Okun’o taisyklė Lietuvoje
Savo straipsnių seriją pradėsiu nuo Okun’o taisyklės. Žinau bent du variantus pažvelgti į Okun’o taisyklę, bet, deja, vienam jų neturiu duomenų: "output gap" arba skirtumo tarp dabartinės produkcijos ir potencialios, tai yra, kiek ekonomika turėtų pagaminti pagal dabartinį lygį. Jei skirtumas yra teigiamas, tai ekonomika gamina daugiau, negu turėtų ir yra perkaitusi. Aišku, abu rodikliai bene niekada nebus lygūs, bet kelerių metų iš eilės duomenys mums gali parodyt, ar ekonomika dirba žemiau ar aukščiau savo galimybių. Tarkim, Ispanijoje, kuri taip pat turi savo nekilnojamo turto burbulą, jau nuo 2002 m. ekonomika viršija savo galimybes ir galima sakyt, jog ji šiuo metu yra perkaitusi.
Pereinam prie Okun’o. Šis amerikiečių ekonomistas savo laiku suformulavo dėsnį: 2-3% ekonomikos augimas leidžia nedarbo lygiui likti stabiliam. Mažiau - nedarbas auga, daugiau - mažėja. Aišku, nėr labai tikslu šitą taisyklę pritaikyti tokiam trumpam laikotarpiui, kaip 6-8 metai, bet darom tai, ką turim. Gausesnių duomenų man prieinamos duomenų bazės nepateikė. Grafikas mums duoda šitai.
Koks pirmas įspūdis? Santykis neigiamas, kaip ir turėtų būti, nors paimti tik 8 metų duomenys. Pavyzdžiui, Airijos 2001-2006 m. Okun’o dėsnis yra, kaip bebūtų keista, teigiamas.
Tiesės svarbiausi duomenys tokie: tiesės koeficientas -0.903, y ašį kerta ties 5.922. Mėlynas laukas yra spėjimo intervalas. Kitaip sakant, turim 95% tikimybę, kad augimas, atitinkantis darbo pokytį nuo -3,5% iki 3,1% bus būtent tame melsvame lauke.
Ką mums grafikas parodo? Pirma, norint, kad nedarbas išliktų stabilus reikia bent 5.9% ekonomikos augimo. Tai yra labai daug, jei lygintume su išsivysčiusiomis vakarų valstybėmis, kur 2-3% jau yra norma. Tarkim, statistinės ilgo laikotarpio analizės davė, kad JAV nedarbas neauga esant bent 2.2% augimui.
Kitas įdomus faktas - tiesės lygties koeficientas, kuris siekia -0.903. Taigi beveik vienetas, kas reikštų, jog 1% išaugęs (sumažėjęs) nedarbas lemtų 1% sumažėjusį (išaugusį) BVP augimą. Vadinamasis determinacijos koefficientas (R^2) nėra didžiulis ir lygus 0.314, kas mums sako, kad tik 31% BVP augimo gali būti paaiškintas pokyčiais darbo rinkoje. Likusi dalis slypi kažkur anapus.
Žiūrint plika akimi gana gerai matosi viena: nuo 2001 m., nors ir buvo nemažų pokyčių darbo rinkoje, augimas apsistojo ties 7-8%. Iš tikrųjų, jeigu pažvelgtumėm tik į duomenis nuo 2001 m. turim beveik horizontalią tiesę su koeficientu, siekiančiu vos 0.03, o tas pats determinacijos koeficientas smunka iki 0.1%!
Čia jau darosi įdomu. Panašu, kad ilgajame laikotarpyje, kaip ir visur kitur, Lietuva niekuom nenustebintų. Ji turėtų sau pritaikytą Okun’o dėsnį su savais koeficientais, kurie, žinoma, skirtųsi nuo didžiųjų grandų, prisimenant tai, kad mūsų ekonomika dar tik sparčiai besivystanti ir kol kas gana dinamiška. Kita vertus, dar įdomiau yra žvelgti į pastarųjų 5-erių metų duomenis. Išvadą darom tokią: ekonomika įsibėgėjo ir įsibėgėjo ne pokyčių darbo rinkoje dėka. Nedarbas nuo 12.5% (2001) smuktelėjo iki 3.4% (2006), kai tuo tarpu BVP variacijos nebuvo tokios žymios.
Priežasčių galima ieškoti visur - pradedant emigracija ir baigiant integracija į ES. Keisčiausia, jog statistika rodo, kad dirbančiųjų skaičius (kaip, beje, ir nedirbančiųjų) palyginus su praėjusiu dešimtmečiu tendencingai mažėja ir šiuo metu šiek tiek stabilizavosi. Už tai laurus turbūt protingiausia būtų dėti ES ir jos paskatintai emigracijai, kuri prasidėjo dar gerokai anksčiau už oficialų įstojimą. Be to, nereikia pamiršti ir turtingųjų ligos - populiacijos senėjimo ir mažesnio gimstamumo. Galiausiai kyla klausimas: jei ekonomika sparčiai bėga ne išaugusio darbuotojų skaičiaus dėka, tai kas ją stumia pirmyn. Šitą reiškinį bandysiu gludenti kitose serijos dalyse.
