Blog’as oficialiai uždarytas

Įdomus puslapis, pateikiantis statistines išlaidas žemės ūkiui ES valstybėse. Kadangi maždaug apie pusė ES biudžeto atitenka būtent šiam sektoriui, turbūt dažnam yra įdomu, kas iš to daugiausiai išlošia ir kas daugiausiai praranda, mat sumos čia yra tikrai milžiniškos.

Be abejo, didžiausi nugalėtojai yra prancūzai (+1,3 mlrd. €), graikai (+1,8 mlrd. €) ir ispanai (+1,7 mlrd. €). Daugiausiai praranda britai (-1 mlrd. €), vokiečiai (-3,2 mlrd. €) ir olandai (-1,2 mlrd. €).

Kaip pamenat, prieš metus dėl naujo ES biudžeto rimtai susipešė Blairas ir Širakas. Problema aiški - žemės ūkio subsidijos. Tik kažkaip stebina vokiečių kantrybė, galbūt jie pasirengę aukoti dalį savo išlaidų dėl gerų santykių su Prancūzija ir dėl noro sudaryti atsvarą anglosaksiškai įtakai.

 

 

O štai taip atrodo mūsų statistiniai duomenys: 

---

Total CAP spending in EU:	€48.5 billion (€106 per citizen)
Lithuania national budget contribution to CAP:	€97 million (€28 per citizen)
Total CAP spending in Lithuania:	€266 million (€76 per citizen)
Net budgetary gain or loss:	€169 million (€48 per citizen)
Total farm payments in Lithuania:	€221 million
Total non-farm payments in Lithuania:	€45 million
Average farm payment:	€814
Average farm payment per hectare of farmland:	€85
Average farm payment per farm worker:	€997

---

Mūsų žemės ūkio balansas teigiamas, bet neužmirškim, kad jis toks yra kažkieno kito sąskaita.

Šiandien siūlau palaužyt galvą ir išspręst šią neva Einšteino sugalvotą užduotį. Mitas sako, kad Einšteinas sugalvojo šį galvosūkį, teigdamas, jog jį teisingai išnarplioti gali tik 2% žmonių. Kadangi jis tikrai nėra labai sunkus, dėl ko leidžiu sau suabejoti tais procentais, siūlau užduotį pasunkinti ir pridėti sąlygą: atsakymą pateikti nesinaudojant nei popierium, nei rašikliu, nei kitom pagalbinėm priemonėm. Tokiu atveju procentai jau keltų tikrai mažiau abejonių.

Užduotis skamba taip: 

- yra 5 namai; visi skirtingų spalvų.
- Kiekviename name gyvena žmogus, visi 5 žmonės turi skirtingas tautybes.
- Gyventojai turi savo mėgstamus gėrimus, vartoja skirtingas cigaretes ir laiko skirtingus naminius gyvūnus.
- Nėra tokių gyventojų, kurie vartotų vienodus gėrimus, rūkytų vienodas cigaretes ar laikytų vienodus naminius gyvūnus.

Klausimas: kas geria vandenį ir kas namuose laiko žuvelę?

Teiginiai:

- švedas laiko šunį
- danas mėgsta gerti arbatą
- anglas gyvena raudoname name
- žalias namas stovi kairėje prie balto namo
- žalio namo savininkas mėgsta gerti kavą
- gyventojas, kuris rūko cigaretes “Pall Mall”, turi paukščiuką
- gyventojas, kuris gyvena viduriniame name, mėgsta gerti pieną
- geltonojo namo savininkas ruko cigaretes “Dunhill”
- norvegas gyvena pirmame name
- gyventojas, kuris vartoja “Marlboro “ cigaretes gyvena šalia to, kuris turi katiną
- gyventojas, kuris turi arklį gyvena šalia to, kuris rūko cigaretes “Dunhill”
- tas, kuris rūko cigaretes “Winfield”, mėgsta gerti alų
- norvegas gyvena šalia mėlyno namo
- vokietis rūko cigaretes “Rothmans”

Teisingą atsakymą lengvai rasit Google paieškoje įvedę cigarečių pavadinimus. 

Red.: originali užduotis turi 14 teiginių ir papildomą klausimą, tad savo iš pradžių paskelbtą šiek tiek paredagavau. 

Šiandien norėčiau paliesti diskusiją patentų klausimu. Ne tik ypač kontroversiškų programinės įrangos patentų, bet juos paimti ir aptarti apskritai. Wikipedia mums duoda tokį apibrėžimą:

Patentas yra išradėjui garantuotas teisių rinkinys, suteikiamas valstybės ir nustatytam periodui, mainais į naujo, naudingo, inovacingo ar pramonėje pritaikomo metodo, aparato, medžiagos ar proceso veikimo detalių paskelbimą viešumon.

