Blog’as oficialiai uždarytas

Gal jau kas girdėjot, nors greičiausiai - ne, bet šiandien yra Milton’o Friedman’o diena. Neturiu nė žalio supratimo, kodėl būtent šiandien, bet taip jau yra ir nieko nepadarysi. Jei manot, kas jis yra kažkoks tolimas amerikietis, su kuriuo neturim jokių sąsajų, tai šiek tiek klystate. Net ir atmetę jo neįkainojamas įžvalgas ekonomikoje, galim atrast, kokią įtaką jo idėjos turėjo vienai Baltijos seserų. Prieš savaitę, būtent šios dienos proga, The Economist redakcija paprašė kelių žmonių pasidalinti mintimis apie MF. Štai ką apie jį atsakė pirmasis nuolatinis post-sovietinės Estijos premjeras:

Milton Friedman’s legacy in the modern World is the best proof that ideas really do matter. It is hard or not possible at all to imagine today’s world without Friedman’s ideas. But, I have actually seen this kind of world; I lived in it nearly half of my life. This was in the Soviet Union, built on the ideas of Karl Marx, Lenin and Stalin. There was no place for ideas such as freedom, free choice, human initiative or dignity. This was a world of state control, orders and violence. Human beings did not have any value there.

In this world, I first heard the name of Milton Friedman. It was not possible to read his works, but by looking at how hated he was by communist rulers, it became clear to me that this must be a really remarkable man. When I first had access to the books of Milton Friedman, I understood that the communists were actually right – Milton Friedman was really a most dangerous man to them. The ideas of liberty and free market are the most powerful weapons in the fight against different kinds of dictatorships and their heritage. This is namely important, not only to win the political fight against dictatorships, but it is also even more challenging to break really free, to move away from state control, support free initiative and the people’s choice. Only so can countries build up prosperous societies and develop human happiness. I have used the ideas of Friedman such as free trade and flat rate tax in my country, Estonia. These have allowed us to become the most successful transitional country in the post-communist world. Estonia is living proof that the ideas of Friedman really work.

Less then fifty years ago, there were not many people in the world who talked about free markets, competition and sound monetary policy. Milton Friedman was a man who was nearly alone keeping the idea of free markets alive. Now, when his ideas have been tested and proved that they really work and bring success, it is easy to say that Friedman is right and Marx is wrong. Fifty years ago it was not so easy.

To represent the idea of freedom was, for Friedman, often a thankless task. Unfortunately, it still is: too many countries in the world are trying to ignore the ideas of liberty. They know that the teachings of Marx allow them more easily to control and rule their people. The ideas of Friedman make people free – that is the reason why they are not liked in countries with big government or real dictatorship. This endangers both the well-being and happiness of people in these countries. The best help we can give the modern World is to keep the heritage of Milton Friedman really alive. No, even more, to develop the cause of freedom everywhere, in the West and in the East, because all of us deserve to be free.

Istorija byloja, kad Estijos premjeras prieš tapdamas juo iš ekonominės literatūros buvo skaitęs tik Friedman’o Free to choose. Gal kartais būtent todėl mes nuo jų ekonomiškai dabar ir atsiliekam?..

Iki vakar vakaro trys labiausiai manę gluminusios temos, kurias savaip bandė aiškinti ekstremalūs laisvos rinkos šalininkai, buvo gamtos tarša, privati teisėsauga ir privačios gatvės.

Dabar šiek tiek išsisklaidė abejonės dėl vieno iš punktų - teisėsaugos. Jeigu šiandien privatūs kalėjimai, kaip rašo The Economist, egzistuoja Australijoje ar Didžiojoje Britanijoje ir netgi tą daro gana sėkmingai bei efektyviau už valstybinius, tai kodėl mes negalėtumėm įsivaizduoti visiškai privačios teisėsaugos, įtraukiant ir teismus bei policiją?

Privatūs kalėjimai patrauklūs tuom, kad valstybė atsikrato atsakomybės už kalinių laikymą. Galimi žmogaus teisių pažeidimai, integracija, mokymai - už viską dabar atsako privati bendrovė. Jei ji dirba blogai, kontraktas nutraukiamas ir pasirašomas su kita. Konkurencija netgi ir šiame sektoriuje turėtų būti atsakinga už mažesnes kainas, patrauklesnes sąlygas ir t.t. Žodžiu, viskas, kas galioja paprasto produkto rinkoj, turėtų galioti ir čia. Be to, anot The Economist, recidyvizmo (nusikaltimų kartojimas jau išėjus iš kalėjimo) lygis privačiuose ir pusiau privačiuose kalėjimuose yra mažesnis.

