Aukštasis mokslas pasaulyje statistiškai
Vienam darbui, padėsiančiam faktais iliustruoti Europos aukštojo mokslo ir technologijų atsilikimą, teko dirbti su ISI Highly Cited duomenų baze, kuria taip pat remiamasi sudarant ir Šanchajaus universitetų reitingą.
Kaip ir sako jos pavadinimas, duomenų bazė yra sudaryta iš beveik 6 tūkst. dažniausiai cituojamų autorių įvairiose mokslų kategorijose. Tiesa, daugiausiai koncentruojamasi ties tiksliaisiais mokslais, ypač medicina ir biotyrimais. Nors pati duomenų bazė nėra tobula, su ja bedirbant aptikau ir pora neatitikimų, kai kur trūksta duomenų, dar kai kur pasitaiko viena kita klaida, bet vis tik ji yra tikrai neblogas įrankis parodyti bendras pasaulines tendencijas aukštojo mokslo srityje. Ką gi, rezultatai tikrai mane nustebino, nes tikrai nesitikėjau, kad atotrūkis toks didelis.
65% visų dažniausiai cituojamų autorių dirba JAV. Kitaip sakant, 2 iš 3 dirba ir gyvena JAV! Skaičius tikrai įspūdingas. Europos dalis čia sudaro vos daugiau nei penktadalį - 22%. Primenu, kad pagal BVP vien tik Europos Sąjungos šalys jau lenkia JAV. Japonija čia nesiekia nei 5%. Kitaip sakant, visuose Kalifornijos universitetuose bendrai paėmus dirba 1,5 karto daugiau produktyviausių mokslininkų nei pirmojoje Azijos ekonomikos jėgoje. Nieko turbūt nestebina, kad geriausiai iš Europos šalių laikosi Didžioji Britanija, kur dirba trečdalis visos Europos labiausiai cituojamų autorių. Be kita ko, gan neblogos pozicijos tiek šveicarų, tiek olandų žinant valstybių dydį. Kita vertus, šios valstybės kartu įdarbina daugiau mokslininkų, negu visa Prancūzija, kuri dar ryškiai atsilieka nuo Vokietijos, kurią labai gelbėja Max’o Planck’o institutas.
Be abejo, turbūt bus įdomu sužinot, kurios mokslo institucijos gali pasigirti didžiausių įtakingiausių mokslininkų skaičiumi. Prieš tai turbūt derėtų įspėti, jog šitie skaičiai yra šiek tiek nuvertinti, mat dažnai vienam ar kitam universitetui priklauso ar bent būna susijusios ir daugybė kitų mokslinių tyrimų institucijų, neturinčių pavadinime universiteto vardo. Tarkim, iš pavadinimo Santariškių klinikos nėra aišku, kad jos glaudžiai susijusios su Vilniaus universitetu.
Taigi rezultatai tokie, kad nieko nestebina, jog pirmauja Harvardas su 3% visų autorių jo gretose. Stanfordas jų turi maždaug 2,3%, o MIT - šiek tiek mažiau nei 2%. Bene didžiausia mokslininkų koncentracija yra Kalifornijoje ir srityje aplink Masačusetsą bei New York’ą, tai yra ten, kur randame Harvardą, MIT, Columbia, New York’o valstybinius universitetus ir t.t. Iš ne JAV esančių institucijų bene labiausiai išsiskiria Tokijo, Kyoto, Oksfordo ir Keimbridžo universitetai. Taip pat ypač neblogai tarp viso būrio atrodo jau mano minėtas Max’o Planck’o institutas.
Beje, nors universitetai užima dominuojančias pozicijas, pakankamai nemažai autorių kildinama ir iš kitur: ligoninių, privačių kompanijų, privačių laboratorijų, valstybinių tarybų ir organizacijų. Šitai turbūt labiausiai atsispindi Šveicarijoje bei JAV.
Vienas iš viso šito tyrimo tikslų yra parodyti beviltišką Europos atsilikimą aukštajame moksle, bet taip pat yra ir vienas įdomus gilesnio pasvarstymo reikalaujantis klausimas: kodėl šiandien, kai galime bendrauti taip paprastai, kai susisiekti su žmogumi už Atlanto užtenka vos kelių sekundžių, kai Europoje galime be problemų skaityti JAV ar Azijoje spausdintus straipsnius ir leidinius, kodėl yra tokia pastebimai didelė mokslo koncentracija keliose vietose? Ar neturėtų būti atvirkščiai?
