Blog’as oficialiai uždarytas

Savaitės viduryje pradėjau skaityt straipsnį, nusiteikusį kritiškai vadinamosios mainstream economics atžvilgiu. Niekam nepaslaptis, kad didžiojoje dalyje akademikų (ekonomistų) vyrauja sutarimas, jog neoliberali politika yra pranašesnė už valstybės kontroliuoją. Argumentuodamas autorius rėmėsi statistika, teigdamas jog JAV ir Didžioji Britanija ekonominiais rodikliais ne tik kad nepirmauja, bet ir atsilieka nuo labiau kairesnės šiaurės ir vakarų Europos. Bene labiausiai įstrigo teiginys, kad JAV nedarbas yra gana mažas dėl to (ne vien tik), kad didžioji dalis sėdi kalėjime.

Pastebėta teisingai (2004 m. duomenys). 0,7% JAV gyventojų sėdi kalėjime. Tai didžiausias procentas visame pasaulyje. Jeigu lygintume su Europos Sąjunga, tai tik trijose valstybėse kalinių skaičius viršija 0,1% visų gyventojų - Didžioji Britanija (0,141%), Portugalija (0,137%) ir Ispanija (0,138%). Beje, Lietuvos rodiklis - 0,266% visų gyventojų. Japonijoje skaičiai yra labai maži - 100 000 gyventojų tenka vos 53 kaliniai. Australija šiuo atžvilgiu panaši į ES.

Labiausiai šiuo atveju mane domina JAV situacija. Dabar jų kalėjimuose yra apie 2 mln. kalinių. Įsivaizduokim, kas būtų, jeigu JAV kalinių skaičiumi susilygintų su Didžiąja Britanija, jai artimiausia ES šalim. Į laisvę išeitų daugiau nei 1,5 mln. darbingų vyrų ir moterų, iš kurių statistiškai apie 1,2 mln. net neturi pagrindinio išsilavinimo. Pabandykim paskaičiuoti nedarbo lygį, laikydami, jog visi kaliniai be išimties tampa bedarbiais. Dabartinė JAV situacija tokia: 7,1 mln. bedarbių, o nedarbo lygis siekia 4,8%. Galit patys lengvai atlikti skaičiavimus ir pastebėt, jog kalinių banga bendrą nedarbo lygį pakeltų tik 1%. Galbūt "tik" čia ir nelabai tinka, bet panašų nedarbo lygį JAV turėjo ir 2005 m.

Nežinau, kaip jums, bet man pažiūrėjus į skaičius šviečiasi, kad argumentas yra ryškiai perdėtas. Tikra tiesa, kad integruoti kalinius atgal būtų sunku. Visai įmanoma, kad dauguma jų liktų amžinais bedarbiais, pradėtų valkatauti ar tiesiog grįžtų atgal į kalėjimą. Bet sakyti, kad JAV nedarbo lygis mažas, nes bemoksliai sėdi už grotų, tikrai yra klaidinga.

Šiom dienom perskaičiau Paul’o Krugman’o straipsnių rinkinį Pop internationalism. Paul’as Krugman’as - amerikiečių tarptautinės ekonomikos specialistas, The New York Times apžvalgininkas ir greičiausiai būsimas Nobelio premijos laureatas.

Pop internationalism į Freakonomics panaši tuo, jog pasipriešina visuotinėms nuostatoms. Nusiteikit pagrįstiems įtikinėjimams, jog JAV, Europa ir Japonija nėra konkurentai, kad tarp valstybių konkurentų nebūna, kad visi iš laisvos prekybos laimi. Per Prancūzijos televiziją sakyti, kad naujų šalių priėmimas  į ES atims darbą iš prancūzų, gali pridėt keletą procentų per rinkimus, bet tai ir yra tai, ką Krugman’as vadina pop ekonomika: teiginiai ir faktai, užmirštantys svarbiausias ekonomikos teorijas ir klaidinantys tuos, kurie jų klausosi. Bene geriausiai knygą reziuomojantį skyrių galima rast internete.

Knyga surinkta praėjusio dešimtmečio vidury iš ankstesnių autoriaus straipsnių ir paskaitų. Tuo metu, kai dar tik neseniai buvo pasirašyta Mastrichto sutartis, rytų Azijos krizės dar nieks nenumanė, o už Atlanto vyko ginčai dėl NAFTA (pasirašyta 1994 m.). Antra vertus, tai mums leidžia patikrinti kai kuriuos to meto  P.Krugman’o teiginius ir prognozes.

