Blog’as oficialiai uždarytas

Žodžio laisvė yra neatsiejamas mūsų demokratinės visuomenės atributas. Tai faktas, su kuriuo ginčytųsi nedaugelis. Kita vertus, ar žodžio laisvė turi turėti ribas jau kelia debatus ir įvairiausius ginčus. Ar leisti absoliučią laisvę reikšti savo idėjas, ar pasistengti riboti bent jau tas, kurios kursto neapykantą ar kelia sumaištį.

Pasvarstyt apie tai mane paskatino nemaža pastarojo meto įvykių, tiek Lietuvos, tiek ir tarptautiniu lygiu. Tarkime, Irano prezidentas paskelbė organizuojantis konferenciją, neigiančią Holokaustą. Vakarai kaip mat ją pasmerkė. Jokiu būdu neneigiu istorinių faktų ir nemanau, kad ta konferencija turės bent kažkokį svorį istoriniams tyrinėjimams, bet žinia, jog demokratiškieji Vakarai toleruoja vieną, bet smerkia kitą, yra nedovanotina klaida. Genocidai yra didžiulė žmonijos gėda, bet tai neturėtų stabdyti diskusijų, netgi jei konferencija yra visiškai subjektyvi. Vakarai, kartu ir Lietuva, turėtų rodyti tolerantiškos ir laisvę skleidžiančios visuomenės pavyzdį. Tokios iniciatyvos šįkart jiems tikrai pritrūko.

Persikeliu trumpam į Lietuvą. Į galvą pirmiausiai atėjo du nutikimai: paistalai apie Baltijos šalis Rusijos enciklopedijoj ir mero Artūro Zuoko ketinimai bausti kai kuriuos, anot jo, lazdą perlenkusius komentatorius. Cituoju ištrauką iš Delfi straipsnio apie pirmąjį:

[…] Be to, pats faktas, kad tokios enciklopedijos Rusijoje yra vis dėlto išleidžiamos, įrodo šios valstybės pseudodemokratiškumą. Juk jeigu, sakykime, Lietuva - demokratinė valstybė, tai pas mus draudžiama viešai skelbti tokias nesąmones ir dar knygynuose jas platinti",- sakė V. Vareikis.

Tiesą sakant, nelabai supratau V.Vareikio, KU docento, nuomonę. Ar tik ne demokratija turėtų visiems suteikti galimybę kalbėti nesąmones visur ir apie viską? Kiekvieno mūsų reikalas yra kreipti į tai dėmesį ar ne. Draudimas spausdinti tam tikras knygas yra kvailystė. Lygiai tokia pati kvailystė yra komentatorių persekiojimas. Delfi yra privati įmonė ir gali laisvai uždrausti rašyti tiesiogiai prieš merą nukreiptus komentarus, bet teistis su žmonėm, kurie tai daro? Dar vienas įrodymas, kad liberalų partijos pirmininui bent vertėtų paskaityti savo ideologijos ginamas vertybes.

Galiausiai vienas ko gero Lietuvoj nelabai girdėtas įvykis. Trumpas istorinis įvadas: Belgija yra federacinė valstybė, sudaryta iš trijų regionų: Flandrijos (olandakalbiai), Valonijos (prancūzakalbiai) ir Briuselio (maišyti). Dėl gausybės kultūrinių ir ekonominių skirtumų, tokių, kaip kalba, darbštumas, turtas, jau kuris laikas iš Flandrijos, kuri yra ekonomiškai stipresnė, pusės sklinda noras, nors ir ne vienbalsis, atsiskirti nuo Valonijos. Ši tema yra gan gausiai eskaluojama ir į ją žiūrima labai rimtai.

Grįžtu dabar prie šiandienos temos. Taigi prieš kelias dienas vienas belgų kanalas (RTBF) išbandė provokaciją: nutraukė savo programą ir pradėjo skelbti, jog Flandrija paskelbė savo nepriklausomybę - Belgija nebeegzistuoja. Gerą pusvalandį, iki kol informacija buvo paskelbta kaip išgalota, šalyje vyravo panika. Be abejo, RTBF nepagailėjo ir sumaketuotų vaizdų, atrodančių įtikinamai tokioj situacijoj.

Kai paaiškėjo, kad tai tik pokštas, galvoj nuvilnijo mintis, kad čia yra tai, kas iš tikrųjų vadinama tikrąja žodžio laisve. Sutinku, kad lazda gal šiek tiek ir perlenkta, bet tai buvo padaryta rizikuojant įmonės prestižu. Žmonės patys galėjo pasirinkt, ar tikėt, ar ne. Dabar jie patys galės pasirinkt, ar toliau žiūrėt, ar jungt iškart kitą kanalą. Naujausiomis žiniomis, jokių sankcijų prieš televiziją, kuri, beje, priklauso valstybei, laimei, nebus imtasi.