Kaip pažymi Mises institutas, išradimų pastaraisiais laikais, galiojant patentų įstatymui, buvo nemažai. Kai kurie jų galbūt nebūtų egzistavę, jei nebūtų patentų, nors, kita vertus, greičiausiai yra ir tokių, kurie nebuvo padaryti būtent dėl tų pačių įstatymų galiojimo. Tačiau tikrai būtų per daug tiesmukiška teigti, jog patentų galiojimas yra būtinas inovacijai. XIX a. Britanijoje patentai galiojo, Vokietijoje - ne. Abiejose šalyse išradimų buvo padaryta nemažai.

Tai šiek tiek verčia susimąstyti apie patentų reikalingumą. Užuot patentavus ir besidžiaugus tuos kelerius metus visiška laisve, išradėjai galėtų galbūt pasinaudoti prekybinių paslapčių principu ir apgalvotu licencijavimu, kad galėtų apsaugoti savo naujus produktus. Žinoma, tai nėra pats patikimiausias būdas, bet jis priklauso vien nuo išradėjo. Taip pat tokiu būdu neužkertamas kelias kitiems išradėjams kurti (kad ir tą patį) ir pelnytis iš savo išradimų.

Atskiro pasakojimo prašo ir programiniai patentai, o labiau - jų absurdiškumas. Tai galime pastebėti jau net ir dabar, kai kompanijos bando sau nešti pelnus iš nieko, pavyzdžiui, patentas dėl pelės mygtuko paspaudimo ar failų archyvavimo. Jau turbūt nereikia priminti, kad atviro kodo programinei įrangai tokie patentai reikštų galą, mat įsigyti licenciją naudoti patentą paprasčiausiai neleistų finansinės galimybės. Galų gale pelnytųsi tik didžiosios kompanijos ir programinės įrangos rinka būtų visiškai iškraipyta.

Tai tik iliustracija to, jog patentavimas išsigimė. Užuot gynęs išradėją, dabar patentas tampa manipuliavimo įrankiu teisininko rankose. Kas bus gudresnis, tas pirmas sugebės iš kito išpešti vieną kitą milijoną. Beje, patentavimas ne vienintelis tokio išsigimimo pavyzdys. Galime taip pat prisiminti ir antimonopolistinius įstatymus (beje, patentų dalinimas yra vienas iš monopolio įsigalėjimo pavyzdžių). Iš pradžių turėję stoti konkurencijos ir laisvos rinkos pusėn, įstatymai, griaunantys monopolį, tapo dar vienu žaisliuku kompanijų rankose.

Galiausiai užuot dėjusios lėšas į tyrimus, išradimus ir naujų produktų paiešką, firmos šiais laikais sukiša nemažai pinigų į pagalių kaišiojimą konkurentų ratams. Storiausi pagaliai vadinasi antimonopolistiniai ir patentų įstatymai.

Bevartant naujienas už akių užkliuvo antraštėje sužibėjęs Kaunas. Kadangi tikrai Lietuva užsienio spaudoje minima gana retai (dažniausiai tik po futbolo rungtynių), teko, be abejo, nustebt. Gaila, bet šįkart Žalgiris su tuom nieko bendro neturi. Priešingai, vienas populiariausių belgų prancūziškai leidžiamų dienraščių Le Soir mums siūlo pasakojimą apie Henriką Daktarą ir vogtų automobilių kontrabandą.

Kaunas pristatomas kaip Lietuvoje vogtų automobilių sostinė, o vienas didesnių Belgijos miestų - Liežas - kaip miestas, gan neseniai išbandęs vogtų automobilių tvarkytojo (automobilių slėpimas, perdažymas…) rolę. Atrodo, kad jau kas kas, bet mašinų vagystės leidžia miestams bičiuliautis.

Tikrai ne itin malonus jausmas apima perskaičius tokį straipsnį. Dar to betrūko, kad reputacija dar toliau pasklistų, kai jau Britų salose senokai išgarsėjom. Na, tik pakėlė nuotaiką faktas, kad kauniečiai pristatomi kaip nusikaltėliai, veikiantys Dingę per 60 sekundžių principu: dirba profesionalai, vogiami tik naujausi modeliai sulaukus užsakymo.

Kitame, šiek tiek man linksmesniame šiandienos straipsnyje, Le Soir, remdamasis universiteto atliktu tyrimu, siūlo penkis būdus kaip gauti didžiausią atlyginimą:

1. būti vyru;
2. turėti aukštąjį išsilavinimą (pageidautina farmacijos ar chemijos srityje);
3. dirbti marketingo, komercijos, finansų, tyrimų ar personalo valdymo skyriuje;
4. gebėti bet kada pakeisti darbdavį, kad būtų galima kopti karjeros laiptais, bet jokiu būdu nekeisti darbdavių kaip kojinių; neištikimybė sulaukia finansinių sankcijų;
5. tinkamai pasirinkti regioną darbui (Lietuvoj turbūt būtų Vilnius).

