Mokykla ateityje
Jeigu dabar man reiktų atsakyti, ar lengvas buvo mokyklos kursas, pasakyčiau, jog nežinau. Galbūt jis buvo lengvas man, bet sunkus kam kitam, o galbūt ir atvirkščiai. Bendro atsakymo nėra, nes kiekvienas moksleivis skiriasi nuo kito. Kiekvieno gebėjimai tam ir tam dalykui yra skirtingi, kiekvieno imlumas išmokti bei mąstyti yra būdingas tik jam pačiam.
Manau, būtų įdomu pasvarstyti, kokią mokyklą norėtumėme turėti. O ji turėtų būti paremta ką tik mano išdėstytu principu, tai yra ne suvienodinti daugybės moksleivių žinias pritaikant valstybines programas, bet suteikti moksleiviams laisvę ten, kur jie ją gali panaudoti geriausiai. Kokiu būdu tą galima padaryti? Pirmiausia, reikia leisti veikti mokykloms autonomiškai. Kitaip tariant, panaikinti valstybines programas, pagal kurias moksleivis tam dalykui skiria tiek ir tiek, kitam - šitiek, ir taip toliau. Geriausiai apie moksleivio gabumus žino tik jis pats ir jo mokykla, kurią, be abejo, jis gali bet kada pakeisti.
Aišku, turbūt kils klausimas, ar tokia sistema užtikrins aukštą mokymo lygį. O kodėl neturėtų? Tokia sistema bus ne tik žymiai įvairiapusiškesnė, leisdama diferencijuoti mokinius, bet ji liks aukšto lygio ta prasme, kad sistema gyvens konkurencijos sąlygomis. Kaip kad jūs nebeperkat prastos kokybės gaminio, taip prastos kokybės mokykla neturės mokinių, kas jai neleis paprasčiausiai išsilaikyti. Prastos kokybės nemėgsta niekas.
Egzaminai taip pat priklausytų tik nuo mokyklos. Reikia atsisakyti galų gale tų nacionalinių egzaminų, kurie visus 50 tūkst. moksleivių sustato į vieną eilę, lyg jie būtų visiškai vienodi. Taip nėra. Egzaminai turi būti laikomi mokykloje pagal šios tvarką, o jau pačią mokyklą ir egzaminų rezultatus tegu vertina tie, kam tai rūpi, tai yra aukštosios ar aukštesniosios mokyklos.
Toliau įdomiausia dalis - finansavimas. Aš nesutinku šia prasme su tikraisiais liberalais, teigiančiais, jog valstybė čia neturėtų kištis. Manau, jog pagrindinis ugdymas yra reikalingas ir, žinant nelygų turto pasiskirstymą, jis turėtų būti finansuojamas valstybės sąskaita. Labai tinka yra dabar veikianti mokinio krepšelio idėja, kai pinigai vaikšto paskui besimokantįjį, o ne skirstomi atskirai mokykloms. Taip jos gali konkuruoti. Be abejo, jeigu joms rūpi kokybė, jos negali priimti belenkiek moksleivių ir taip prarasti rinkos pozicijas. Dar vienas įdomus klausimas yra amžiaus limitas, iki kurio mokykla būtų privaloma. Žinoma, jis turėtų būti mažesnis nei dabar (16 metų), o galbūt ir išvis panaikintas. Čia galima ginčytis. Paaugliai dabar bręsta greitai ir gali patys, padedami tėvų, apsispręsti, kada mokyklos jiems pakanka. Kaip jau sakiau, sistema turi būti grįsta moksleivio, kaip individo, principu. Mes visi esam skirtingi ir tai, kas vienam atrodo teisinga, nebūtinai taip atrodo ir yra kitam.
Beje, tik pridėsiu, jog mokyklos, be jokios abejonės, turėtų būti tik privačios. Tokiu būdu užtikrinamas efektyvesnis mokymas, lėšų paskirstymas, žymiai mažesnė korupcijos ir savivaldžiavimo tikimybė. Privačios mokyklos veikia siekdamos pelno, kai tuo metu valstybinių tikslas yra daugiau simbolinis ir jos neprivalo pernelyg rūpintis savo nepritekliais, biudžeto deficitu, skolomis, reitingu ir taip toliau. Be to, tokiu būdu būtų išvengta valstybės kišimosi į mokslą, kas yra, mano nuomone, itin svarbu, nes leistų susiformuoti daugiau mąstančiai ir savarankiškesnei visuomenei.
Tokios pirmos mintys apie lietuvišką pagrindinį ugdymą ateityje. Nors vizija graži, bet šiuo metu tikrai sunkiai įgyvendinama. Bet bent jau pasvarstyti tai galima…
