Ar mums tebereikalingas patentavimas?
Šiandien norėčiau paliesti diskusiją patentų klausimu. Ne tik ypač kontroversiškų programinės įrangos patentų, bet juos paimti ir aptarti apskritai. Wikipedia mums duoda tokį apibrėžimą:
Patentas yra išradėjui garantuotas teisių rinkinys, suteikiamas valstybės ir nustatytam periodui, mainais į naujo, naudingo, inovacingo ar pramonėje pritaikomo metodo, aparato, medžiagos ar proceso veikimo detalių paskelbimą viešumon.
Kaip pažymi Mises institutas, išradimų pastaraisiais laikais, galiojant patentų įstatymui, buvo nemažai. Kai kurie jų galbūt nebūtų egzistavę, jei nebūtų patentų, nors, kita vertus, greičiausiai yra ir tokių, kurie nebuvo padaryti būtent dėl tų pačių įstatymų galiojimo. Tačiau tikrai būtų per daug tiesmukiška teigti, jog patentų galiojimas yra būtinas inovacijai. XIX a. Britanijoje patentai galiojo, Vokietijoje - ne. Abiejose šalyse išradimų buvo padaryta nemažai.
Tai šiek tiek verčia susimąstyti apie patentų reikalingumą. Užuot patentavus ir besidžiaugus tuos kelerius metus visiška laisve, išradėjai galėtų galbūt pasinaudoti prekybinių paslapčių principu ir apgalvotu licencijavimu, kad galėtų apsaugoti savo naujus produktus. Žinoma, tai nėra pats patikimiausias būdas, bet jis priklauso vien nuo išradėjo. Taip pat tokiu būdu neužkertamas kelias kitiems išradėjams kurti (kad ir tą patį) ir pelnytis iš savo išradimų.
Atskiro pasakojimo prašo ir programiniai patentai, o labiau - jų absurdiškumas. Tai galime pastebėti jau net ir dabar, kai kompanijos bando sau nešti pelnus iš nieko, pavyzdžiui, patentas dėl pelės mygtuko paspaudimo ar failų archyvavimo. Jau turbūt nereikia priminti, kad atviro kodo programinei įrangai tokie patentai reikštų galą, mat įsigyti licenciją naudoti patentą paprasčiausiai neleistų finansinės galimybės. Galų gale pelnytųsi tik didžiosios kompanijos ir programinės įrangos rinka būtų visiškai iškraipyta.
Tai tik iliustracija to, jog patentavimas išsigimė. Užuot gynęs išradėją, dabar patentas tampa manipuliavimo įrankiu teisininko rankose. Kas bus gudresnis, tas pirmas sugebės iš kito išpešti vieną kitą milijoną. Beje, patentavimas ne vienintelis tokio išsigimimo pavyzdys. Galime taip pat prisiminti ir antimonopolistinius įstatymus (beje, patentų dalinimas yra vienas iš monopolio įsigalėjimo pavyzdžių). Iš pradžių turėję stoti konkurencijos ir laisvos rinkos pusėn, įstatymai, griaunantys monopolį, tapo dar vienu žaisliuku kompanijų rankose.
Galiausiai užuot dėjusios lėšas į tyrimus, išradimus ir naujų produktų paiešką, firmos šiais laikais sukiša nemažai pinigų į pagalių kaišiojimą konkurentų ratams. Storiausi pagaliai vadinasi antimonopolistiniai ir patentų įstatymai.