Be abejo, ne visus galima pritaikyti Lietuvai, bet šiek tiek panašumų turim: galbūt tik reiktų paredaguot antrąjį punktą…

Galbūt jau teko kai kam girdėti liūdną naujieną: Milton’as Friedman’as, vienas žymiausių šių laikų ekonomistų, prisidėjęs prie monetarizmo teorijos plėtros bei prie daugybės laisvių populiarinimo, mirė sulaukęs 94 metų. Nors austrų mokykla (libertarai) laiko Friedman’ą kontroversiška asmenybe (tiesą sakant, kartais jų požiūris mane stebina ir šokiruoja), aš jį laikau viena svarbiausių ekonomikos asmenybių - liberaliosios Čikagos mokyklos atstovų.

Financial Times žurnalisto, buvusio M.Friedman’o studento, straipsnis apie garsųjį Nobelio premijos laureatą ir laisvos ekonomikos advokatą. Tikrai verta paskaityti.

Šitą straipsnį iš The Economist pirmą kartą pamačiau tik šiandien, nors savo straipsnį parašiau dar vakar. Atrodo, kad diskusija dėl Pigou mokesčių tikrai tampa populiari.

Dar šiandienai taip pat galiu pasiūlyt interviu su žurnalistu Tom’u Siegfried’u apie vieną įdomiausių ekonomikos šakų - žaidimų teoriją - bei jos pionierius - von Neumann’ą, Morgenstern’ą ir, be abejo, dabar jau tikrai garsų John’ą Nash’ą. Tiesa, anglų kalba.

Internete kurį laiką pradėjo plisti vienas ekonominis fenomenas - Pigou klubas. Pigou - XX a. pradžios ekonomistas, kurio vienas įdomiausių ir geriausiai išlikusių pasiūlymų yra vadinamieji Pigou mokesčiai. Tokie mokesčiai būtų taikomi tokiais atvejais, kai reiktų ištaisyti rinkos klaidas.

Pavyzdžiui, turime dvi firmas - A ir B. Firma A yra skalbykla. Ji vandenį ima iš Sraunutės upės, juo skalbia drabužius ir gautą vandenį vėlgi supila atgal į upę. Firma B - geriamojo vandens gamintoja. Ji ima vandenį iš upės, jį filtruoja ir tada išpilsto į butelius. Rinkos neatitikimas tas, kad firmos B klientai, perkantys vandenį, turi mokėti brangiau, mat B yra priversta naudoti filtrus, kadangi A užteršia Sraunutės vandenį. Taip išeina, kad dėl A kaltės kenčia B firma ir jos klientai. Pigou siūlė tokiose situacijose apmokestinti A ir galbūt subsidijuoti B, kad galėtume ištaisyti rinkos netikslumus.

Grįžtu prie Pigou klubo. Jo nariai prisideda prie siūlymo, jog valstybė turėtų apmokestinti degalų ir anglies produktus. Pirma, taip sumažėtų priklausomybė nuo jų ir būtų pradėta ieškoti alternatyvių šaltinių. Antra, mažesnis kiekis suvartotos naftos ir anglies padėtų mums kovoti su ekologinėmis problemomis, taip pat ir su visuotiniu klimato atšilimu.

Pigou klubo įkūrėju ir puoselėtoju tapo G.Mankiw, kuris į klubo sąrašą vis prideda žymius ekonomistus, kada nors pasisakiusius už tokių mokesčių įvedimą. Kadangi šis klubas gan greit išpopuliarėjo ir susilaukė nemažai dėmesio, nenuostabu, kad greitai atsirado ir jo priešininkas - NoPigou klubas. Pastarasis teigia, jog NoPigou klubui priklauso netgi pats Pigou…

Pats kol kas nesu tikras, kurie turėtų, mano nuomone, būt teisūs. Iš pirmo žvilgsnio visiems atrodytų natūralu, kad taikyti Pigou mokesčius yra teisinga, bet tai toli gražu nėra tobulas dalykas. Valstybė negali pilnai to kontroliuoti, nes ji neturi pakankamai informacijos. Galbūt kas nors permoka, galbūt kas nors subsidijuojamas be reikalo. Tokiu būdu rinka tik dar labiau tampa iškraipyta. Bet kokiu atveju šis klausimas darosi vis aktualesnis, ypač sekant ekologines naujienas ir stebint moderniojo pasaulio priklausomybę nuo naftos.

Po poros dienų studentiškos pertraukos atnaujinu savo blogo veiklą. Taigi, kaip minėjau, dar kelios mintys iš trečiadieninės J.M.Barroso konferencijos.

