemokratai tiesiog atsibodo. Jie valdžioje buvo taip ilgai, kad nieko naujo nebegalėjo pasiūlyti, kas paprastai rinkėjams nepatinka.
2. Už spindinčio modelio slepiasi ir kitokia realybė. Nors vyriausybė teigia, jog nedarbas Švedijoje siekia vos 5-6%, nepriklausomi ekonomistai suskaičiavo, jog tikrasis nedarbo lygis yra apie 17%. Be abejo, patys švedai tai jaučia - jaunimo nedarbas siekia net 25%. Griežtai reguliuojama darbo rinka lėmė žemą produktyvumą ir lėtą darbo vietų kūrimą. Galų gale dėl tos pačios priežasties Švedija net negali gauti didžiausios naudos iš imigracijos.
3. Fredrik’as Reinfeldt’as. Jaunas, protingas ir charizmatiškas opozicijos lyderis. Tik tokio liaudžiai ir trūko.
   

Be abejo, liberalai jau pasveikino šių rinkimų rezultatus ir palinkėjo Švedijai grįžti į liberalios ekonomikos kelią.

Kai paklydėlis palieka komentarą, visąlaik malonu. Tiesa, turbūt reikėtų dėkoti ir Google’ui, mat pastarasis labai jau aukštai meta mano vargšą blogą uždavus kai kurias užklausas su ekonominiais terminais. Du variantai: arba mano blogas labai vertingas ar Lietuvoj tikrai yra gerų puslapių apie ekonomiką trūkumas. Aišku, atsakymas aiškus ir dėl to man labai gaila.

Buvau trumpam išėjęs atostogų ir atitolęs nuo interneto, bet palikti pūti dar vieno puslapio interneto šiukšlyne kol kas nesiruošiu. Nežinau, kaip žmonės įpranta skelbti straipsnius kasdien, bet aš dar neįpratau. Aišku, viskam savas laikas. Kadangi artimiausiom dienomis turėsiu šiokių tokių asmeninių reikalų, kurie užima laiko, pavyzdžiui, persikraustymas, tai atostogos gali prasitęsti. Bet kokiu atveju pasistengsiu kuo greičiau pabaigti visus epus ir trilogijas, kurias jau pradėjau.

Beje, peržiūrėjau pirmą Lost sezoną. Taip, Holivudas moka padaryt intrigą, bet ne čia esmė. Vietomis stengiausi į serialą žiūrėti ne kaip eilinis Džo, bet kaip ekonomikos mėgėjas. Galų gale įsitikinau, kad anarchija ne tik, kad yra utopija, bet yra netgi priešinga žmogaus prigimčiai. Galbūt protingesnį paaiškinimą ir savo tyrinėjimą pateiksiu artimiausiu metu.

Taip pat vertėtų paminėti ir penktąsias rugsėjo 11-osios metines. Ši diena labai pakeitė vakarų pasaulį, o šis savo ruožtu pakeitė likusią pasaulio dalį. Ir pasaulis tikrai pasikeitė į blogąją pusę. Tai, ką anksčiau matydavom Rusijoj ir iš ko netgi pasišaipydavom, išplito. Sukelta terorizmo baimė patupdė žmonės po padidinamuoju stiklu. Sekama viskas: telefono pokalbiai, naudojimasis internetu, piniginės perlaidos, lėktuvų keleiviai ir taip toliau. Neabejoju, kad daugelis save ramina, kad jam taip nėra. Tą patį darau ir aš. Bet kažkas manyje giliai įsitikinęs, kad yra priešingai.

Ar tik terorizmas (kaip, beje, ir staigiai "išplitęs" paukščių gripas) netapo pretekstu valstybei įtvirtinti savo valdžią (žiūrėti puslapio antraštę)? Nenagrinėsiu sąmokslo teorijos, nes ja netikiu. Kita vertus, tikiuo tuo, ką matau, ką girdžiu ir dažniausiai tuom, ką perskaitau. Tai, ką darė Putinas, dabar daro jo kolegos demokratijos nešėjai. Tik šįkart jie neša baimę, už kurią prašo trupučio mūsų laisvės. Anksčiau tuo tikėjau, bet kai kas nors dabar man pasakys, kad Amerika - laisvės šalis, tai galėsiu tik ironiškai nusišypsot. Jau kuris laikas, kai tai visiška praeitis.