Klausimas smegenims pamankštint: panašus dalykas, sukėlęs visuotinę paniką, yra įvykęs ir JAV. Ko tada išsigando amerikiečiai? 

Yra sakančių, jog pagalba Afrikai buvo/yra brangiausias kada žmonijos atliktas eksperimentas ekonominei teorijai patikrinti. Vakarų šalys nuo 1960 m. iki 1995 m. Afrikai padovanojo daugiau nei 2 trilijardus dolerių. Tarp gausių to kritikų yra ir William’as Easterly, amerikiečių ekonomikos profesorius, gausių publikacijų prieš tokios rūšies pagalbą autorius.

Manau, jog daugelis sutiksit, jog šis eksperimentas galų gale patyrė fiasko. Papildomi pinigai turėjo pagelbėti Afrikos valstybėms padidinti investicijas į infrastruktūras ir kitus valstybei būtinus objektus, žinant, jog afrikiečiai neturi patys pakankamai finansinių resursų tai padaryti.

Žemiau pateiktas ir mane pirmąkart pamačius šokiravęs grafikas pakankamai neblogai apibūdina suteiktos pagalbos bejėgiškumą Zambijoje:

 

Kodėl taip nutiko? Kas lėmė, kad tie 2 trilijardai ėmė ir nuplaukė?

Visų pirma, afrikiečiai neturi postūmio (angl. incentive) taupyti ir investuoti. Nors pagalba investicijoms atplaukia ir didelė, bet tai nereiškia, jog šios investicijos kitąmet garantuos šiek tiek pelno. Investicijos svetur (tiek Azijoje, tiek ir lotynų Amerikoje) atneša žymiai didesnius pelnus (riziką taip pat), o investicijos Vakaruose dar suteikia ir mažesnę riziką.

Kita priežastis yra labai labai žemas Afrikos valstybių technologinis lygis ar, kitaip sakant, produktyvumas. Pagal Robert’o Solow ekonominio augimo modelį tik technologinis vystymasis ilgame laikotarpyje lemia ekonominį augimą. Vien tik investicijų ir kapitalo auginimas niekuom naudingu nesibaigs. Tarkim, įsivaizduokit, kad atsidarėt krautuvėlę, o jūsų turtingas dėdė, matydamas, kaip sunkiai vargstat, nusprendė jums padovanot 20 kompiuterių. Kadangi nemokate jais naudotis, kompiuteriai neturi didelės reikšmės jūsų krautuvėlei ir jūs pernelyg nesistengiate jų integruoti į kasdienę veiklą. Po 5-10 metų kompiuteriai jau bus pasenę, o juos keisti naujais nebus nei pinigų, nei juo labiau noro. Tol, kol nesugebėsit pasinaudot jums suteikta galimybe, kad pagerintumėt produktyvumą, savo galimybę konkuruoti rinkoje, tol liksit stagnacijoj.

Galų gale nereikia pamiršti ir vienos gerai visiems žinomų problemų - Afrika nėra demokratinis žemynas. Vietiniai konfliktai, rasiniai nesutarimai, netgi genocidai ten nėra jau tokie reti svečiai. Anot statistikos, vos 6 šalys iš 88 sugebėjo vieną dolerį pagalbos paversti į vieną dolerį investicijų. Didelis karinis biudžetas, korupcija, rasizmas  - tai sudaro vieną priežasčių, dėl kurių W.Easterly pasisakė prieš skolų nurašymą, taip plačiai reklamuotą Bono, trečiojo pasaulio valstybėms. 

Kita vertus, reiktų pabrėžti, kad kalbėjau tik apie piniginę pagalbą investicijoms ir kapitalui, skirta gerinti infrastruktūrą bei padėti užkimšti skyles tarp to, ko trūksta investuojantiems, ir to, ką gali pasiūlyti investuotojai.

Parama sveikatai, švietimui gerinti lėmė kitokių rezultatų. Tiek sumažėjęs vaikų mirtingumas, tiek padidėjusi vidutinė numatomo gyvenimo trukmė ar geresnė sveikatos padėtis rodo bent jau šiokį tokį progresą. Afrikai taip pat buvo suteikta nemaža pagalba švietimo sektoriui. Antra vertus, tai nedavė rezultatų, kurių buvo tikėtasi, tai yra geresnis švietimas nepadėjo sukurti ekonominio augimo. Vėlgi žmonėms trūksta postūmio mokytis. Privalomas mokymas gerovės nesukurs, kol žmonės patys to neužsinorės (gal juos paskatintų didesnė alga, įdomesnis darbas arba geresnė sveikata?..).

