Padėtis Birmoje
Šiandien teko išklausyti konferenciją, šiek tiek susijusią su mažyte diskusija apie vargingiausių šalių problemas. Taigi konferencijos tema buvo politinė bei žmogaus teisių padėtis Birmoje. Be kitų, taip pat kalbėjo Birmos opozicijos atstovas Prancūzijoje bei Amnesty International atstovai. Situacija ten ypatinga tuo, kad iš ten kilusi Aung San Suu Kyi yra vienintelė šiuo metu įkalinta Nobelio taikos premijos laureatė, o liūdna proga surengti paskaitą buvo skirta paminėti neseniai nelaisvėje mirusį vieną iš devintojo dešimtmečio pabaigoje įkalintų protestavusių studentų.
Na, turbūt labai aiškinti, kas ten vyksta, nebūtina. Sindromai panašūs kaip ir Afrikoj bei kitose autoritarinėse valstybėse: diktatūrinis valdymas, kankinimai, prievartavimai, linčo teismai, politiniai įkalinimai, cenzūra, rinkimų farsas, žmogaus teisių negerbimas ir taip toliau.
Be abejo, didžiausia problema yra absoliutus laisvių nebuvimas. Tokia valstybė negali augti ir normaliai funkcionuoti. Augimą skatina nuosavybės teisių garantavimas, stabili politinė padėtis, žmogaus teisių gerbimas ir dar keletas kitų ne mažiau reikšmingų faktorių. Atrodo, kad Birmai bent jau daugelio jų trūksta.
Nors ji turi vieną ir ne tokį jau menką augimo faktorių - šiek tiek naudingųjų iškasenų, o konkrečiau - naftos. Prancūzų Total ir amerikiečių Chevron, užsiima naftos pompavimu ir eksportu būtent iš šios šalies. Dėl to Total Prancūzijoje ir Belgijoje yra persekiojamos teismų už ryšius su žmogaus teisių pažeidėjais. Žinoma, čia klausimas slidus. Viena vertus, tokiu būdu yra remiamas dabartinis autokratinis režimas, kita vertus, vėlgi vyriausybės kišasi į rinkos veiklą. Užuot aktyviai veikusios per JTO, teisia savus. Kompanijų tikslas buvo, yra ir bus vienintelis - pelnas. Jos nedaro skirtumo tarp diktatorių, prezidentų ir karalių. Joms svarbu, kad tai būtų pelninga. Valstybė (šiuo atveju Prancūzija) galbūt turėtų su jomis kalbėti, tartis, bet niekada - uždrausti (nors prancūzai tai mėgsta). Laisvės nesukursi ją ribodamas…
Beje, buvo pažymėta, jog netgi dabartiniai Birmos diktatoriai: jie bijo. Pasipriešinimas auga, galų gale yra šioks toks, nors ir ne itin žymus, tarptautinis spaudimas. Kai jie mato, kas greičiausiai nutiks Sadamui Huseinui, jie neabejotinai susimąsto ir patys, apie tai, kas vieną dieną gali atsitikti jiems, juolab kad naujasis JT generalinis sekretorius kilęs iš Pietų Korėjos. Kadangi regionas daugmaž tas pats, tai susidomėjimas lyg ir turėtų būt didenis. Finalinė esmė aiški: valstybė, kuri nenori suteikti laisvės veikti, yra vos per pora žingsnių nuo sprogimo, ar jis ateitų iš vidaus (Gruzija, Ukraina…), ar jį kas nešte atneštų (Irakas, Afganistanas…).
Gražiai pabaigiu Aung San Suu Kyi žodžiais:
Que votre liberté puisse servir la nôtre… (Kad jūsų laisvė galėtų padėti mūsiškei…)