Nuo to, kad cituoju protingą žmogų, protingesniu netapsiu, bet Bendžamino Franklino žodžiai šiuo atveju tikrai įstabūs: 

They who would give up an essential liberty for temporary security, deserve neither liberty or security.

Būtų neblogai, kad kas nors juos dar kartą primintų didžiojo G7 valstybių vadovams.

Pastarąsias dvi dienas blogą buvau trumpam apleidęs, bet užtat pasistengiau pasireikšti Delfi komentaruose. Jau kuris laikas Vilniuje netyla ginčai dėl "Lietuvos" kino teatro ateities. Šis statinys garsėja nekomercinių filmų rodymu, orientavimusi ne į pop kultūrą ir taip pat nuostolinga veikla. Taigi čia ir susikirto interesai: kultūros gerbėjų ir laisvos rinkos šalininkų. Tiesa, turbūt iškart reiktų pastebėti, kad kultūros gerbėjas nelygu Markso garbintojui, o laisvos rinkos šalininkas nebūtinai mano, kad geriausia grupė Lietuvoj - Yva.

Maždaug 7000 žmonių grupė jau pasirašė peticiją už "Lietuvos" kino teatro išsaugojimą valstybės globoj. Žinoma, kiekvienas pilietinis judėjimas man patinka, nes rodo, kad žmonės nėra abejingi tam, kas vyksta. Priešingą stovyklą ginče atstovauja Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) ir jo nariai.

Pagrindiniai pirmųjų argumentai yra tie, kad Vilnius nebeturės jokio normalaus kino teatro, nes tiek Akropolis, tiek Vingis yra orientuoti į plačiąsias auditorijas ir Holivudo šlamštą. Praradus "Lietuvą", liks tik "Skalvija", kuri ir taip yra merdėjanti bei primenanti daugiau vaiduoklių kino teatrą nei XXI a. pastatą (prisipažinsiu, jau gerus kelerius metus ten nebuvau). Bendrai paėmus, jie teigia, kad "Lietuvos" uždarymas tebūtų dar viena vinis į kultūros Lietuvoje karstą.

LLRI mąsto šiek tiek kitaip ir daugiau iš ekonominės pusės. Mes visi mokam mokesčius, bet dažnai nežinom, kur jie nueina. Jei "Lietuva" liktų valstybės, dalis mūsų visų mokesčių turėtų finansuoti nuostolingai veikiantį kino teatrą, kuriuo naudojasi mažuma. Kitaip sakant, už 7000 žmonių įgeidžius turėti savą kino teatrą mokės visi - tie kurie jo nori, bet ir tie, kuriems jis nereikalingas. Jų siūlymu, "Lietuvos" ateitis yra tik privačiose rankose, kur privati kompanija rūpinasi pastatu ir atsako pati už galimus nuostolius.

Turbūt ir labai spėlioti nereikia, kurioj pusėj randuosi aš. Delfi komentaruose kaip tik tą pusę ir stengiausi ginti. Tiesa, diskusija ten vis dar tęsiasi. Kai tik ji ten aprims, aš savo bloge pasistengsiu išsamiai paaiškinti, kodėl peticijos nepasirašiau ir kodėl manau, jog toks mano poelgis yra naudingas ir teisingas.

Visai neseniai Didžiąją Britaniją krėtė teroristinių aktų lėktuvuose baimė. Deja, turbūt vis dar reiktų sakyti, kad tebekrečia. Pasirodo, Didžioji Britanija siūlo nuo šiol taikyti sustiprintas saugumo priemones visoje Europoje. Negaliu tiksliai pasakyti, kiek jos bus sustiprintos, bet galima spėti, jog sulčių buteliuką teks išgerti dar prieš įlipant į lėktuvą. Man būtų taip pat labai aktualu ir nešiojamų kompiuterių klausimas. Jeigu uždraus ir juos, tai pasinaudosiu savo, kaip kliento, turinčio teisę rinktis, galimybėmis, ir sėsiu į seną gerą autobusą. Kelionė ilga, bet bent jau žinau, kad nuvažiuosiu su tais daiktais, kurių man reikia, mat nešiojamo į lėktuvo bagažinę dėti neturiu absoliučiai jokio noro.