Kokias galim padaryti išvadas? Nepamatuota finansinė pagalba yra bevaisis ir neprotingas išlaidavimas, finansuojamas, beje, iš mokesčių mokėtojų pinigų. Nei Europa, nei Amerika negalės prikelti trečiojo pasaulio tol, kol jis pats to nepanorės. Pietryčių Azijos tigrai užsinorėjo ir dabar puikuojasi turtingiausiųjų elite, o Afrikoj vis dar tebematome stagnaciją. Parama Afrikai neturėtų pirmiausiai būti atliekama nacionaliniu lygiu procentais nuo biudžeto (nors Lietuvoje to gal nieks ir taip nedaro). Parama Afrikai gali ateiti tik iš labdaros projektų, kurie žymiai atidžiau ir ne pro pirštus stebi išlaidas. Be to, kur kas svarbiau yra iniciatyvos, skatinančios afrikiečius norėti išeiti iš skurdo. Pasak Amartya Sen’os, skurdžius yra ne tas, kuris gyvena skurde, bet tas kuris neturi galimybių iš jo ištrūkti. Galime prisiminti ir šiųmetį Nobelio taikos premijos laureatą, išpopuliarinusį mažas paskolas elgetoms ir taip ryškiai prisidėjusiam prie skurdo sumažinimo.

Klaidinga galvoti, jog vakariečiai gali čia iš niekur atnešti laimę. Afrika ją turės susikurti pati, su Vakarų pagalba ar be. Kai sakau pati, turiu omeny, jog noras mokytis, tobulėti, taupyti ir investuoti savo šalyje turi būti kažkuria prasme siektinas bet kokia kaina. Ekonomikos dėsnis sako, kad vartotojai reaguoja į postūmius. Kai jie matys, jog yra galimybė kažką nuveikti, kas rimtai pagerintų jų gyvenimą, jie pasinaudotų suteiktu šansu. Užuot dovanojus milijonus, gal tikrai užtektų paskolinti individui kelis tūkstančius ir leisti kapanotis pačiam?

Tikrai dažnai girdim sakant, kad pinigai laimės neatneša. Be abejo, iš dalies tai yra tiesa. Nors gyventojų turtas nuo 1975 m. iki 1995 m. padidėjo bene 40%, bet, anot vokiečių Handelsblatt, laimingesni jie netapo. Beje, net jei ir minimi tiktai amerikiečiai, mažai abejoju dėl pasaulinių tendencijų.

Žmonėms, be jų pačių uždarbio, svarbi yra ir aplinka, ir sveikata, ir darbo saugumas, ir socialinės nuotaikos ir paties žmogaus padėtis tarp kitų žmonių. Tarkime, ką pasirinktumėt: 50 000 Lt atlyginimą, kai kiti gauna 20 000 Lt, ar 100 000 Lt atlyginimą, kai kitų pajamos - 200 000 Lt (kainų lygis abiem atvejais tas pats)? Klausimas provokuojantis, bet atsakymas nelabai ir stebina. Tyrimai rodo, jog dauguma pasirinktų vis tik pirmąjį variantą. Būti turtingiausiam yra svarbiau nei būti tiesiog turtingesniam. Šitoje vietoje šiek tiek ir krinta socializmo teiginiai. Žmogus visų pirma siekia gerovės sau, o tik po to aplinkiniams. Maždaug tai, ką teigė liberalai ir utilitaristai.

Sritis, tyrinėjanti žmonių laimę ekonomikos terminais, buvo pakrikštyta Happiness Economics (liet. laimės ekonomika). Jeigu pažvelgtumėm į BBC parengtą laimės žemėlapį, galėtume konstatuot, kad laimingiausios šalys yra tos, kuriose žmonės disponuoja didžiausia laisve (vakarų Europa ir šiaurės Amerika). Be abejo, pajamų lygis yra svarbu, ir tai yra visiškai natūralu. Neišeis pasijusti laimingu, jeigu tenka gyvent nuo algos iki algos (ar dar blogiau, nuo pusryčių iki pietų…). Beje, kitas straipsnis apie tai, kodėl milijardinė pagalba Afrikai patyrė visišką fiasko.

Taip pat jaučiu teigiamų pokyčių vėją švietimo sektoriuj. 

Labai siūlau kiekvienam, besidominčiam ar ne, peržiūrėti bent kelias, o geriausiai - visas, M.Friedmano "Free to choose" serijas. Šiuose epizoduose Friedman’as lengvai ir "kiekvienam suprantama kalba" (kabutėse, nes vis tik reikia suprasti anglų) išreiškia savo idėjas, rodančias kapitalizmo pranašumą. Kapitalizmo, kuris yra vienintelis kelias į žmonių laimę, laisvę ir klestėjimą.

Epizodų leitmotyvas:

Human and political freedom has never existed and cannot exist without a large measure of economic freedom.