Kadangi tuo metu vyko karštos diskusijos dėl JAV, Kanados ir Meksikos ekonominio bendradarbiavimo, keli skyriai buvo skirti būtent šitai temai. Vyraujančios nuomonės JAV buvo dvi: arba amerikiečiai praloš daug iš šitos sutarties, praras daug darbo vietų, pakenks ekonomikai, arba sutartis su Meksika padės sukurti šimtus tūkstančių darbo vietų. Krugman’o pozicija buvo paprastesnė: NAFTA neturės beveik jokio poveikio nedarbui (pastarajam daug didesnį efektą daro Federalinio Banko veiksmai), o ir pati sutartis didelės reikšmės JAV ekonomikai neturės, nes Meksika, palyginti su JAV, yra labai smulki šalis. Ištrauka iš 2002 m. straipsnio:

The experience of the last eight years indicates that while the employment effects have been small*, the increase in trade has been enormous. The growth of exports and imports between the U.S. and Mexico far out strapped the corresponding growth between the U.S. and the rest of the world. This explosion of trade has produced gains from trade as predicted by the theory of comparative advantage.**

Neturiu tikslių skaičių dėl prekybos, bet nors Krugman’as šiek tiek nuvertino NAFTA naudą amerikiečiams, visa kita limpa prie tikrovės.

Dar vienas nustebinęs dalykas buvo Singapūro (taip pat ir kitų Azijos tigrų) palyginimas su Sovietų Sąjunga. Anot Krugman’o, abiejų vystymasis panašus ta prasme, kad spartus augimas buvo pasiektas vien didinant ribotų išteklių indėlį į ekonomiką: gyventojai, jų išsilavinimas ir kapitalas. Esmė ta, kad dirbančiųjų skaičius negali dvigubėti kas 10-20 metų, o investicijos į kapitalą taip pat turi ribas (Solow augimo modelis). Vienintelis dalykas, kas gali skatinti nuolatinį augimą, yra produktyvumo augimas. Abiem atvejais jo nebuvo arba jis nereikšmingas. Tai reikštų, jog ateina laikas, kai Singapūras ir Co. augti paprasčiausiai nustos. Po poros metų rytų Aziją sukrėtė krizė… Nors Singapūras šiek tiek atsigavo, bet neaišku, kiek ilgai tai tęsis. Patikrinus produktyvumo (1%) ir bendrą ekonomikos augimą (7,9%) darosi aišku, kad pastarąjį daug labiau veikia kažkas kita, o greičiausiai ilgai tai netruks.

Skaityti buvo smagu ir lengva. Autoriaus nuomonė stipri, pagrįsta ir dažnai labai kritiška oponentų atžvilgiu. Dar kartą galima įsitikint, kad dažni politikai yra tik demagogai.

* Straipsnio autoriai apskaičiavo, kad dėl NAFTA JAV buvo prarandama apie 3200 darbo vietų per mėnesį, bet reiktų pridėti, kad nuo 1993 m. JAV vidutiniškai buvo sukuriama 200 000 darbo vietų per mėnesį.

** Willem Thorbecke, Christian Eigen-Zucchi Did NAFTA cause a "Giant sucking sound"?, George Mason University, Journal of Labor Research, 2002

P.S. Pastariosiom dienom pasidariau populiarus. Dėkui visiems už reklamą. (: 

Didžioji dalis jau girdėjot apie biržos nuotykius praėjusią savaitę. Kol dauguma džiaugiasi (liūdi) pagaliau atėjusia korekcija, FT žurnalistas Wolfgang’as Munchau nėra toks optimistas ir duoda mums 5 priežastis, kodėl praėjusią savaitę rinką valdę lokiai buvo rinkos griūties pradžia, o ne korekcija.

Finansuose gaudausi mažai, bet visada verta įvertinti abiejų pusių nuomones. Sunku bepamiršt, kaip plačiai paplitusi nuomonė, jog po lito pririšimo prie euro, lito kursas su doleriu pastebimai nesikeis, buvo paneigta ganėtinai greit. Lyg ir vienintelis Kęstutis Glaveckas abejodavo tuometiniais Lietuvos Banko teiginiais.