Užuot draudusi, britų vyriausybė galėtų tiesiog perleisti apsaugą privačioms kompanijoms. Kitaip sakant, už lėktuvų apsaugą turėtų būti atsakingos pačios bendrovės. Net neabejoju, kad visi šitie absurdiški draudimai greitai būtų istorija, o saugumo lygis dėl to nei kiek nenukentėtų. Žmonės, nenorintys ar bijantys skristi su tam tikros bendrovės lėktuvais, automatiškai jai yra rodiklis, kad kažkas blogai. Jei ji nieko nekeis, bankrotas artės didesniu nei šviesos greičiu.

Ką gi, tai, ką greit greičiausiai turėsim, tai mūsų privatumo nebebuvimas. Galėsit nebeslėpti duomenų apie save, vis tiek avialinijos juos turės susižinot. Ir tai dar ne viskas! Jais naudotis teisę turės ne tik europiečių , bet ir amerikiečių saugumo agentūros. Trumpai tariant, nuo niekur nepabėgsi. Internete dažnai iškyla klausimas ir man nei kiek ne gėda jį dar kartą pakartoti: kiek žmogaus laisvės galima paaukoti dėl tariamo saugumo? Manau, kad jau jos ir taip paaukojome per daug.

Beje, jei kas pamenate, rašiau apie CocaCola ir Pepsi kompanijų bėdas Indijoje. Galų gale Indijos sveikatos ministerija patvirtino, jog tyrimas klaidingas ir kad kompanijų gėrimai nėra kenksmingi. Nepelno siekianti organizaciją, išleidusi pirmąjį tyrimą, apkaltino indų vyriausybę pataikaujant dviems gaiviųjų gėrimų gigantams. Sunku dabar ir suprasti, kas čia bando ginti vartotojų teisę pasirinkti patiems, ką gerti ir ko ne. Antra vertus, vieno galas - kito pradžia, mat šiandien pasirodė straipsnių, jog tuos pačius gėrimus mokyklose uždraudė latviai. Gėda kaimynams.

Keista girdėt taip kalbant socialdemokratų premjerą, bet visgi ir malonu. Iš tiesų, kompensuoti ūkininkams nuostolius iš valstybės kišenės yra neteisinga tiek verslininkų, tiek mokesčių mokėtojų atžvilgiu. Jums valstybė nesiruoš atlyginti nuostolių už tai, kad padarėt avariją, kai per kelią bėgo stirna, arba už tai, kad gavote plaučių uždegimą per lietų. Ūkininkai yra visų pirma verslininkai. Užsiimdami savo verslu, jie prisiima riziką susidurti su netikėtomis gamtinėmis kliūtimis. Už tai, kad šiemet buvo sausa, mokesčių mokėtojai nekalti, bet vis tiek jiems ir tektų sumokėti kompensacijas. Teisinga? Tikrai ne.

Privatus draudimas yra puiki išeitis. Žinodami, kad valstybė kompensuos nuostolius, ūkininkai automatiškai praranda norą bandyti kažką keisti, ieškoti tinkamesnių kultūrų, gerinti drėkinimo įrenginius. Valstybė jiems kompensuoja visus jų nuostolius. Ne taip turi veikti neiškraipyta rinka. Pagal natūralius dėsnius, tie, kurie patiria nuostolių, pasitraukia, o tie, kurie gauna pelno, lieka ir džiaugiasi.

Be to, kompensuodama nuostolius valstybė daro įtaką ir kainoms. Jos mažėja. Žinoma, jei to nebūtų, dėl sumažėjusios pasiūlos kainos išaugtų. Šitai iškart pritrauktų naujų žmonių su naujomis idėjomis pereiti į žemės ūkį ir vėliau, vėl atsiradus pasiūlai, kainos nukristų į ankstesnes ribas. Dabar kainos kad ir lieka stabilios, jos neatspindi tikrosios rinkos padėties. Pasiūla iš niekur neatsiranda, ji taip ir lieka mažesnė, bet kainos nekinta. Kita vertus, toks mąstymas yra apgaulingas. Nominaliai kainos gal ir nekinta, bet jų išaugimas apmokamas iš surinktų mokesčių, vadinasi kiekvienas, mokantis mokesčius, kompensuoja kainų kilimą. O ką daryti žmogui, nevalgančiam produktų iš javų? Produkto jis neturi, bet dalinai už jį sumokėjo. Ką jau kalbėti apie pakaitalus tokiems produktams. Iš jų gamintojų atimama galimybė natūraliai gauti naujų vartotojų, mat valstybė dirbtinai palaiko kainas. Kodėl ji tada neremia ir tiesiogiai nukenčiančių gamintojų?

