Blog’as oficialiai uždarytas

Kai kas jau girdėjo, o kai kas galbūt jau ir matė naują Michael’o Moore’o filmą SiCKO. Ne taip dažnai sukuriamas filmas, kuriame svajonių žemė yra bet kas, tik ne JAV. Kaip bet kuris kitas Moore’o filmas, šis taip pat sukėlė galybes prieštaravimų, mat jame smarkiai kritikuojama dabar JAV veikianti sveikatos apsaugos sistema, paremta privačių kompanijų arba, išimtinais atvejais, valstybės teikiamu draudimu (Medicare). Filmas pasirodė gan įdomus ir vietomis tikrai sukrečiantis, bet įrašas ne apie jį.

Kiek teko skaityti, amerikiečių ekonomistų nuomonė bene vienintelė: taip, JAV sveikatos apsaugos sistema yra supuvusi, bet priimti europietišką būtų blogas žingsnis. Vadinasi, reikia taisyti tai, kas yra.

Paminėti visa tai paskatino italų parlamentaro Daniele Capezzone nuomonė (pavadinimu Sicko Europe) šiandienos WSJ dienraštyje. Deja, tiesioginės nuorodos neturiu, tad pateiksiu tik iškarpas.

We live in an age of unprecedented medical innovation. Unfortunately, most of today’s cutting-edge research is conducted outside Europe, which was once a pioneer in this field. About 78% of global biotechnology research funds are spent in the U.S., compared to just 16% in Europe. Americans therefore have better access to modern drugs. One result is that in the U.S., the annual death rate from cancer is 196 per 100,000 people, compared to 235 in Britain, 244 in France, 270 in Italy and 273 in Germany.

It is both a tragedy and an embarrassment that Europe hasn’t kept up with the U.S. in saving and improving lives. What’s to blame? The Continent’s misguided policies and state-run health-care systems. The reasons vary from country to country, but broadly speaking, the custodians of public health budgets aren’t devoting the necessary resources to get patients the most modern and advanced medicines, and are happier with the status quo.

Pirma, gaila, kad neturim paminėto statistikos šaltinio. Tokiais atvejais reikia viską interpretuoti atsargiai ir patikrinti pačiam. Šiokia tokia paieška davė kitokius rezultatus. Ten JAV laikosi geriau negu čia, bet visų Europos šalių rezultatai daugmaž lygiuojasi ir į JAV. Antra, labai kvaila yra apie sveikatos apsaugos sistemos našumą spręst iš vienintelės ligos duomenų. Kas matė SiCKO, galėtų prisimint atvirkščius rezultatus pagal gyvenimo trukmę ir vaikų mirtingumą. Trečia, suprantu, kad straipsnis ne analitinis, bet labai jau lengvai surandamas kaltininkas. Japonijos sveikatos apsaugos pavyzdys, kur skaičiai lenkia tiek JAV, tiek Europą, yra įdomesnis tuom, kad ten, kaip mėgstama sakyti, privatus sektorius užpildo valstybinio skyles. Ar tai reiškia, kad turim kopijuoti japonus? Galbūt.

Bet įdomu tai, kad italų parlamentaras valstybės valdomą sveikatos apsaugos sistemą stipriai sieja su farmacijos pramone ir jų gaminiais.

Prevention is cheaper than treatment. Modern medicine can prevent many medical complications that would otherwise require hospitalization and other expensive care.

Jo argumentas tas, kad vienas išleistas euras naujiems medikamentams Italijoje sutaupytų apie 3,5 euro vėlesniame gydyme. Teisingas pastebėjimas tas, kad valstybei ypač žiūri trumpojo laikotarpio perspektyva. Tarkime, daugiau baimės sukelia galimas gydytojų streikas nei negalėjimas nupirkti brangesnio, bet veiksmingesnio medicininio preaparato, mat pastarųjų išlaidoms yra tiesiog uždėtos lubos. Siūlymas būtų Europai atsisakyti ilgo ir sunkaus vaistų reguliavimo proceso ir duoti laisvės farmacijos pramonei taip pat įtvirtinant ir gerinant patentų sistemą:

It is time for politicians and regulators to confront our backward health-care systems and unleash the powers of medical research. Besides expanding drug budgets, European countries should work together to deregulate the pharmaceutical industry — for instance, by speeding up the approval process for new drugs. The EU can better ensure that drug patents are adequately protected both in Europe and around the world against compulsory licensing and other infringements.

Požiūris, mano nuomone, vertas dėmesio, bet pakankamai rizikingas. Kitaip sakant, visa tai susideda ne iš lėšų mažinimo, bet iš kitokio jų paskirstymo. Kur būtų galima matyt trūkumus? Toks perparskirstymas reikalauja jau gerai veikiančio medicinos tyrimų sektoriaus, kitaip bus skylė. Antra, ką daryt su sumažėjusiu personalu? Galbūt išeitis būtų valstybės finansuojami vaistai, tyrimai ir privačių klinikų teikiamos likusios paslaugos, į kurias medikai galėtų ir migruoti. Toliau, vaistų dereguliavimas yra iš dalies sveikintinas, bet iš dalies ir baimę keliantis žingsnis. Čia turbūt viena sričių, kur žmonės tebenorėtų arba matyti maksimalią kontrolę, arba bent jau būti informuoti, koks kaistas kokios organizacijos yra patvirtintas. Antrasis netgi būtų ir pranašiau, ypač eksperimentinio gydymo atveju.

P.S. Kas dar nematė filmo, bet norėtų, tai galit pakinkyt P2P žirgus. Pats Michael’as Moore’as tam davė palaiminimą (šitai nereiškia, kad su tuo sutinka jo filmą prodiusavusi kompanija).