Kalbėdamas apie ES užsienio ir vidaus politiką, EK pirmininkas negailėjo gerų žodžių dar vienam ES plėtimuisi į Bulgariją ir Rumuniją, nors, tiesą sakant, pamiršo vieną opiausių problemų - Turkiją. Priminęs, kad plėtra naudinga abiems pusėms (Danijos pavyzdys: eksportas padidėjo 12 kartų), jis stengėsi visus įtikinti, kad būtent taip galima užtikrinti ypatingą ekonominį augimą Europoje. Bet kokiu atveju J.M.Barroso įsivaizduoja Europą kaip suvienytą žemyną. Tik tokia Europa gebės atsilaikyti ir konkuruoti su didžiausiomis pasaulio politinėmis jėgomis. Kaip jis juokais užsiminė, visos Europos šalys yra mažos, tik kai kurios tą jau žino. Suvienyta Europa yra taikos garantas, taikos, kurios pasaulis mums pavydi ir kuria mes galim didžiuotis. Pasaulis mato stiprėjančią Europą ir mes galim būti patenkinti, kad mūsų svoris auga. Plėtra taip pat padeda skleisti ir įtvirtinti europietiškas vertybes.

Paklaustas apie problemas Irake ir Palestinoje, EK pirmininkas, rodos, stengėsi eiti per aplinkui ir atsakinėjo diplomatiškai. Jam svarbu, kad Europa vykdytų vieną bendrą užsienio politiką, bet jis pabrėžė, kad taiką galima siekti tik esant abiejų pusių sutarimui. Kito kelio nėra. Vienas klausytojas, tiesa, dar uždavė įdomų klausimą, ar nevertėtų Europai persiorientuoti į dvišalius susitarimus, užuot nuolat siekus daugiašalių, mat pasaulyje žymiai labiau paplitę pastarieji. Atsakymas buvo toks: Europa yra suinteresuota ginti daugiašales derybas. Dvišalėse didieji suvalgo mažuosius, kas Europai yra visiškai nepriimtina. Be to, buvo priminta, jog dėl dažnai nepavykstančių derybų su JAV nemažą dalį kaltės turi prisiimti būtent amerikiečiai. Jis labai subtiliai pasidžiaugė, jog neseniai JAV rinkimus laimėjo demokratai, kurie lyg ir turėtų atsivesti naują administraciją su nauju požiūriu.

Nėr nuostabu, jog dėl visus jaudinančios ES konstitucijos J.M.Barroso sulaukė ir kelių klausimų. Jis priminė, kad institucinė ES reforma yra neišvengiama būtinybė, bet kol kas nėra nieko konkretaus. Po prancūzų ir olandų nepavykusių referendumų buvo sulaukta nemažai siūlymų, ką daryti, ir šiuo metu ties tuo dirbama. J.M.Barroso užsiminė, kad daug tikisi iš vokiečių pirmininkavimo kitų metų pirmoj pusėj ir kad labai gali būti, jog turėsime kažką panašaus į Berlyno sutartį. Būtų gražus žingsnis, juolab kad ES (buvusi EEB) kitąmet švenčia savo penkiasdešimtmetį.

Dabar truputėlį apie mano "labai mylimą" žemės ūkį. Turbūt jau daugelis žino, kad žemės ūkis suvalgo didžiausią dalį ES resursų ir, deja, panašu, kad EK pasirengusi jį ginti iki paskutinio kraujo lašo. Siekis modernizuoti žemės ūkio sektorių yra vienas iš prioritetų. J.M.Barroso sakė, jog Europai reikalingas kaimas ir kad būtina juo rūpintis, mat palyginus su kitomis G8 valstybėmis, žemės ūkio produktai į Europą yra didžiausi, kas verčia šiek tiek sunerimti dėl šiokios tokios ekonominės nepriklausomybės.

Tiek žinių apie praėjusią konferenciją. Kurią dieną pasistengsiu pateikti savo požiūrį į kai kuriuos išdėstytus punktus. Beje, jei kam dar įdomu, neseniai pasirodęs J.M.Barroso straipsnis dabar aktualia globalinio atšilimo tema.

P.S. Originale rašome Barroso, o ne Barosso, kaip rašiau anksčiau. Klaidos abiejuose straipsniuose ištaisytos. Atsiprašau už klaidinimą.

Skirtingai nei vakar, šiandienos konferencija, kurioj teko sudalyvaut sutraukė tikrai daug daugiau žmonių. Na, priežastis paprasta: kalbėjo Europos Komisijos pirmininkas José Manuel Barroso. Ne taip dažnai nutinka, kad tenka išvysti tokio lygio asmenis, tad dar turiu nemaža įspūdžių ir norėčiau pasidalint mintimis, kurias savo kalboje apie Europą dabar ir rytoj išdėstė buvęs Portugalijos ministras pirmininkas.

