Blog’as oficialiai uždarytas

Prisidedu prie blogų dienų ir skelbiu savo penketuką. Eilės tvarkos čia neieškokit, lietuviškų blogų taip pat nedėjau (nelabai jų daug ir tenka skaityt), mat stengiausi dėt gal ne taip žinomus, bet ne ką blogesnius. 

Wallstrip. Kažkada Petro parekomenduotas vaizdo blogas dabar jau tapo mano rutinos dalim. Ne veltui bene kiekvienas pašnekovas pusiau rimtai Wallstrip’ui duoda long. Su humoru kalbama apie rimtus dalykus, ypač patinka pažintiniai interviu su technologijų firmų CEO. Tik tas iš OptionsExpress tikrai jau per gerklę lenda…

Scientific American. Populiariojo mokslo žurnalo redaktoriai turi savo blogą masėms. Mokslo naujienų komentarai ir šiaip įdomūs pastebėjimai iš įvairių sričių. Nesvarbu, kad American, - tinka visiems, kam neužtenka proto suprast mokslinius straipsnius, bet kam vis tiek patinka apie tai žinot daugiau.

The Numbers Guy. Pats blogas antraštėję teigia esąs apie skaičių vartojimą ir piktnaudžiavimą jais: nuo gyvenimo trukmės iki iPhone’o pardavimų skaičiavimo ar sukčiavimo NBA. Tiems, kas patinka statistika, skaičiai ir jų naudojimas kasdienėj veikloj.

Qu’en disent les philosophes? Labai neseniai netyčia atradau, bet labai dėl to džiaugiuosi. Ką apie klimatą šiandien pasakytų Kantas, apie pinigines baudas - Monteskjė arba kodėl Nyčė taip mėgo muziką? Žodžiu, dviejų jaunų filosofijos profesorių savotiškas žvilgsnis į šiandien. Tokio tipo blogai labai praturtina interneto erdves. Įspėjimas: prancūzų kalba.

Daniel Altman. International Herald Tribune ekonomikos apžvalgininkas darbo dienomis pats atnaujina savo blogą ir paprastai pateikia po vieną kitą įdomų komentarą kuria nors aktualia tema (paprastai plačiau pakomentuojamas vienas IHT straipsnių). Vienas iš nedaugelio blogų, kur tikrai stengiuosi nepraleisti nieko. Blogo pavadinimas Managing globlization daugmaž apibūdina turinį.

Buvau išėjęs atostogų, nes, tiesą sakant, blogą rašyt pabodo. Prieš daugiau nei mėnesį svarsčiau viską nutraukt bei ištrint ir kol kas dar minties neatsisakiau. Būtų daug smagiau prisidėt prie bendro projekto ir išvengt blogo vaiduoklio grėsmės.

Kadangi vasara yra savotiškas metų laikas, tai šįkart konkrečiai apie tai, kas ją daro savotišką. Be abejo, tai atostogos. Kaip jau kai kas žinot, Lietuva yra viena tų šalių, kur šventinių dienų žmonės turi daug. Labai daug. Mano žiniomis, šiais metais Lietuva jų dėka turėjo 17 dienų papildomų atostogų (1). Panašų skaičių šventinių dienų turi nebent Kinija, Indija, Japonija ar Iranas. Lyginant su ne Azijos, o su Europos ir šiaurės Amerikos valstybėmis, daugumą jų lenkiam jei ne du (Latvija) ar tris kartus (Estija), tai bent pusantro.

Ekonomistai teigia, jog vienas BVP matavimo trūkumas yra būtent tai, jog jis neįtraukia laisvalaikio. Tarkime, jog nominalusis Lietuvos BVP yra $29,784 mld. (pagal Wikipedia publikuojamą Pasaulio banko 2006 m. statistiką). Tarkime, jog per metus turime 52 savaites, vadinasi, atėmus savaitgalius, lieka 252 dienos. Atimkime dar 17 ir turime 235 dienas. Supaprastinkim skaičiavimą ir darykim prielaidą, kad BVP auga tik darbo dienomis. Tokiu būdu per dieną pagaminame produkcijos už $0,127 mld. Įsivaizduokim, kad tai yra mūsų pagaminamos produkcijos per dieną vidurkis.