Be abejo, jeigu privatūs kalėjimai būtų vien tik gėris, tai tik tokius ir turėtumėm. Dabar gi realybė dažniausiai kitokia, o ir priešininkų privatūs kalėjimai turi nemaža. Pirmiausiai, norint didesnio pelno iš privačių kalėjimų, reikia kuo daugiau kalinių. Bendrovės gali užsiimti lobizmu ir skatinti griežtesnes bausmes, amnestijos bei mirties bausmės naikinimą ir panašiai. Žinant, kad Lietuvoje, nors ir taikoma amnestija, kalėjimai yra perpildyti, kas gali garantuoti kad kalinių skaičiai dar labiau neišaugs? Beje, įkalinimo lygis yra didžiulė problema ir svetur. Mūsų įkalinimo lygis yra apie 400 kalinių 100 000 gyventojų. Tai dvigubai daugiau už Jungtinę Karalystę (~ 142) bet dvigubai mažiau už JAV (~ 726). Antra, nėra tikslių duomenų, kad privatūs kalėjimai iš tikrųjų yra žymiai efektyvesni kaštų prasme. Taip yra todėl, kad lyginti kalėjimus nėra taip jau paprasta, ypač žinant, kad toks lyginimas dažnai nuslepia papildomus nematomus kaštus tokius, kaip socialinė nauda visuomenei. Galiausiai visuomenės požiūris į privačius kalėjimus yra bent iš pradžių tikrai įtartinas. Neatrodytų keistai UAB’as, valdantis Lukiškes? Žmonėms kyla iš karto įtarimai, kad kažkas vyksta negero viduje, juk bet kokiu atveju vienintelis UAB’o tikslas yra didelis pelnas.

Adam’as Smith’as rašė, kad valstybė teturi atlikti naktinio sargo užduotį, tai yra saugoti visuomenę nuo nusikaltimų, karo ir - nors jis ir neminėjo, bet šiems laikams jau tiktų - teroristų. Kalėjimai lyg ir įeina į jo sampratą, bet vis tiek džiugu matyti, kad laisva rinka rodo savo gebėjimus net ir ten, kur jai tas, rodos, ir nepriklausytų.

Gal pastebėjot, o gal ir ne, bet bloge padariau keletą pakeitimų. Ryškiausias tarp jų, žinoma, yra pasikeitęs dizainas. Su senuoju būdavo vargo, nes taip ir nesugebėjau padaryti kai kurių mažmožių, ir tai mane labai nervino. Dabar lyg ir viskas išėjo pagal mano norus ir galimybes. Jei pastebėjot, kad yra kažkokių netikslumų svetainės atvaizdavime, tai nesidrovėkit man pranešti. Daugiausiai testavau su Firefox’u, bet tiek Opera, tiek IE, atrodo, atvaizduoja svetainę maždaug taip, kaip noriu. Jei šiaip turit kokių pasiūlymų, tai su malonumu išklausyčiau.

Deja, neišeis padaryti taip, kad puslapis būtų HTML validus, kad ir kaip to norėčiau. Dalinai dėl savo neišmanymo, dalinai dėl kai kurių elementų, kurių paprasčiausiai negaliu keisti. Bet bent jau tų klaidų ne tiek jau ir daug…

Artimiausiu metu ruošiuosi dar pakeist blogo pavadinimą. Dabartiniam trūksta marketingo bruožų.

Balandžio pabaigoje Prancūzijoje vyks prezidento rinkimai. Kol kas yra du realūs kandidatai - socialistė Ségolène Royal ir konservatorius-liberalas Nicolas Sarkozy. Šie rinkimai bus įdomūs ne tik tuom, kad pasikeis valdžia vienoj didžiausių Europos valstybių, bet ir tuo, jog prancūzai rinksis tarp dviejų visiškai skirtingų kelių tolesnei ekonomikai vystyti: socialistinio ir liberaliojo.

Prieš keletą dienų N.Sarkozy prancūzų dienraščiui Le Monde pristatė ekonominę programą ir svarbiausius jos punktus. Trumpai ir nesigilinant į detales jie būtų tokie: sumažinti mokesčius darbui ir taip skatinti prancūzus daugiau dirbti, taigi daugiau uždirbti ir išleisti. Darbą skatins ir siūlymas atleisti maždaug 95% prancūzų nuo paveldėjimo mokesčių. Sarkozy dargi siūlo 50%, kaip turto mokesčio maksimumą. Jis taip pat remtų mažindamas mokesčius tuos, kurie dalį savo turto investuoja į verslo kūrimą. Kandidatas į prezidentus taip pat siūlo mažinti valdininkų skaičių, bet tuo pat metu didinti viešojo sektoriaus darbuotojo produktyvumą, kad nenukentėtų bendras rezultatas. Savo ekologinių mokesčių politiką jis supranta kaip didesnį teršiančių produktų apmokestinimą. Kitaip sakant, jis siūlo mokesčių atžvilgiu atskirti švarius ir teršiančius produktus.