Atrodo, vėl nepavyko šią savaitę paskelbti po straipsnį kasdien. Vakar sužinojau, jog vienas mano draugas turi susikūręs įsivaizduojamą valstybę, kurioj jis pats yra karalius. Skamba kvailai, bet iš tikrųjų tai buvo labai juokinga. Nors kai tik paaiškėjo, kad valstybė yra linkusi į socializmą, iškart atsisakiau tapti piliečiu. Juolab kad galėjau tapti tik antros rūšies piliečiu, nes būčiau tik natūralizuotas.

Bet ne tame esmė. Truputį buvom susiginčiję. Dalyvavo trys asmenys, tačiau tik aš vienintelis gyniau tikrą kapitalizmą. Anie du vėlgi turėjo polinkį į socializmą. Atmetus visus neįdomius filosofavimus, galima sustoti ties dviem įdomesniai klausimais. Vieną aptarsiu šiandien, kitą aptarsiu rytoj (arba bent jau artimiausiomis dienomis). Taigi pirmas bandymas kaltinti kapitalizmą buvo paremtas Walmart’u. Walmart - tai didžiausias ir populiariausias prekybos centrų tinklas JAV, garsėjantis mažomis kainomis ir mažais atlyginimais. Šiek tiek primena mūsų VP Market… Esmė ta, jog pavyzdžiu buvo paimtas miestelis (nepasidomėjau, ar toks iš tikrųjų egzistuoja), kuriame nėra nieko kito, kaip Walmart prekybos centras. Čia Walmart yra bene vienintelis darbdavys, dėl mažų kainų nukonkuravęs vietines parduotuvytes ir, be to, mokantis tiek nedaug, jog patys darbuotojai vos beišgali apsipirkti tam pačiam Walmart’e. Taigi viso šito kaltininkė liko kapitalistinė sistema. Mano teorija yra tokia, kad nei kaltininkų, nei aukų čia nėra.

Visų pirma Walmart savo atvykimu atnešė mažesnes kainas, kad automatiškai yra naudingiau vartotojams. Draudimas veikti šiam prekybos centrų tinklui kenktų ne tik pačiai kompanijai, bet ir jos klientams. Kitas klausimas būtų: kas buvo iki Walmart’o? Kur žmonės rasdavo darbo? Ar tikrai vien tik tose lokaliose parduotuvytėse? Tikrai abejoju. Greičiausiai Walmart’o atėjimas į rinką sumažino ir nedarbą. Nagrinėdami toliau galim pastebėti, jog darbuotojai eina dirbti į Walmart’ą savo noru. Niekas jų neverčia ten eiti. Man primygtinai siūlomas kontrargumentas buvo, jog jie neturi pasirinkimo, bet tai visiškas melas. Laisvas žmogus kapitalistinėje sistemoje visada gali rinktis ir jis atsako už tai, ką pasirinko. Niekas jo nelaiko čia, mūsų mažajame miestelyje. Jis gali susikrauti mantą ir išvykti kur nors link didžiųjų miestų, jis gali emigruoti. Jis gali daryti ką tik nori. Esmė ta, jog sutikdamas dirbti Walmart’e, jis sutinka gauti tą mažą atlyginimą. Kai tarp dviejų šalių yra sutarimas, tada ir įvyksta apsikeitimas paslaugomis ar prekėmis. Tai ir yra kapitalizmo stiprioji pusė. Walmart’as negali mokėti per mažai, nes taip jie praras darbuotojus, kurie gali išvykti kitur. Galų gale darbuotojai gali tiesiog streikuoti ir atsisakyti dirbti už jiems nepatinkantį atlyginimą. Bet kokiu atveju vis tiek visi galų gale lieka patenkinti arba bent jau tokie turėtų būti, nes toks buvo jų pasirinkimas.