Kas būtų, jei turėtume tik kokias 6-7 papildomas šventines dienas? Vidurkį padauginam iš 246, vėliau iš 245 ir žiūrim, ką turim. Intervalas: $31,115 - $31,242. Beveik 5% padidėjimas. Gerai tai ar blogai yra labai jau klampus klausimas. Nenorėčiau būt to Seimo vietoje, kuris atneštų 6 šventinių dienų per metus projektą, bet negalima nekreipt dėmesio į skaičius. Manyčiau, vieną kitą dieną būtų galima ir nurėžt. Pirmu taikiniu turi būt retesnės religinės šventės, juk gyvenam šalyje be valstybinės religijos.

(1) Čia turiu omeny vadinamąsias bankų atostogas (bank holidays). Kai kuriose šalyse, turtingose finansų sektoriaus, kai kurie bankai dirba net per nacionalines šventes.

Bankų atostogos Lietuvoje šiemet (neskaičiuojant savaitgalių): 01/01, 16/02, 12/03, 09/04, 10/04, 30/04, 01/05, 07/05, 25/06, 06/07, 15/08, 01/11, 02/11, 24/12, 25/12, 26/12, 31/12.

Taigi buvau padaręs pauzę. Trūko jo didenybės laiko ir šiaip neturėjau, ką įdomaus pasakyt. O, visi juk blogeriai žino, neturi, ką pasakyt, - tai ir nereikia. Pasaulis kol kas nesugriuvo, bet bent jau paklibėjo. Tai kažkas lenktyniauja dėl banko , ar jis bebūtų komercinis (RBS, Fortis, Santander vs. Barclay’s) ar Pasaulio, tai dėl Prezidento posto (Royal vs. Sarkozy), tai dėl čempionų titulų UEFA ar ULEB.

Pastaruoju metu prisirinkau šiek tiek skaičių apie pastarųjų metų Lietuvos ekonomiką. Gaila, kad dauguma jų tik nuo 1996-1997 m. Bet netgi ir su šitais bandysiu išsiaiškinti savo būsimoje "straipsnių serijoje", ar tikrai, kaip daugelis mėgsta sakyti, Lietuvai tradiciniai ekonomikos dėsniai negalioja. Okun’o taisyklė, Philips’o kreivė, IS/LM, Phelps’o NAIRU modelis - dauguma kilo pritaikant statistinius duomenis JAV arba Didžiajai Britanijai, bet išaiškėjo, jog jie tinkami pritaikyti ir kitur, kaip spėju, Lietuvoje taip pat.

Beje, jei kas nors žinot, iš kur galėčiau pasiimt duomenų apie produktyvumo lygį Lietuvoje, būtų labai šaunu jei pasidalintumėt informacija (e-mail’ą rasit skiltyje Apie mane). Knieti labai man sužinot, kiek algų augimas viršijo produktyvumą. Jei kažkas bijosi ateinančios krizės, tai, sakyčiau, į šitus duomenis turėtų žvelgt labai rimtu veidu.

Jei kas nors ieško įdomaus skaitinio, tai galiu pasiūlyt Shiller’io Taming "Speculative capitalism".

P.S. Lyg tos mano spėlionės pagal lošimų teoriją galiausiai ir suveikė.

Gal jau kas girdėjot, nors greičiausiai - ne, bet šiandien yra Milton’o Friedman’o diena. Neturiu nė žalio supratimo, kodėl būtent šiandien, bet taip jau yra ir nieko nepadarysi. Jei manot, kas jis yra kažkoks tolimas amerikietis, su kuriuo neturim jokių sąsajų, tai šiek tiek klystate. Net ir atmetę jo neįkainojamas įžvalgas ekonomikoje, galim atrast, kokią įtaką jo idėjos turėjo vienai Baltijos seserų. Prieš savaitę, būtent šios dienos proga, The Economist redakcija paprašė kelių žmonių pasidalinti mintimis apie MF. Štai ką apie jį atsakė pirmasis nuolatinis post-sovietinės Estijos premjeras:

Milton Friedman’s legacy in the modern World is the best proof that ideas really do matter. It is hard or not possible at all to imagine today’s world without Friedman’s ideas. But, I have actually seen this kind of world; I lived in it nearly half of my life. This was in the Soviet Union, built on the ideas of Karl Marx, Lenin and Stalin. There was no place for ideas such as freedom, free choice, human initiative or dignity. This was a world of state control, orders and violence. Human beings did not have any value there.