Savo interviu Sarkozy taip pat užsiminė ir apie prieštaringai vertinamą jo nuomonę ECB atžvilgiu, kuri sutampa su jo konkurentės. Kad ir kaip jie abu tai pasakytų, jų pagrindinė mintis yra tokia, kad ECB turėtų derinti savo veiksmus atsižvelgdami ne tik į infliaciją, bet ir į šalių ekonominę padėtį, kas reikštų jog dabar nepriklausomas ECB taps dalinai priklausomu nuo ES politikų. Sunku pasakyt, ar tai rinkiminiai lozungai ar rimtas požiūris. Bet kokiu atveju šitas klausimas yra tikrai labai diskutuotinas. Asmeniškai, manau, jog ECB turėtų atsižvelgti ir į ekonominę padėtį, kaip tai daro JAV Federalinis bankas, bet bet koks artimesnis bendravimas su politikais gali baigtis liūdnai, ypač žinant, kad ne visos šalys ES yra lygiavertės.

Man labiausiai šitame interviu patikę Sarkozy žodžiai:

Je souhaite une société du libre choix.

Įdomu tai, kad, atmetus ekonominius skirtumus, abiejų kandidatų programos yra labai panašios ir orientuotos daugiausiai į populistines idėjas. Jei manysime, kad prancūzai yra racionalūs ir tai supranta, tai pavasario rinkimuose jiems reiks rinktis tarp Royal vedino socializmo ir didesnių mokesčių kuriant lygesnę visuomenę ir Sarkozy šaukiamo kapitalizmo.

Beje, pagal naujausias ir nuolat besikeičiančias prognozes, Sarkozy laimės antrajame ture su 52% balsų. To jam ir palinkėčiau.

Po labai ilgų dvejonių ir atidėliojimų pagaliau ryžausi paimt į rankas ir perskaityt pasaulyje jau išgarsintą Levitt’o ir Dubner’io knygą Freakonomika (angl. Freakonomics, atsiprašau puristų už ea). Iškart po išleidimo 2005 m. ekonomisto ir žurnalisto parašyta knyga greitai tapo bestseleriu ir turėjo vienus didžiausių pardavimų negrožinės literatūros srityje.

Knygos kredo - visuomeninė išmintis yra dažnai klaidinga. Kitaip tariant, jeigu jūs manote, kad jei yra A, tai yra ir B, būtinai sudvejokite, nes ne taip jau ir retai A ir B galbūt neturės jokio ryšio, o galbūt bus taip, jog A yra vien tik dėl to, kad yra B. Paprastais žodžiais tariant, akivaizdūs dalykai nevisada yra tokie jau akivaizdūs. Dėl savaime suprantamų priežasčių atskleisti turinio nenorėčiau, bet įdomiausi ir verčiausi dėmesio skyriai man buvo apie idealius tėvus, mokytojų sukčiavimą ir sumažėjusį nusikalstamumą (čia Levitt’as iškėlė labai neįprastą teoriją).

Žinoma, kaip ir dera ekonomistui, Levitt’as teorijų iš tirščių neburia ir neargumentuotos nuomonės nekiša. Viskas paremta statistika: skaičiais, faktais, surinktais duomenimis. Čia slepiasi trūkumas ne JAV gyvenantiems, mat statistika traukta būtent iš ten ir temos adaptuotos taip pat daugiausiai amerikiečių publikai. Kita vertus, dalį duomenų galima pritaikyti ir kiekvienam iš mūsų. Juk amerikiečiai tokie pat žmonės, kaip ir mes visi. Didžioji dalis (o gal net ir visos) temų jau yra nagrinėtos anksčiau Levitt’o moksliniuose darbuose, tik šįkart jos pateikiamos įdomiau ir kiekvienam suprantama kalba. Juk plunksną prikišo žurnalistas!..

Taigi galutinis klausimas: verta gaišti laiką ar ne? Taip, jei norite lengvo pasiskaitymo ekonomine ir šiaip gyvenimo tematika. Taip, jeigu norite sužinoti daugiau apie kai kurias įdomybes/keistenybes, kurias mums pateikia statistika (trumpą aprašymą visada galit rast Wikipedijoj). Taip, jei esate labai patiklus žmogus. Ne, jeigu nemėgstat, kai kalba vien tik apie Ameriką. Ne, jeigu nemėgstat savimylų autorių. Ne, jeigu nusimanot ekonomikoj daugiau nei statistinis gyventojas.