Taip pat negalima kategoriškai teigti, jog Walmart sunaikino absoliučiai viską. Dabartiniais laikais, esant tokioms technologijoms, žmogui nebūtina sėdėti biure, kad galėtų dirbti savo darbą. Jis gali būti už tūkstančio mylių ir tai neturės jokios reikšmės, jei tik, žinoma, tai atitiks darbo pobūdį. Galų gale Walmart irgi ne vieni pasaulyje. Jei jie numušė atlyginimą, labai gali būti, kad tai patiks ir kitų pramonės sektorių firmoms, kurios gali tuo susivilioti. Jau net nekalbu apie tai, kad Walmart atėjimas reiškia pačio miestelio plėtojimąsi nacionaliniu lygiu.

Užvakar vakare, 19 valandą 40 minučių verslo dienraštis Financial Times savo komentarų skiltyje paskelbė, jog libertarai mirė. Cituoju:

The libertarian moment has passed. It will not come again, and its defeat as a force in US politics will change the definitions of right, left and centre – not just in the US but also, the world.

Kokios gi dabar mane užplūdo mintys?.. Visų pirma straipsnis yra amerikocentriškas, tai yra už JAV ribų pasaulis beveik neegzistuoja. Tai, kas šiek tiek turėtų pataisyti antraštę, į Libertarų judėjimas JAV prarado įtaką. Čia buvo redakcinė klaida. Dabar galim pasinert į diskutuotinus faktus ir turinį. Mises bloge komentatoriai išsakė pastebėjimus, jog straipsnyje remiamasi beveik tuo, kas buvo dėstoma M.Friedman’o knygose. Pats jų kol kas dar neskaičiau, bet, kiek teko girdėt, Friedman’as tikrai yra vienas iš didžiųjų liberalizmo šalininkų, bet jis nėra tikras libertaras. Taip, tarp šitų dviejų sričių yra skirtumas.

Taip, iš tiesų JAV vis labiau linksa į Europos pusę bei tendencingai krypsta link gerovės valstybės kūrimo. Bet tuom remiantis paminklo šitai kritikuojančiam judėjimui statyti dar negalima. Valstijos pasižymi daugiautautiškumu ir didžiule migracija. Net ir bandant ją riboti, pasaulyje paplitusią nuomonę apie JAV kaip svajonių žemę būtų sunku sulaikyti. Tai reiškia, jog migracija vienokiu ar kitokiu atveju yra neišvengiama. Būtent šis fenomenas, skatinamas globalizacijos, yra didžiulis stabdis gerovės valstybės kūrimui, kuri, mano manymu, įmanoma tik esant konservatoriškai ir ganėtinai uždarai bendruomenei.

Kitas pastebėjimas būtų toks, jog tikrieji libertarai dar negavo gero šanso pasireikšti. Mes matėme, kaip staigiai išpopuliarėjo Keynes’o teorijos ir kaip staigiai jos buvo pritaikytos, tačiau praėjums keliems dešimtmečiams jos tapo nebepriimtinos. Praktika įrodė, jog jų veikimas yra daugiau žalingas nei naudingas. Kai kas, aišku, gali teigti, jog liberalai turėjo galimybę XIX-ojo amžiaus pabaigoje ir ją sužlugdė iš viso to kilusi Didžioji depresija. Deja, buvo ne visai taip. Neapgalvota monetarinė JAV politika, valstybės kišimasis į privatų verslą ir dar keletas kitų priežasčių sukėlė pasaulinę krizę. Galima sakyti, jog liberali visuomenė gyvavo tol, kol ją valdyti nepanoro valstybė. Tarkim, I-as pasaulinis karas buvo proga tą įtvirtinti.

Šiam kartui pabaigsiu. Be abejo, kiekvienas protaujantis iš straipsnio pasidarys savo išvadas. Maniškės sako, jog FT žurnalistas klydo. 

Galbūt kai kas jau girdėjot apie neseniai prasidėjusį mūšį tarp kelių Indijos valstijų bei CocaCola ir Pepsi kompanijų. Esmė ta, jog neseniai Indijoje pasirodęs tyrimas atskleidė, jog šių dviejų, pasaulyje gerai žinomų kompanijų produktuose (CocaCola, Fanta, Pepsi, 7-Up ir t.t.) yra pesticidų, kurių kiekis žymiai viršija rekomenduotinas Indijos sveikatos biuro normas.