In this world, I first heard the name of Milton Friedman. It was not possible to read his works, but by looking at how hated he was by communist rulers, it became clear to me that this must be a really remarkable man. When I first had access to the books of Milton Friedman, I understood that the communists were actually right – Milton Friedman was really a most dangerous man to them. The ideas of liberty and free market are the most powerful weapons in the fight against different kinds of dictatorships and their heritage. This is namely important, not only to win the political fight against dictatorships, but it is also even more challenging to break really free, to move away from state control, support free initiative and the people’s choice. Only so can countries build up prosperous societies and develop human happiness. I have used the ideas of Friedman such as free trade and flat rate tax in my country, Estonia. These have allowed us to become the most successful transitional country in the post-communist world. Estonia is living proof that the ideas of Friedman really work.

Less then fifty years ago, there were not many people in the world who talked about free markets, competition and sound monetary policy. Milton Friedman was a man who was nearly alone keeping the idea of free markets alive. Now, when his ideas have been tested and proved that they really work and bring success, it is easy to say that Friedman is right and Marx is wrong. Fifty years ago it was not so easy.

To represent the idea of freedom was, for Friedman, often a thankless task. Unfortunately, it still is: too many countries in the world are trying to ignore the ideas of liberty. They know that the teachings of Marx allow them more easily to control and rule their people. The ideas of Friedman make people free – that is the reason why they are not liked in countries with big government or real dictatorship. This endangers both the well-being and happiness of people in these countries. The best help we can give the modern World is to keep the heritage of Milton Friedman really alive. No, even more, to develop the cause of freedom everywhere, in the West and in the East, because all of us deserve to be free.

Istorija byloja, kad Estijos premjeras prieš tapdamas juo iš ekonominės literatūros buvo skaitęs tik Friedman’o Free to choose. Gal kartais būtent todėl mes nuo jų ekonomiškai dabar ir atsiliekam?..

Po labai ilgų dvejonių ir atidėliojimų pagaliau ryžausi paimt į rankas ir perskaityt pasaulyje jau išgarsintą Levitt’o ir Dubner’io knygą Freakonomika (angl. Freakonomics, atsiprašau puristų už ea). Iškart po išleidimo 2005 m. ekonomisto ir žurnalisto parašyta knyga greitai tapo bestseleriu ir turėjo vienus didžiausių pardavimų negrožinės literatūros srityje.

Knygos kredo - visuomeninė išmintis yra dažnai klaidinga. Kitaip tariant, jeigu jūs manote, kad jei yra A, tai yra ir B, būtinai sudvejokite, nes ne taip jau ir retai A ir B galbūt neturės jokio ryšio, o galbūt bus taip, jog A yra vien tik dėl to, kad yra B. Paprastais žodžiais tariant, akivaizdūs dalykai nevisada yra tokie jau akivaizdūs. Dėl savaime suprantamų priežasčių atskleisti turinio nenorėčiau, bet įdomiausi ir verčiausi dėmesio skyriai man buvo apie idealius tėvus, mokytojų sukčiavimą ir sumažėjusį nusikalstamumą (čia Levitt’as iškėlė labai neįprastą teoriją).

