Vėl apie Pigou ir apie žaidimų teoriją
Šitą straipsnį iš The Economist pirmą kartą pamačiau tik šiandien, nors savo straipsnį parašiau dar vakar. Atrodo, kad diskusija dėl Pigou mokesčių tikrai tampa populiari.
Dar šiandienai taip pat galiu pasiūlyt interviu su žurnalistu Tom’u Siegfried’u apie vieną įdomiausių ekonomikos šakų - žaidimų teoriją - bei jos pionierius - von Neumann’ą, Morgenstern’ą ir, be abejo, dabar jau tikrai garsų John’ą Nash’ą. Tiesa, anglų kalba.
O nebutu protingiau zaidimu teorija vadinti losimu teorija, nes taip rimciau skamba. Beje, ar tikrai logiska “zaidimu” teorija laikyti ekonomikos saka, o ne matematikos saka?
Niekada nesusimąsčiau apie tikslų lietuvišką vertimą… Angliškai - game, prancūziškai - jeu, vokiškai - Spiel. Visus šitus natūraliai išmokau versti kaip žaidimas, tad dėl to niekad nesukau sau galvos. Dabar visgi pabandžiau, bet dėl viso pikto taip pat nusiunčiau užklausą VLKK - jie geriausiai žino. (:
Hmm.. Šachmatus žaidžiam, o pokerį lošiam, nors abiejuose galim tą pačią teoriją pritaikyt. Matyt, tinka abu.
Dėl pasiskirstymo, tai lošimų teorija daugmaž priklauso abiems. Ja remiamasi taip pat netgi nagrinėjant politikos įvykius. Tiesa, ekonomikoje, bent jau žemesniame lygyje kiek teko susidurt, jos techninė pusė yra labiau supaprastinta ir apsiribojama optimumo esant tokia ir tokiai informacijai skaičiavimais, naudos ir nuostolio lyginimais ir panašiai. Lošimų teorija būtent ekonomikoje turbūt turi plačiausią pritaikymą.
Matematikoje, kita vertus, atsiskleidžia žaidimų teorijos fundamentalusis grožis, mat matematikai viską formalizuoja į tai, ką dažniausiai ir randam vadovėliuose.
Gražiausiu šitos simbiozės pavyzdžiu galim paimt tą patį John’ą Nash’ą, kuris, nors ir matematikas, gavo Nobelio ekonomikos premiją.
Dėkui, beje, už įdomią pastabą.