Taigi pasklidus šiai žiniai, kelios valstijos apribojo gėrimų prekybą, o keliose jie buvo apskritai uždrausti. Pirma man kilusi mintis yra, jog nuo to pirmiausiai kentės patys indai. Sunku patikėti, kad tiek Amerikoje, tiek Europoje, tiek Azijoje populiarūs produktai, dažnai esantys po padidinamuoju stiklu, lyg iš niekur nieko pradėjo gaminti produktus, kenkiančius sveikatai. Be abejo, tiek Pepsi, tiek CocaCola vieningai šiuos kaltinimus neigia.

Kas dar krinta į akį, tai, jog didžiausius praradimus dėl valstijų veiksmų patirs ne tik šios kompanijos, bet ir jų klientai. Gal ir teisybė, jog nei CocaCola, nei Pepsi negarsėja kaip sveikatai ypač naudingų gėrimų gamintojai, bet juos vienareikšmiškai uždrausti, remiantis vienintelio tyrimo duomenimis, yra neatleistinai kvaila. Nejučiom peršasi mintis, kad taip bandoma prastumti vietinį gaiviųjų gėrimų gamintoją. Bet kokiu atveju kentės ir klientai. Tie, kas tiki tyrimo duomenimis, šių gėrimų atsisakytų ir neskatinami valdžios, bet dabar jų privalės atsisakyt visi.

Man tikrai būtų nesmagu, jeigu būtų uždraustas greitas maistas, nors ir pripažįstu, kad sveikatai jis kenkia. Kodėl negalima leisti sprendimo priimti patiems žmonėms? Kodėl būtinai valdžia turi spręsti vienareikšmiškai už visus? Nepatinka - uždraudžiam, patinka - subsidijuojam. Tokiu būdu iškraipoma rinka. Dėl nesuprantamų ir savavališkų valdžios veiksmų kompanijos neteks dalies pelno, o dalis indų neteks galimybės džiaugtis populiariausiais pasaulio gaiviaisiais gėrimais, nors galbūt jie ir sutiktų prisiimti riziką bei gerti tą papildomą pesticidų kiekį. Ar, norint apsaugoti, yra būtina uždrausit? O gal tiesiog užtenka informuoti?

Šiandien perskaičiau straipsnį apie tai, kaip mums egzotiškoje valstybėje, Papua Naujojoje Gvinėjoje, bus kovojama su tam tikros rūšies kandimis, naikinančiais kakavos plantacijas. Pasirodo, kompanija Mars, gaminanti visiems žinomus batonėlius Snickers bei saldumynus M&M, suprasdama, jog išnaikinti pasėliai labai pakels kakavos kainas, kuri yra būtinas ingredientas jų produktų gamybai, pati pradėjo kovą su nelemtais vabzdžiais. Mars šią istoriją mato kaip tikrą grėsmę visai jų produkcijai Azijoje.

Galima tik neabejoti, jog privačios kompanijos veikla bus žymiai efektyvesnė, nei būtų pačios vyriausybės. Pirmiausiai todėl, kad nesėkmė kovoje su kandžiais kainuotų žymiai daugiau ir iš esmės būtų neatleistina. Dėl šios priežasties kompanija darys viską, ką tik gali, kad tik sugebėtų apsaugoti plantacijas ir išlaikyti žemas kakavos kainas. Galima manyti, jog plantacijos nėra valstybės nuosavybė, tad automatiškai peršasi išvada, kad bet kas, ką jinai stengsis atlikti, bus atlikta lyg tarp kitko, galbūt net paviršutiniškai. Prisiminkim skirtumą, kai dega paties ar pačios troba ir kai dega toji, kuri priklauso kaimynui.

Galų gale vyriausybė, kuri, be abejo, nėra viena turtingiausių pasaulio šalių, privalėtų atimti iš vienų, kad duotų kitiems, tarkim, labiau apmokestinti verslininkus ar turtinguosius. Deja, nelabai įsivaizduoju, kur galima būtų surasti bent truputį informacijos apie Papua Naujosios Gvinėjos ekonomiką, nei mokesčių lygį, nei valstybės socialinę politiką, kad galėčiau šitai paįvairinti konkretesniais pavyzdžiais.