Žinoma, kaip ir dera ekonomistui, Levitt’as teorijų iš tirščių neburia ir neargumentuotos nuomonės nekiša. Viskas paremta statistika: skaičiais, faktais, surinktais duomenimis. Čia slepiasi trūkumas ne JAV gyvenantiems, mat statistika traukta būtent iš ten ir temos adaptuotos taip pat daugiausiai amerikiečių publikai. Kita vertus, dalį duomenų galima pritaikyti ir kiekvienam iš mūsų. Juk amerikiečiai tokie pat žmonės, kaip ir mes visi. Didžioji dalis (o gal net ir visos) temų jau yra nagrinėtos anksčiau Levitt’o moksliniuose darbuose, tik šįkart jos pateikiamos įdomiau ir kiekvienam suprantama kalba. Juk plunksną prikišo žurnalistas!..

Taigi galutinis klausimas: verta gaišti laiką ar ne? Taip, jei norite lengvo pasiskaitymo ekonomine ir šiaip gyvenimo tematika. Taip, jeigu norite sužinoti daugiau apie kai kurias įdomybes/keistenybes, kurias mums pateikia statistika (trumpą aprašymą visada galit rast Wikipedijoj). Taip, jei esate labai patiklus žmogus. Ne, jeigu nemėgstat, kai kalba vien tik apie Ameriką. Ne, jeigu nemėgstat savimylų autorių. Ne, jeigu nusimanot ekonomikoj daugiau nei statistinis gyventojas.

Kadangi knygą ėmiau iš bibliotekos, tai nesijaučiu labai nukentėjęs, kai ją perskaičiau. Bet jei būtų tekę mokėt tuos $30, tai tikrai pyktis būtų paėmęs. 

Ne paslaptis, kad internetas yra šiek tiek JAV-centriškas. Turbūt kas antras straipsnis internete kalba apie kažką, kas vyksta už Atlanto. Džiugu, kad prieš kurį laiką pagaliau atsirado mano taip ilgai svajotas daugiausiai į Europą orientuotas ekonominės tematikos puslapis: Eurointelligence. Žinoma, anglų kalba.

Kaip svetainės autoriai patys rašo, jų užduotis yra apžvelgti būtent euro zonos ekonomiką ir rodiklius. Tiesa, lyg ir nebus pamirštos ir būsimos euro valstybės. Neabejoju, kad ypač daug dėmesio bus skiriama ir Europos centriniam bankui, kurio šlovė kol kas nublanksta prieš amerikietišką atitikmenį, nors euras vis labiau ir labiau kimba į atlapus doleriui.

Kol kas visi straipsniai yra nemokami ir laisvai prieinami. Planuojama, kad abonentinis mokestis bus įvestas vėliau šiais metais, kai jau pati svetainė bus įsivažiavus. 

Labai siūlau kiekvienam, besidominčiam ar ne, peržiūrėti bent kelias, o geriausiai - visas, M.Friedmano "Free to choose" serijas. Šiuose epizoduose Friedman’as lengvai ir "kiekvienam suprantama kalba" (kabutėse, nes vis tik reikia suprasti anglų) išreiškia savo idėjas, rodančias kapitalizmo pranašumą. Kapitalizmo, kuris yra vienintelis kelias į žmonių laimę, laisvę ir klestėjimą.

Epizodų leitmotyvas:

Human and political freedom has never existed and cannot exist without a large measure of economic freedom.

Šiandien siūlau palaužyt galvą ir išspręst šią neva Einšteino sugalvotą užduotį. Mitas sako, kad Einšteinas sugalvojo šį galvosūkį, teigdamas, jog jį teisingai išnarplioti gali tik 2% žmonių. Kadangi jis tikrai nėra labai sunkus, dėl ko leidžiu sau suabejoti tais procentais, siūlau užduotį pasunkinti ir pridėti sąlygą: atsakymą pateikti nesinaudojant nei popierium, nei rašikliu, nei kitom pagalbinėm priemonėm. Tokiu atveju procentai jau keltų tikrai mažiau abejonių.

Užduotis skamba taip: 

- yra 5 namai; visi skirtingų spalvų.
- Kiekviename name gyvena žmogus, visi 5 žmonės turi skirtingas tautybes.
- Gyventojai turi savo mėgstamus gėrimus, vartoja skirtingas cigaretes ir laiko skirtingus naminius gyvūnus.
- Nėra tokių gyventojų, kurie vartotų vienodus gėrimus, rūkytų vienodas cigaretes ar laikytų vienodus naminius gyvūnus.