Kadangi konferencija vyko universiteto kvietimu, tad nieko nuostabaus, jog viena pirmųjų jo aptartų temų buvo mokslas Europoje. O mokslas Europoje, atrodo, jo nuomone, reikalauja nemažai permainų, ypač aukštasis išsilavinimas ir, be abejo, moksliniai tyrimai. J.M.Barroso pabrėžė, jog reikia investuoti į žinių visuomenę, kad tik būtent ji padės mums išlikti konkurencingiems pasauliniu mastu ir kad tik ji padės mums įveikti didžiausius iššūkius Europai, pavyzdžiui, gebėjimą prisitaikyti prie globalizacijos. Europa neturi manyti, kad globalizacija yra tai, kas mums yra įkišama jėga, mes turime patys ja gebėti pasinaudoti. Kita vertus, globalizacija mums kelia ne vieną kultūrinį iššūkį. Kaip išlikti europiečiams savo vertybėmis vis atviresniame ir globalizacijos veikiame pasaulyje? Štai čia mums ir turėtų padėti naujas požiūris į mokslą. Intelektuali visuomenė (Europoje 30% darbuotojų yra nekvalifikuoti) geba ir noriai saugo savo vertybes. Ji moka prisitaikyti prie pokyčių, bet ir išlikti savimi.

Bet aukštasis mokslas - intelektualios visuomenės kalvė - Europoje nėra geriausioje padėtyje, dėl ko kartais gaunam pašaipų ir iš kolegų iš Atlanto. Geras to pavyzdys yra tas, jog Europa tik neseniai įkūrė Europos tyrimų tarybą, tai yra kažką, kas būtų atliekama tikrai europiniu lygiu, nors mokslas yra viena tų sričių, kur labai naudingai suveikia susijungimo ir gausybės vienoj vietoj principas.

Universitetai turėtų taip pat keisti požiūrį į studentus. Geriausiems reikia ieškoti geriausių. Ieškoti - tai atkapstyti, siūlyti save, žodžiu, vilioti gabius studentus, kaip kad tą tikrai labai sėkmingai daro amerikiečių universitetai. Europai gana to, kad į ją suvažiuoja tik geriausi futbolininkai, o gabiausi talentai daktaro disertacijas gina Jungtinėse Valstijose.

Dabar kalbos dalis, kuri mane tikrai sužavėjo. J.M.Barroso pareiškė, jog firmoms turi būti lengvinamas gyvenimas. Būtent jos, o ne pati valstybė, kuria darbo vietas. Valstybė čia turėtų mažiau kištis, remti privačias iniciatyvas, naikinti įvairias kvailas kliūtis, ypač biurokratines. Kaip komisijos pirmininkas, be abejo, J.M.Barroso nepamiršo pasidžiaugti gana neblogais šių metų ekonominiais Europos rezultatais. Mažiausias nedarbas per, rodos, septynerius metus, didžiausias augimas per tą patį laikotarpį. Be to, retas atvejis, bet darbo vietų šiemet Europoje buvo sukurta daugiau nei JAV. Trumpai abidendrinant, ekonomiškai Europa atsigauna.

Šiandienai pabaigsiu jo mintimis apie energetinę politiką. Kaip kad jau kurį laiką sklando gandai iš Briuselio, Europos Komisija stipriai palaiko bendrą Europos energetinę rinką ir bendrą vykdomą politiką jos atžvilgiu. Vienas iš klausytojų pasidomėjo Europos priklausymu nuo nedidelio skaičiaus energetinių šaltinių. J.M.Barroso replika į tai buvo, jog reikėtų ne tik ieškoti naujų rinkų naujose valstybėse (Azerbaidžanas, Kazachstanas…), bet taip pat skaidyti riziką ieškant naujų, galbūt ir alternatyvių energijos šalinių. Neabejoju, kad mintyje turėjo atomines jėgaines, kurios ne tik yra vienas iš galimų ir pakankamai galingų energijos šaltinių, bet taip pat nekenksmingas aplinkai (be abejo, tik su saugumo priemonėmis) ir nei kiek neprisideda prie klimato atšilimo, kurį savo kalboje J.M.Barroso pabrėžė bene kelis kartus. Atrodo, Europos Komisijai aplinkos klausimai tikrai nelieka nuošaly.

Ateinančiame straipsnyje pabaigsiu konferencijos reziumė J.M.Barroso mintimis apie Europos politinius reikalus (tiek vidaus, tiek užsienio) bei šiek tiek apie žemės ūkį. 

Šiandien teko išklausyti konferenciją, šiek tiek susijusią su mažyte diskusija apie vargingiausių šalių problemas. Taigi konferencijos tema buvo politinė bei žmogaus teisių padėtis Birmoje. Be kitų, taip pat kalbėjo Birmos opozicijos atstovas Prancūzijoje  bei Amnesty International atstovai. Situacija ten ypatinga tuo, kad iš ten kilusi Aung San Suu Kyi yra vienintelė šiuo metu įkalinta Nobelio taikos premijos laureatė, o liūdna proga surengti paskaitą buvo skirta paminėti neseniai nelaisvėje mirusį vieną iš devintojo dešimtmečio pabaigoje įkalintų protestavusių studentų.