Kadangi knygą ėmiau iš bibliotekos, tai nesijaučiu labai nukentėjęs, kai ją perskaičiau. Bet jei būtų tekę mokėt tuos $30, tai tikrai pyktis būtų paėmęs. 

Ne paslaptis, kad internetas yra šiek tiek JAV-centriškas. Turbūt kas antras straipsnis internete kalba apie kažką, kas vyksta už Atlanto. Džiugu, kad prieš kurį laiką pagaliau atsirado mano taip ilgai svajotas daugiausiai į Europą orientuotas ekonominės tematikos puslapis: Eurointelligence. Žinoma, anglų kalba.

Kaip svetainės autoriai patys rašo, jų užduotis yra apžvelgti būtent euro zonos ekonomiką ir rodiklius. Tiesa, lyg ir nebus pamirštos ir būsimos euro valstybės. Neabejoju, kad ypač daug dėmesio bus skiriama ir Europos centriniam bankui, kurio šlovė kol kas nublanksta prieš amerikietišką atitikmenį, nors euras vis labiau ir labiau kimba į atlapus doleriui.

Kol kas visi straipsniai yra nemokami ir laisvai prieinami. Planuojama, kad abonentinis mokestis bus įvestas vėliau šiais metais, kai jau pati svetainė bus įsivažiavus. 

Naują sezoną reik pradėt linksma gaida ir primenant šio blogo tematiką.

Gan neįprastas pavyzdys, vis dėlto įliustruojantis kelis pakankamai svarbius ekonomikos dėsnius: studentų girtuokliavimas.

1) Paklausos-pasiūlos principas. Laiškas dėsto tokius faktus: gėrimų pardavimo vietų padaugėjo. Tai reiškia, jog pasiūla tapo didesnė ir vartotojai gali nusipirkti daugiau už mažesnę kainą! Kitaip tariant, linkstama vis labiau link teisingos konkurencijos modelio. Galimas sprendimas: riboti parduotuvių skaičių arba uždėti minimalią alkoholio pardavimo kainą.

2) Šalutinio poveikio efektas. Per didelis alkoholio vartojimas, kaip teigiama, skatina užpuolimus, vandalizmą, šiukšlinimą ir t.t. Galimas sprendimas: apmokestinti alkoholį ir gautus iš mokesčių pinigus panaudoti viskam iškuopti. Tokiu būdu dėl didesnės kainos taip pat sumažėtų vartotojų. Tai yra vadinamieji Pigu mokesčiai.

3)  Bet ko kaina yra tai, ką tu dėl to turi paaukoti. Įsivaizduokim savivaldybės poziciją: leisti laisvai pardavinėti alkoholį ir pasipelnyti nuo jo pasiimant akcizą, bet taip pat dažniau tvarkyti tam tikras miesto vietas ar vis tik riboti pardavimus, gauti mažiau mokesčių, bet ir tvarkyti šiek tiek mažiau?

Prieš nusprendžiant, ką daryti, reikia įsitikinti dėl dviejų dalykų: ar tikrai alkoholis kelia betvarkę ir ar tikrai padidintos kainos padės sumažinti jo vartojimą?

Bent jau atsakymas į antrąją dalį nėra toks vienareikmiškas, kaip atrodo. Nors Pasaulio sveikatos organizacija tikina, jog padidintos kainos tikrai sumažins alkoholio vartojimą, ji užmiršta dar vieną ekonomikos principą:

4) Žmonės reaguoja į paskatas. Išvydę padidėjusias kainas, studentai tikrai gali pirkti mažiau alkoholio. Bet jie taip pat gali bandyti ieškoti pigesnio, bet labiau "duodančio į galvą" ar tiesiog šiek tiek pataupyti ir nusipirkti kvaišalų.

Manau, sutiksite, kad visi trys pasirinkimai yra įmanomi. Čia įsiterpia dar vienas ekonominis terminas:

5) Pakeitimo ir pajamų efektas (substitution and revenu effects). Jei dominuoja pajamų efektas, vadinasi, studentai už turimus pinigus galės alkoholio nusipirkti mažiau ir bendras vartojimas mažės. Jei vis tik dominuoja pakeitimo efektas, vadinasi studentai ieškos būdų, kaip pakeisti pabrangusį alkoholį kuom nors kitu ir bendrą galutinį rezultatą kol kas daryti pakankamai sunku. Norint sužinoti, kuris efektas būtų dominuojantis, reiktų papildomų tyrimų.

Štai tokiam nedideliam ir nuotaikingam straipsniui galima ekonomikos žinias pritaikyt bent penkis kartus.

Redaguota: apie tai, kad žmonės reaguoja į paskatas, susimąstė ir Lietuvos Rytas.