Klausimas: kas geria vandenį ir kas namuose laiko žuvelę?

Teiginiai:

- švedas laiko šunį
- danas mėgsta gerti arbatą
- anglas gyvena raudoname name
- žalias namas stovi kairėje prie balto namo
- žalio namo savininkas mėgsta gerti kavą
- gyventojas, kuris rūko cigaretes “Pall Mall”, turi paukščiuką
- gyventojas, kuris gyvena viduriniame name, mėgsta gerti pieną
- geltonojo namo savininkas ruko cigaretes “Dunhill”
- norvegas gyvena pirmame name
- gyventojas, kuris vartoja “Marlboro “ cigaretes gyvena šalia to, kuris turi katiną
- gyventojas, kuris turi arklį gyvena šalia to, kuris rūko cigaretes “Dunhill”
- tas, kuris rūko cigaretes “Winfield”, mėgsta gerti alų
- norvegas gyvena šalia mėlyno namo
- vokietis rūko cigaretes “Rothmans”

Teisingą atsakymą lengvai rasit Google paieškoje įvedę cigarečių pavadinimus. 

Red.: originali užduotis turi 14 teiginių ir papildomą klausimą, tad savo iš pradžių paskelbtą šiek tiek paredagavau. 

Šitą straipsnį iš The Economist pirmą kartą pamačiau tik šiandien, nors savo straipsnį parašiau dar vakar. Atrodo, kad diskusija dėl Pigou mokesčių tikrai tampa populiari.

Dar šiandienai taip pat galiu pasiūlyt interviu su žurnalistu Tom’u Siegfried’u apie vieną įdomiausių ekonomikos šakų - žaidimų teoriją - bei jos pionierius - von Neumann’ą, Morgenstern’ą ir, be abejo, dabar jau tikrai garsų John’ą Nash’ą. Tiesa, anglų kalba.

Pastaruoju metu mano straipsnių skaičius apmažėjo ir jau gal dešimtį kartų vardinau viso šito priežastis. Daugiau nebevardinsiu, tik priminsiu, kad jos vis dar liko.

Šiandienai siūlau labai naudingą ir įdomų puslapį, kurį per Augimo ir plėtros paskaitą sužinojau iš dėstytojo. Svetainė jums siūlo žaismingas, bet naudingas flash technologija paremtas animacijas. Animacijos skirtos ne tik nuotaikai pakelti, bet ir sužinoti bei apmąstyti statistinius duomenis visame pasaulyje. Daugiausia kreipiama dėmesio į šalių sveikatos apsaugos, švietimo išsivystymo lygį, skurdą ir taip toliau. Ypač įdomu matyti metams bėgant besikeičiančius grafikus arba, pavyzdžiui, Kiniją, kuri šuoliuodama aplenkia Indiją.

Be abejo, nederėtų pamiršti, kad rytoj Karališkoji Švedijos mokslų akademija paskelbs Nobelio premijos laureatą už ekonomiką. Man tikrai knieti sužinoti, kas bus įvertinas šiemet.

Taigi pastarajame blogo straipsnyje užsiminiau, jog mėgaujuosi sparčiai išgarsėjusiu Lost serialu. Jei kam įdomu, jį dabar transliuoja ir LRT. Kaip jau ir sakiau, serialą vietomis stengiuosi žiūrėt ne tik kaip eilinis žiūrovas, bet ir kaip šiek tiek išmanantis paklausą ir pasiūlą, tai yra ekonominius principus. Sakoma, kad žmonės, patekę į negyvenamą salą, yra puikus pavyzdys tokios bendruomenės, kokia žmogui yra natūrali. Nors serialas lieka serialu, bet realybė nuo vaidybos skiriasi ne per daugiausiai. Aišku, paklaida liks ir prašyčiau jos nepamiršt.

Įspėjimas: šiek tiek atpasakojamas turinys. Jei nežiūrėjot dar, tai atsargiai. 