Na, turbūt labai aiškinti, kas ten vyksta, nebūtina. Sindromai panašūs kaip ir Afrikoj bei kitose autoritarinėse valstybėse: diktatūrinis valdymas, kankinimai, prievartavimai, linčo teismai, politiniai įkalinimai, cenzūra, rinkimų farsas, žmogaus teisių negerbimas ir taip toliau.

Be abejo, didžiausia problema yra absoliutus laisvių nebuvimas. Tokia valstybė negali augti ir normaliai funkcionuoti. Augimą skatina nuosavybės teisių garantavimas, stabili politinė padėtis, žmogaus teisių gerbimas ir dar keletas kitų ne mažiau reikšmingų faktorių. Atrodo, kad Birmai bent jau daugelio jų trūksta.

Nors ji turi vieną ir ne tokį jau menką augimo faktorių - šiek tiek naudingųjų iškasenų, o konkrečiau - naftos. Prancūzų Total ir amerikiečių Chevron, užsiima naftos pompavimu ir eksportu būtent iš šios šalies. Dėl to Total Prancūzijoje ir Belgijoje yra persekiojamos teismų už ryšius su žmogaus teisių pažeidėjais. Žinoma, čia klausimas slidus. Viena vertus, tokiu būdu yra remiamas dabartinis autokratinis režimas, kita vertus, vėlgi vyriausybės kišasi į rinkos veiklą. Užuot aktyviai veikusios per JTO, teisia savus. Kompanijų tikslas buvo, yra ir bus vienintelis - pelnas. Jos nedaro skirtumo tarp diktatorių, prezidentų ir karalių. Joms svarbu, kad tai būtų pelninga. Valstybė (šiuo atveju Prancūzija) galbūt turėtų su jomis kalbėti, tartis, bet niekada - uždrausti (nors prancūzai tai mėgsta). Laisvės nesukursi ją ribodamas…

Beje, buvo pažymėta, jog netgi dabartiniai Birmos diktatoriai: jie bijo. Pasipriešinimas auga, galų gale yra šioks toks, nors ir ne itin žymus, tarptautinis spaudimas. Kai jie mato, kas greičiausiai nutiks Sadamui Huseinui, jie neabejotinai susimąsto ir patys, apie tai, kas vieną dieną gali atsitikti jiems, juolab kad naujasis JT generalinis sekretorius kilęs iš Pietų Korėjos. Kadangi regionas daugmaž tas pats, tai susidomėjimas lyg ir turėtų būt didenis. Finalinė esmė aiški: valstybė, kuri nenori suteikti laisvės veikti, yra vos per pora žingsnių nuo sprogimo, ar jis ateitų iš vidaus (Gruzija, Ukraina…), ar jį kas nešte atneštų (Irakas, Afganistanas…).

Gražiai pabaigiu Aung San Suu Kyi žodžiais:

Que votre liberté puisse servir la nôtre… (Kad jūsų laisvė galėtų padėti mūsiškei…)

Šiandien per anglų kalbos paskaitą dėstytojas užsimanė iš "būsimų" ekonomistų sužinoti jų nuomonę apie ekonomiką ir kodėl būtent ją jie galiausiai pasirinko. Susumavę galinius rezultatus, gauname, kad maždaug 80-90% studentų iš tų 15, buvusių tuo metu, nelabai žino, ką jie čia veikia ir ko jie siekia iš tikrųjų. Aišku, šiek tiek prisideda faktas, kad atsakinėti jie turėjo ne savo gimtąja kalba, bet net ir tai neturėtų itin keisti jų pasisakymų turinio, galbūt tik gimtąja kalba jie sugebėtų šiek tiek ilgiau kalbėti apie nieką.

Ar tik tai ne dar vienas pliusas privatiems universitetams (taip pat ir privatizuotai švietimo sistemai)? Net žiauru pagalvoti, kad dirbantys žmonės atiduoda per mokesčius nemažą dalį pinigų, kuriuos "gabusis" jaunimas mokyklose ar universitetuose ima ir švaisto tiesiogine prasme. Jei jie mokėtų patys ar už juos konkrečiai mokėtų tėvai, arba jie tiesiog gautų stipendiją (kas taip pat yra dažnas atvejis), požiūris, nei kiek neabejoju, keistųsi kaip mat.

Kai mūsų valstybė neseniai nusprendė skirti Afganistanui 4 mln. litų piniginės pagalbos, aš jums siūlau straipsnį iš liberalių pažiūrų instituto svetainės, pavadintą Ar tik užsienio pagalba nedaro daugiau žalos nei naudos?. Jeigu reikėtų reziuomuoti straipsnį pora sakinių, pasirinkčiau šiuos du:

Countries are not poor because they lack roads, schools or health clinics. They lack these things because they are poor – and they are poor because they lack the institutions of the free society, which create the underlying conditions for economic development.

