Blog’as oficialiai uždarytas

Kadangi esu šiaip jau iš Vilniaus, tai man labai įdomu stebėti politines kovas dėl mero posto būtent čia. Ypač patiko konservatorių ir socialdemokratų priešprieša. Pamaniau, kad visa tai galima šiek tiek supaprastinti lošimų teorijos dėka ir paprastu kalinių dilemos modeliu.

Taigi tarkime, kad abi partijos elgiasi racionaliai ir jų vienintelis tikslas yra gauti kuo didžiausią naudą sau, kokia bebūtų kitos partijos nauda. Nauda šiuo atveju suprantama kaip kuo daugiau valdžios. Žinau, kad čia labai lietuviškai pasakyta, bet nuo ko nors pradėt reik.

Pirmenybių išdėstymas: buvimas Seimo daugumoje/vyriausybėje (2) yra geriau nei dauguma Vilniaus merijoje (1) , o visa tai yra geriau negu buvimas mažumoje ar nieko neturėjimas (0). Jei socialdemokratai įgyvendintų abu siektinus tikslus, jų nauda būtų didžiausia - 3. Iš esmės skaičių dydžiai neturi reikšmės tol, kol jie atitinka pirmenybių išdėstymą.

Taigi 2 ir 3 stulpeliai yra socialdemokratų pasirinkimas, o 2 ir 3 eilutės - konservatorių. Pirmas skaitmuo skliausteliuose yra konservatorių nauda, antras - socialdemokratų. Paraudonintas skaitmuo rodo maksimalią socialdemokratų naudą kiekvienai konservatorių politikai, o mėlynas tą patį rodo konservatoriams.

Kaip matom, vienintelis langelis, kur turime abi spalvas yra socialdemokratai bendrauja su libdemais ir konservatoriai lieka Seimo daugumoje. Tai ir yra vadinamasis Nash’o ekvilibriumas. Paprastai tariant, tai reiškia, jog nei viena iš pusių nenorėtų palikti šio ekvilibriumo, kol to nepadarė kita, nes bet koks judėjimas sumažintų pačių gaunamą naudą.

Ką tai reiškia? Šitai mums padeda apsvarstyti, kas nutiktų, jei abi partijos būtų racionalios ir žvelgtų tik į dabar gaunamą naudą. Kadangi politikoj svarbu ne tik trumpasis laikotarpis, bet ir ilgasis laikotarpis (suprask, Seimo rinkimai), partijos tokiu atveju gali elgtis iš pirmo žvilgsnio neracionaliai.