Kokie dabar mano pastebėjimai? Pirmiausia, aiškiai ryškėja, jog net ir nepažįstamų žmonių grupė netiesioginiu būdu išsirenka lyderius. Tokius lyderius, į kuriuos kreipiamasi esant neaiškumų ar prireikus pagalbos. Kitaip sakant, darau aliuziją į valstybės aparatą. Perfrazuojant prancūzus, jeigu valstybės nebūtų, ar nenutiktų taip, kad ji norom nenorom atsirastų, lyg natūralus dalykas? Taip, tai akivaizdžiai prieštarauja libertarų anarchistų įsitikinimams ir tik dar labiau sustiprina mano abejones jomis. Žmogus yra individualistas, bet toks, kuris gyvena visuomenėje.

Antra, kuo didesnė grėsmė, tuo didesnis paklusimas. Ypač tai matosi iš antrojo sezono. Žmonės, buvę lėktuvo gale, nuolat jaučia pavojų. Tai matydami, jie paklūsta tiems, kurie juos gali apginti. Tai, manau, yra visiškai natūrali žmogaus būsena. Kaip jau buvo supratęs Džordžas Orvelas, nuolatinė karo grėsmė palengvina valstybės viršūnėlei darbą bandant suvaldyti piliečius. Bėda ta, kad dabar tą suprato ir vadinamieji pasaulio lyderiai.

Trečia, lyderiai yra linkę peržengti ribas. Aišku, čia tikrai Holivudas prikišęs nagus ir daug kur pagražinęs, bet, pripažinkim, tiesos čia yra. Lyderiavimas suformuoja elitą. Elitą, kuris už kitus yra geresnis, stipresnis ir vertesnis dėmesio. Pavyzdžiui, saloje kol kas įvyko 4 nelaimingi atsitikimai, pasibaigę mirtimi. 2 iš jų sulaukė daug dėmesio, kiti du - ne. Pats žmogelis, nelaimingai susisprogdinęs mokyklos mokytojas, pastebėjo, kad tarp žmonių jau yra tarpas. Tarp tų, kurie čia, viršuje, ir tų, kurie ten, apačioj. Nepamirškim ir melo, būdingo šitam seriale tik pagrindiniams veikėjams. Ši mano tirada, antra vertus, yra kaip prieštara pirmajama pastebėjimui. Bet koks valstybės aparatas laikui bėgant nori kontroliuoti vis daugiau ir daugiau. Ar tai būtų geri norai, ar blogi - tai yra lyg ir jo natūrali tąsa. O tai yra, mano nuomone, blogai. Labai blogai. Sprendimo šiai dilemai neįsivaizduoju: žmogus nori būti šiek tiek kontroliuojamas, bet ne per daugiausiai. Kaip tai suderint? Ar užtektų tiesiog Smito proteguoto naktinio sargo, ar reikia daugiau, o gal mažiau?

Tiek šiam vakarui. Jei dar ką įdomaus pamatysiu, pasistengsiu aprašyt. Beje, šiaip įdomus pastebėjimas. Prancūziškame Lost vertime prancūzų moteris virto vokiečių moterim. O žymiojoje 16 metų skambančioje žinutėje skamba "Ich bin allein. Anderen sind tot".

Praėjusios savaitės The Economist viršelis pasipuošė antrašte Kas nužudė laikraštį?. Ja bandoma iliustruoti vis mažėjantį laikraščius leidžiančių kompanijų pelną dėl ypač sumažėjusio popierinio laikraščio skaitytojų skaičiaus. Atrodo, kad laikraščių budelio vardas - internetas. Iš tiesų, kam dabar reikalingas papildomas popierius, jeigu viską, jau sukramtytą, paruoštą ir nemokamą, galima atrasti internete? Dalinai tai yra visiškai tiesa. Daugelis stambesnių laikraščių jau pateikia savo elektronines versijas, žinoma, ne už ačiū. Klausimas kyla, ar verta mokėti? Manau, kad tai nuo kai ko priklauso.