Nemažai žmonių savęs klausia, ar verta aukoti Afrikos valstybėms, kai jų vyriausybės yra korumpuotos ir nei kiek nedirba savo žmonėms. Atsakymas būtų, jog neverta. Kai pinigus gauna neveiklios vyriausybės, tai pokyčių tikėtis neverta, juolab kad piniginė pagalba pakeičia privačias investicijas ir naikina taupymą. Kitaip sakant, taip bene vienintele rimta investuotoja tampa valstybė, išstumdama iš rinkos privačias kompanijas. Moderniųjų laikų Afrikos ekonominė istorija tik patvirtina užsieno pagalbos neefektyvumą.

Beje, vertėtų priminti, jog šių metų Nobelio taikos premijos laureatas būtent propagavo mikrokreditą. Kitaip sakant, nedidelę paskolą, kuri suteikia žymiai daugiau noro ją grąžinti ir grįžti į gyvenimą. Maža paskola tokiu atveju geriau už dovaną.

Redaguota. Citata iš Laisvos rinkos insituto puslapio:

Aš asmeniškai netikiu, kad tie [neturtingi] žmonės yra globalizacijos aukos. Jų bėda ne tai, kad jie yra priversti dalyvauti globalioje rinkoje, o tai, kad dažniausiai jie yra į ją nė neįleidžiami. (Kofi Annan)

Šiomis dienomis dauguma pasaulio naujienų agentūrų pranešė vieną sukrečiančiai įdomią žinią: anot vieno neseniai atlikto tyrimo, Didžiojoje Britanijoje privatumas tampa vis mažesne vertybe. Augant techninėms galimybėms bei terorizmo baimėms, nutiko taip, jog šioje šalyje atsirado tiek stebėjimo kamerų, jog viena kamera stebi vidutiniškai net 14 asmenų. Palyginti su kitomis išsivysčiusiomis valstybėmis, britai čia kol kas nepralenkiami. Beje, vienas Slashdot‘o komentatorius labai teisingai pastebėjo, kad problema nebūtinai slypi vien tik valstybinėse (ar privačiose) institucijose, bet ir pačioje visuomenės savimonėj: iš kadaise cituotos "Duokit man laisvę arba mirtį!" pereiname į "Duokite gyventi bet kokia kaina."

Beje, BBC straipsnis taip pat sako, jog:

The report coincides with the publication by the human rights group Privacy International of figures that suggest Britain is the worst Western democracy at protecting individual privacy.

Tad kas po galais nutiko britams?

Vis dažniau ir dažniau pamąstau apie Financial Times prenumeratą. Tiesa, tik elektroninę, bet man ir tokios užtektų. Jie tikrai spausdina nemažai tikrai neblogų straipsnių, o ypač man patinka ekonomikos temų komentarai. Beje, jei kam įdomu, FT komentarų skilties redaktorius Martin’as Wolf’as irgi turi savo blogą. Paskaityti tikrai verta, juolab kad jo paties straipsnius komentuoja būrys garsių ekonomistų, kad ir, pavyzdžiui, šiųmetis Nobelio premijos laureatas.

Apie FT užsiminiau ne veltui. Vėlgi jie pasiūlė tikrai neblogą tiriamąjį straipsnį apie viduriniąją amerikiečių klasę bei augančią turto nelygybę Middle America misses out on benefits of growth. Kadangi stebiu FT per RSS nuorodas, straipsnį turėjau galimybę perskaityt visą ir nemokamai, mat tam tikrą trumpą laiką jis po išspausdinimo dar būna prieinamas visiems. Kaip matot, dabar jau nebe. Pasistengiu pacituot ir pakomentuot įdomiausius faktus:

The nub of the problem for the Republicans is this: since 2000 there has been a striking disparity between growth in productivity and gross domestic product on the one hand and growth in wages for the average American worker on the other. Economists call this phenomenon median wage stagnation. <…>

Median measures give the best picture of what  is happening to the middle class because, unlike mean or average wages, median wages are not pulled upwards by rapid gains at the top. As the joke goes: Bill Gates walks into a bar and, on average, everyone there becomes a millionaire. But the median does not change. <…>

Jared Bernstein, an official in Bill Clinton’s administration and now at the Economic Policy Institute, says the gap between productivity and median wage growth “is the most significant economic challenge of the day”. He adds: “Workers have a right to be concerned about the large and growing gap between productivity growth and their pay cheques. They are working harder and smarter, baking a bigger pie more efficiently, but ending up with smaller slices.” <…>

Kaip matot, JAV įsivyravo naujas fenomenas - viduryje esančių algų stagnacija. Nors darbuotojų produktyvumas, skatinamas žinių visuomenės ir naujų technologijų, auga, kaip auga ir realusis BVP, bet pajamų mediana (pažymių skirtumą tarp medianos ir vidurkio) išlieka nekintanti arba net regresuoja. Tai lyg ir neatitinka laisvos darbo rinkos teorijos, kur optimali alga atspindi, jog kiekvienas darbuotojas uždirba tai, ką ir prideda. Kita vertus, jei firmos išnaudoja faktą, kad jos gali mokėti darbuotojams mažiau, nei jie yra iš tikro verti, tuomet kodėl JAV, palyginus su 2000 m., nedarbas išaugo maždaug 1%? Galbūt padidėjo natūralusis nedarbo lygis? Kažkaip skaičiai verčia manyti, jog priežastis slypi bedarbiuose, o ne pačiose firmose.

