Blog’as oficialiai uždarytas

Taigi pratęsiu savo įrašų ciklą Ekonomikos modelių pritaikymas Lietuvoje. Šįkart žvilgtelsim į pinigų kiekio įtaką palūkanoms ir BVP augimui. Nors konkretaus pavadinimo visam šitam neišeis duot, bet kintamaisiais ir jų santykiu vienas su kitu tai kažkiek primins IS/LM modelį.

Trumpa istorija: kai Keynes’as 1936 m. išspausdino savo žymiają Bendrają teoriją, jo knyga kaip mat tapo labai populiari ir revoliucinga. Deja, buvo viena bėda: net ekonomistams ją buvo gan sunku suprasti, mat stilius ir argumentai nė iš tolo nepriminė Hario Poterio. Tai po kelių metų pakeitė Keynes’o kolega Hicks’as, supaprastinęs visą Bendrąją teoriją iki grafiko su dviem tiesėmis, kurį dabar paprastai ir moko įvadiniame makroekonomikos kurse. Grafikas turi dvi tieses: IS, kur noras investuoti bei taupyti lemia palūkanų dydį, ir LM, kur paprasčiausia pinigų pasiūla ir paklausa nustato palūkanas.

Lentelė žemiau yra savotiška IS tiesė. Kitaip sakant, ryšys tarp palūkanų ir BVP augimo (Wikipedijoje tas pats, tik ašys sukeistos vietomis). Kas matyti? Taip, santykis tarp dviejų kintamųjų yra neigiamas, kaip ir pranašauja ekonomikos teorija, bet akivaizdu, kad ryšys labai silpnas. Atmetant 2003 m., BVP augimas kito vos 1% riboje, ko nepasakytum apie palūkanas. Tai sąlyginai nedaug ir nenuostabu, kad determinacijos koeficientas lygus vos 23%.

Nežinau, kaip tai paaiškinti, galbūt ekonomika tiesiog per daug įsivažiavo, kad ją pristabdytų augančios palūkanos. Kitavertus, prisimenant NT bumą, šis ryšio nebuvimas atvirai stebina. Juk be banko paskolos naujų namų ar butų nepripirksi… Leidžiu sau spėliot, kad kažkur slepiasi kitas (-i) kintamasis (-ieji), kurie paaiškintų, kas čia netaip.

Važiuojam toliau… LM tiesė remiasi teorija, kad augant pajamoms (= BVP), žmonės nori turėti vis daugiau ir daugiau pinigų, tad paklausa jiems auga. Jei pasiūla, kurią nustato Centrinis Bankas nesikeičia, primityvusis paklausos-pasiūlos modelis jau sako, kad palūkanos didės. Pavyzdys: jums padidino algą nuo 1000 iki 2000 Lt. Kadangi jūs atlyginimą atsiimate grynais, reikia tą papildomą tūkstantį iš kažkur ištraukti. Tas iš kažkur bus žmonės, kurie deda pinigus į banką ir kuriems jų šiuo metu nereikia. Įsivaizduokit, kad alga padidėjo ne jums vienam, o dar keliems šimtams tūkstančių. Kadangi Centrinis Bankas nereaguoja, o grynųjų pinigų reikia, bankai kelia palūkanas, kad pritrauktų galimų indėlininkų. Išvada: augant BVP auga ir palūkanos.

Nors LM nepavaizduosiu, vietoj jos įdedu kitą grafiką iš panašios serijos.

M1 yra vienas būdų matuoti pinigų kiekį rinkoje, įtraukiantis grynuosius pinigus ir pinigus einamosiose sąskaitose. Vėlgi žiūrime į grafiką. Ryšys, kaip ir dera, atrodo teigiamas. Deja, statistika rodo, kad labai silpnas, beveik nulinis. Jei imtume tik praėjusį dešimtmetį, netgi gautume neigiamą. Ar tai normalu? Ne.

Vadovėliai rašo, jog kuo pinigų augimas didesnis, tuo šitai geriau atsiliepia BVP augimui (dėmesio: infliacijos pavojus!!!). Kuo galima tad paaiškint lietuvišką keistenybę? Turbūt svarbiausias veiksnys yra litas, surištas iš pradžių su doleriu, vėliau su euru. Esant tokiam atvejui, Centrinis Bankas nebeturi galimybės visapusiškai prižiūrėti pinigų politikos, mat jo svarbiausias uždavinys yra išlaikyti stabilų kursą, ar tai būtų 4 Lt = $1, ar 3.45 Lt = 1€. Jeigu rinka mano, kad litas tam tikru momentu yra per silpnas nei oficialus kursas, LCB darbas yra mažinti litų kiekį rinkoje, kad šis stiprėtų (tokiu būdu M1 nulemia valiutų svyravimai). Kadangi šitai keičia palūkanas, tai mus atveda atgal prie ankstesniojo grafiko.

Ką gi, panašu, kad pagaliau mano įrašų ciklas sulaukė duomenų, kurie kaip geras pavyzdys į įvadinį ekonomikos vadovėlį jau nebetiktų.

P.S. Statistiniai duomenys imti iš Eurostat’o. Palūkanoms matuoti paėmiau 3 mėnesių trumpo termino palūkanas ir kiekvieniems metams išvedžiau vidurkį (nes duomenys buvo pateikti mėnesiais).