Pirmiausia, ar laikraštis yra universalus ar orientuotas į kažkokią specifinę dalį skaitytojų? Jeigu skirtas visiems, tai didžiąją dominančios informacijos dalį galima ne per sunkiausiai susirasti internete, perėjus per populiariausius naujienų tiekėjus. Jeigu skirtas, tarkim, verslininkams ar ekonomistams, tada jau galima mąstyti. Analitinių straipsnių, pateikiamų tuose laikraščiuose, kitur nesurasi. Čia ir prasidėtų skaičiavimai, ar apsimoka. Be kita ko, sakykit man, ką norit, bet niekada niekada kompiuterio ekranas tinkamai neatstos popieriaus. Žinoma, galbūt tai yra tik mano požiūris, už kurį aš pasiruošęs paaukoti ir tuos mano minėtų keletą litų.

Bet kokiu atveju didžiai abejoju The Economist prognoze, kad iki 2042 m. popieriniai laikraščiai išnyks. Nėra nieko geriau šaltą rytą už arbatos puodelį prie gero laikraščio. Veikiau galėčiau prognozuot, jog kils popierinių laikraščių kokybė (kartu su kaina), daugės tikrojo žurnalizmo ir mažės naujienų pranešinėjimo. Būtent tokius laikraščius labiausiai ir mėgstu.

Po ilgo delsimo ir spyriojimosi tik vakar pradėjau ir šiandien pabaigiau skaityti Stanislavo Lemo Soliarį. Visi norintieji gali susirasti lietuvišką jo vertimą šiame puslapyje. Jau seniai norėjau perskaityti šitą knygą vien dėl filmo, kurį mačiau pirmiausia. Ir tikrai nenusivyliau. Keletas neaiškumų, dalis dėl pakankamai sudėtingos rusų kalbos, slypėjusių kino versijoje, pasidarė aiškesni pavarčius "popierinę", tiksliau jos imitaciją kompiuterio ekrane. Beje, Tarkovskio trijų valandų filme pagrindinį vaidmenį atlieka mūsiškis Donatas Banionis!

Kadangi vis tik šis blogas turi ekonominį polinkį, susiesiu Soliarį su mano didžiuoju pomėgiu. Jau kuris laikas mąsčiau ir dabar tik tai suaktyvėjo, kaip laisvoje valstybėje, kur valdžios rolė būtų minimali, būtų su kosminiais tyrimais? Juk nepaslaptis, kad netgi ir skrydžiai į artimąjį Mėnulį reikalauja milžiniškų išteklių. Nesidomėjau kol kas, ką šia tema sako kiti autoriai, tad pateiksiu kol kas tik savas mintis.

Be abejo, jei astronautika nebūtų beveik išimtinai valstybės sritis, tai būtų privačių kompanijų ir privačių individų sritis. Kita vertus, žinant, kokios sumos reikalingos raketą paleisti, neabejoju, jog rimtai užsiimti astronominiais tyrinėjimais galėtų tik didžiulės korporacijos. Pavyzdžiu galime imti milžinę Microsoft. Netgi prisiminę keletą fantastinių kūrinių (tarkime, filmas Absoliutus blogis ir žaidimas Doom III), galime matyti, kad ir dideli projektai įmanomi vien tik privačia iniciatyva. Beje, jei teko girdėti, pirmas kosminis erdvėlaivis buvo sėkmingai paleistas užpraeitais metais.

Sunkiausiai būtų atsakymą rasti į klausimą apie tokių tyrinėjimų naudą. Antra vertus, yra keletas sričių, galinčių sėkmingai plėtoti skrydžius į kitus dangaus kūnus vien siekiant pelno, pavyzdžiui, turizmas, astrologija. Be to, mes jau matėme, kaip nuožmi konkurencija tarp valstybių gali prisidėti tobulinant kosminius pasiekimus. Klausimas: ar negalėtų lygiai taip pat konkuruoti aukštųjų ar biotechnologijų, farmacinės korporacijos? Nauji pasauliai mums atneša milžiniškus kiekius naujų žinių. Niekas negalėtų uždrausti jų pritaikyti čia ir jas pateikti vartotojams, kas atneštų kompanijoms didžiulį pelną. Būtų galima skaičiuoti, lyginti galimą pelną ir nuostolį prieš norint ką nors pradėti daryti. Visa tai būtų lyg eilinė investicija. Galiausiai… O vis tik negi tikrai naujų rinkų nebeatrasim šitoj didžiulėj juodymėj?