One partial explanation for the gap between productivity and median real wages is that total compensation – including non-cash benefits – has grown faster than wages, in part due to rapid increases in health insurance premiums. “Anything that just looks at cash wages is incomplete,” says Greg Mankiw, a Harvard professor and former chairman of the Bush council of economic advisers. “On the other hand, no question there is increasing inequality between high and median income people – no adjusting for compensation would change that.”

Kitas paaiškinimas slypi statistikos netikslumuose. Įmanoma, jog reali alga neatsilieka nuo produktyvumo, jei į ją įskaičiuotumėme ne tik piniginį užmokestį, bet ir įvairią nebūtinai materialinę naudą, tarkim, sveikatos draudimas, kvalifikacijos kėlimas ir t.t. Antra vertus, sunerimti verčia paskutinis mano cituotas sakinys - nelygybė auga ir auga stipriai.

Anot straipsnio, 1980 m. 1% turtingiausiųjų uždirbdavo 8% visų pajamų, kai 2004 m. tas pats 1% jau uždirba 16%. Panašu, jog priežastis yra nevienodas turtingiausiųjų ir vargingiausiųjų uždarbių augimas. Kol pirmieji auga, antrieji lieka stabilūs ir vos juda. Tokiu būdu skirtumas tik dar labiau išryškėja.

Vienas iš pasiūlymų, kaip sustabdyti šiuos procesus, neužmirštant paminėt, jog Amerikoj, palyginus su Skandinavijos šalimis, socialiniai judėjimai (iš vargšų į viduriniąją klasę ir pan.) JAV sąlyginai retesni, yra didesni mokesčiai, propaguojami demokratų. Kyla tik klausimas, ar didesni mokesčiai nebūtų inkaras JAV, kuri ir dabar nejuda įspūdingu greičiu. Europa jau parodė, kad dideli mokesčiai ir gerovės valstybės sunkiai gali privesti prie klestėjimo ir lygybės.

P.S. Jei kam kada nors pasirodytų įdomu, mestelkit man žodį į elektroninį paštą ir būtinai atsiųsiu pilną straipsnį. Publikuoti jį visą kažkaip sąžinė neleidžia.

Visi jau daug girdėjom kalbant apie lietuviško aukštojo mokslo reformą. Praėjo jau daugiau nei metai nuo įžymiojo protesto, bet lyg ir niekas nepasikeitė. O gaila.

Kita vertus, šiomis dienomis Vokietijoje įsikūręs privatus Brėmeno tarptautinis universitetas rodo mums gerą aukštųjų mokyklų gyvavimo ir organizacijos pavyzdį. Pavyzdys grįstas filantropija, mat Klaus’as Jacobs’as, nusprendė skirti šiam universitetui 200 mln. eurų dotaciją.

Iš štai šitos istorijos mes galėtumėme irgi pasimokyti. Privati finansinė parama universitetams ypač populiari anglosaksiškose valstybėse, be abejo, JAV taip pat. Ar tai būtų alumni studentai, ar universitetus remiančios privačios kompanijos, ar tiesiog dosnūs filantropai, tokio tipo parama universitetams ten yra dažnas atvejis. Ir galit neabejoti, kad ji yra daug didesnė paskata švariai ir efektyviai leisti pinigus nei valstybės teikiamos dotacijos. Tikėtis aukų iš privačių asmenų ar fondų galima tik tuo atveju, jei universiteto valdyba gerai ir sąžiningai atliks savo darbą, kai, kita vertus, valstybės finansavimas tikrai negali iš niekur nieko sustoti.

Mūsų aukštojo mokslo ateitis yra privatūs universitetai, nepriklausomi nuo valstybės, jos poreikių,  finansavimo ar požiūrio. Tik laisva rinka, valstybės nešikišimas ir konkurencijos sąlygos šioje srityje gali išsaugoti aukštą mokslo kokybę ir šalies ateitį tiek technologiniu, tiek socialiniu, tiek ekonominiu požiūriu.

Pabaigai tik pridėsiu, jog Brėmeno universitetas tikrai gan populiarus tarp lietuvių abiturientų, išvykstančių į užsienį. Bent jau Vilniaus licėjus kasmet ten išsiunčia po keletą "savų žmonių", neretai pabaigusių tarptautinį bakalaureatą.