Blog’as oficialiai uždarytas

Yra sakančių, jog pagalba Afrikai buvo/yra brangiausias kada žmonijos atliktas eksperimentas ekonominei teorijai patikrinti. Vakarų šalys nuo 1960 m. iki 1995 m. Afrikai padovanojo daugiau nei 2 trilijardus dolerių. Tarp gausių to kritikų yra ir William’as Easterly, amerikiečių ekonomikos profesorius, gausių publikacijų prieš tokios rūšies pagalbą autorius.

Manau, jog daugelis sutiksit, jog šis eksperimentas galų gale patyrė fiasko. Papildomi pinigai turėjo pagelbėti Afrikos valstybėms padidinti investicijas į infrastruktūras ir kitus valstybei būtinus objektus, žinant, jog afrikiečiai neturi patys pakankamai finansinių resursų tai padaryti.

Žemiau pateiktas ir mane pirmąkart pamačius šokiravęs grafikas pakankamai neblogai apibūdina suteiktos pagalbos bejėgiškumą Zambijoje:

 

Kodėl taip nutiko? Kas lėmė, kad tie 2 trilijardai ėmė ir nuplaukė?

Visų pirma, afrikiečiai neturi postūmio (angl. incentive) taupyti ir investuoti. Nors pagalba investicijoms atplaukia ir didelė, bet tai nereiškia, jog šios investicijos kitąmet garantuos šiek tiek pelno. Investicijos svetur (tiek Azijoje, tiek ir lotynų Amerikoje) atneša žymiai didesnius pelnus (riziką taip pat), o investicijos Vakaruose dar suteikia ir mažesnę riziką.

Kita priežastis yra labai labai žemas Afrikos valstybių technologinis lygis ar, kitaip sakant, produktyvumas. Pagal Robert’o Solow ekonominio augimo modelį tik technologinis vystymasis ilgame laikotarpyje lemia ekonominį augimą. Vien tik investicijų ir kapitalo auginimas niekuom naudingu nesibaigs. Tarkim, įsivaizduokit, kad atsidarėt krautuvėlę, o jūsų turtingas dėdė, matydamas, kaip sunkiai vargstat, nusprendė jums padovanot 20 kompiuterių. Kadangi nemokate jais naudotis, kompiuteriai neturi didelės reikšmės jūsų krautuvėlei ir jūs pernelyg nesistengiate jų integruoti į kasdienę veiklą. Po 5-10 metų kompiuteriai jau bus pasenę, o juos keisti naujais nebus nei pinigų, nei juo labiau noro. Tol, kol nesugebėsit pasinaudot jums suteikta galimybe, kad pagerintumėt produktyvumą, savo galimybę konkuruoti rinkoje, tol liksit stagnacijoj.

Galų gale nereikia pamiršti ir vienos gerai visiems žinomų problemų - Afrika nėra demokratinis žemynas. Vietiniai konfliktai, rasiniai nesutarimai, netgi genocidai ten nėra jau tokie reti svečiai. Anot statistikos, vos 6 šalys iš 88 sugebėjo vieną dolerį pagalbos paversti į vieną dolerį investicijų. Didelis karinis biudžetas, korupcija, rasizmas  - tai sudaro vieną priežasčių, dėl kurių W.Easterly pasisakė prieš skolų nurašymą, taip plačiai reklamuotą Bono, trečiojo pasaulio valstybėms. 

Kita vertus, reiktų pabrėžti, kad kalbėjau tik apie piniginę pagalbą investicijoms ir kapitalui, skirta gerinti infrastruktūrą bei padėti užkimšti skyles tarp to, ko trūksta investuojantiems, ir to, ką gali pasiūlyti investuotojai.

Parama sveikatai, švietimui gerinti lėmė kitokių rezultatų. Tiek sumažėjęs vaikų mirtingumas, tiek padidėjusi vidutinė numatomo gyvenimo trukmė ar geresnė sveikatos padėtis rodo bent jau šiokį tokį progresą. Afrikai taip pat buvo suteikta nemaža pagalba švietimo sektoriui. Antra vertus, tai nedavė rezultatų, kurių buvo tikėtasi, tai yra geresnis švietimas nepadėjo sukurti ekonominio augimo. Vėlgi žmonėms trūksta postūmio mokytis. Privalomas mokymas gerovės nesukurs, kol žmonės patys to neužsinorės (gal juos paskatintų didesnė alga, įdomesnis darbas arba geresnė sveikata?..).

Kokias galim padaryti išvadas? Nepamatuota finansinė pagalba yra bevaisis ir neprotingas išlaidavimas, finansuojamas, beje, iš mokesčių mokėtojų pinigų. Nei Europa, nei Amerika negalės prikelti trečiojo pasaulio tol, kol jis pats to nepanorės. Pietryčių Azijos tigrai užsinorėjo ir dabar puikuojasi turtingiausiųjų elite, o Afrikoj vis dar tebematome stagnaciją. Parama Afrikai neturėtų pirmiausiai būti atliekama nacionaliniu lygiu procentais nuo biudžeto (nors Lietuvoje to gal nieks ir taip nedaro). Parama Afrikai gali ateiti tik iš labdaros projektų, kurie žymiai atidžiau ir ne pro pirštus stebi išlaidas. Be to, kur kas svarbiau yra iniciatyvos, skatinančios afrikiečius norėti išeiti iš skurdo. Pasak Amartya Sen’os, skurdžius yra ne tas, kuris gyvena skurde, bet tas kuris neturi galimybių iš jo ištrūkti. Galime prisiminti ir šiųmetį Nobelio taikos premijos laureatą, išpopuliarinusį mažas paskolas elgetoms ir taip ryškiai prisidėjusiam prie skurdo sumažinimo.

Klaidinga galvoti, jog vakariečiai gali čia iš niekur atnešti laimę. Afrika ją turės susikurti pati, su Vakarų pagalba ar be. Kai sakau pati, turiu omeny, jog noras mokytis, tobulėti, taupyti ir investuoti savo šalyje turi būti kažkuria prasme siektinas bet kokia kaina. Ekonomikos dėsnis sako, kad vartotojai reaguoja į postūmius. Kai jie matys, jog yra galimybė kažką nuveikti, kas rimtai pagerintų jų gyvenimą, jie pasinaudotų suteiktu šansu. Užuot dovanojus milijonus, gal tikrai užtektų paskolinti individui kelis tūkstančius ir leisti kapanotis pačiam?