Jeigu manote, kad piratai yra praeitis, tai tikrai klystat. Kalbu ne apie nelegalią programinę įrangą, bet apie tikrus jūrų plėšikus. Tema vėl tapo aktuali paskelbus, jog viena populiariausių laivų plėšikų vietų, Malakos sąsiauris pietryčių Azijoje, jau nebelaikomas tokiu pavojingu kaip anksčiau. Tai reiškia, jog nebebus skiriamos premijos už toje vietoje sugautus ar sulaikytus piratus. Įdomu, beje, yra tai, jog ataka tarptautiniuose vandenyse yra apibūdinama kaip piratavimas, o toks pat įvykis kokios nors atskiros valstybės teritorijoje jau yra laikomas ginkluotu užpuolimu.

Tarptautinio laivininkystės biuro duomenimis, praėjusiais metais buvo užpulti 276 laivai, 23 iš jų buvo pagrobti kartu su 440 keleivių. Paskaičiuota, jog visa tai kainuoja apie 13-16 milijardų JAV dolerių per metus, įtraukiant komercinius nuostolius bei mokamas išpirkas. Nesiūlysiu libertarų vaistų šiai ligai, nes labai jau man jinai sukėlė malonius vaizdus. Nors netgi nėra labai sunku ir sugalvot - viskas susiję su privačia nuosavybe ir jos saugojimu.

Tiesą sakant, modernieji piratai ne tokie jau labai ir įdomūs. Ginklai, narkotikų prekyba, kontrabanda… Tikrai neprilygsta nė iš tolo kapitonui Flintui ar Ilgajam Džonui Silveriui, nei realiai piratavusiam ispanų siaubui serui Fransiui Dreikui. Kalašnikovas niekada nebus romantiškiau už juodai dengtą akį ir lenktą kardą.

Šiom dienom ieškojau kokios knygos paskaityt. Blogiausia, kad skaityti tenka kompiuterio ekrane, kas visų pirma yra nepatogu, nes, pavyzdžiui, negali skaityti viešajame transporte, kur per dieną praleidžiu apie 2-3 valandas, nei toks skaitymas labai malonus akims, kurios greitai nuo to pavargsta. Be to, kad ir kokia knyga bebūtų, kompiuterio ekranas migdo daug kartų labiau nei popierius. Šiek tiek mano padėtį gelbėjo M.N. Rothbard’o For a new liberty, kurios po vieną skyrių kas savaitę garsiniu failu išleidžia Mises institutas taip taupydamas mano regą.

Atrodo, kad skaityti išsirinkau žymiąją Ludwig’o von Mises Human action. Kai tik pabaigsiu Carl’o Menger’io Principles of economics, pulsiu prie didžiojo Mises darbo. Gaila, kad neturiu galimybės tai skaityti lietuviškai - tikrai viską palengvintų.

Neseniai žurnale Liberty buvo išspausdintas straipsnis, pavadintas 10 geriausių libertarų knygų. Atsiprašau, kad pavadinimų neverčiau į lietuvių kalbą. Nežinau, ar šitos knygos išvis yra išverstos, o jei taip, tai su mano vertimu gali būti sudėtinga jas surasti. Nuoširdžiai džiaugiuosi, jei ką nors šituo sudominsiu. Nors straipsnis laisvai neprieinamas, bet siūlau pasigėrėti dešimtuku:

• F.A. Hayek, The road to serfdom
• A. Rand, Atlas shrugged
• L. von Mises, Human action
• M. Friedman, Capitalism and freedom
• F.A. Hayek, The constitution of liberty
• A. Rand, The fountainhead
• R. Nozick, Anarchy state and utopia
• L. von Mises, Socialism
• D. Friedman, The machinery of freedom
• I. Paterson, The god of the machine