Blog’as oficialiai uždarytas

Paskaitai Organizacijų teorija teko perskaityti profesoriaus parengtą tekstą apie funkcionalizmą ir struktūralizmą. Neabejoju, jog skamba itin "viliojančiai". Panašiai ir yra.

Kita vertus, atminty įstrigo keletas struktūralistų lyderio Michel’io Foucault teiginių apie racionaliausią (ekonominės) organizacijos valdymo sistemą. Foucault pavyzdžiu duoda kalėjimą, kur kalinių kameros išdėstytos ratu ir kiekvienas kalinio veiksmas yra matomas ir stebimas kitų, be abejo, ir prižiūrėtojų. Kalinys patiria didžiulį spaudimą, bet nėra absoliučiai jokio smurto. Būtent taip Foucault įsivaizduoja geriausiai veikiančią discipliną, kai kalinys net nemato už jį viršesnio. Jis gali nežinoti, kas jis toks, prižiūrėtojas gali būti anonimas (Foucault vartoja terminą mikro-jėgos), bet jis paklūsta. Tai faktas, jog esi matomas, jog tave nuolat mato, dėl ko tu tampi paklusnus ir disciplinuotas.

Kas nors įžvelgia paralelių su dabartine JAV vidaus saugumo politika ar čia man tik taip pasirodė?

"Europos Sąjunga svartsto radikalius pakeitimus energetikos sektoriuje" - taip grėsmingai šiandien skamba straipsnio pavadinimas. Ir iš tikrųjų, pokyčiai atrodo grėsmingi. Siūlymo esmė yra dirbtinai atskirti energijos tiekėjus nuo energijos "platintojų", tai yra tų, kurie užsiima elektros tinklų infrastruktūra. Bandant paaiškinti su pavyzdžiais, jeigu tarkim IAE ir Vakarų skirstomieji tinklai priklausytų vienam ir tam pačiam asmeniui ar kompanijai ir jeigu pasiūlymas būtų įvykdytas, tai jam įsigaliojus turėtų keistis savininkai, nes įmonių jau nebegalėtų valdyti tas pats juridinis asmuo.

Malonu girdėti, kad visam šitam jaučiamas priešiškumas iš Vokietijos pusės, be kurios pritarimo nelabai kas išeis. Kodėl malonu? Todėl, kad tokia direktyva būtų aiškų aiškiausias socializmo įtvirtinimas, kai valstybė (šiuo atveju ES) dirbtinai įsikištų į rinką ir darytų ten savo tvarką, apeidama laisvos rinkos sąlygas. Pagrindinis argumentas yra noras padidinti konkurenciją, teigiant, jog atskiros kompanijos savo šalyje jau įsitvirtino kaip monopolistės. Klausimas tik tas, ar ji tikrai padidės, kai į nugarą kvėpuoja visagalė ES su begalėmis draudimų. Be to, kompanijos dydis neretai lemia ir faktą, jog vartotojai gali mokėti mažiau, nes kompanija išgali veikti mažesnėmis sąnaudomis. Galų gale reikėtų žvelgti ir į monopolio atsiradimo priežastis. Pagrindinės būtų griežtas energetikos sektoriaus reguliavimas ar net tiesioginis valstybės dalyvavimas kontroliuojant įmonę.

Ar tik vėl nebus to užburto rato, kai norima ligos sukėlėju gydyti ligą? 

Jeigu dabar man reiktų atsakyti, ar lengvas buvo mokyklos kursas, pasakyčiau, jog nežinau. Galbūt jis buvo lengvas man, bet sunkus kam kitam, o galbūt ir atvirkščiai. Bendro atsakymo nėra, nes kiekvienas moksleivis skiriasi nuo kito. Kiekvieno gebėjimai tam ir tam dalykui yra skirtingi, kiekvieno imlumas išmokti bei mąstyti yra būdingas tik jam pačiam.

Manau, būtų įdomu pasvarstyti, kokią mokyklą norėtumėme turėti. O ji turėtų būti paremta ką tik mano išdėstytu principu, tai yra ne suvienodinti daugybės moksleivių žinias pritaikant valstybines programas, bet suteikti moksleiviams laisvę ten, kur jie ją gali panaudoti geriausiai. Kokiu būdu tą galima padaryti? Pirmiausia, reikia leisti veikti mokykloms autonomiškai. Kitaip tariant, panaikinti valstybines programas, pagal kurias moksleivis tam dalykui skiria tiek ir tiek, kitam - šitiek, ir taip toliau. Geriausiai apie moksleivio gabumus žino tik jis pats ir jo mokykla, kurią, be abejo, jis gali bet kada pakeisti.

Aišku, turbūt kils klausimas, ar tokia sistema užtikrins aukštą mokymo lygį. O kodėl neturėtų? Tokia sistema bus ne tik žymiai įvairiapusiškesnė, leisdama diferencijuoti mokinius, bet ji liks aukšto lygio ta prasme, kad sistema gyvens konkurencijos sąlygomis. Kaip kad jūs nebeperkat prastos kokybės gaminio, taip prastos kokybės mokykla neturės mokinių, kas jai neleis paprasčiausiai išsilaikyti. Prastos kokybės nemėgsta niekas.

Egzaminai taip pat priklausytų tik nuo mokyklos. Reikia atsisakyti galų gale tų nacionalinių egzaminų, kurie visus 50 tūkst. moksleivių sustato į vieną eilę, lyg jie būtų visiškai vienodi. Taip nėra. Egzaminai turi būti laikomi mokykloje pagal šios tvarką, o jau pačią mokyklą ir egzaminų rezultatus tegu vertina tie, kam tai rūpi, tai yra aukštosios ar aukštesniosios mokyklos.

Toliau įdomiausia dalis - finansavimas. Aš nesutinku šia prasme su tikraisiais liberalais, teigiančiais, jog valstybė čia neturėtų kištis. Manau, jog pagrindinis ugdymas yra reikalingas ir, žinant nelygų turto pasiskirstymą, jis turėtų būti finansuojamas valstybės sąskaita. Labai tinka yra dabar veikianti mokinio krepšelio idėja, kai pinigai vaikšto paskui besimokantįjį, o ne skirstomi atskirai mokykloms. Taip jos gali konkuruoti. Be abejo, jeigu joms rūpi kokybė, jos negali priimti belenkiek moksleivių ir taip prarasti rinkos pozicijas. Dar vienas įdomus klausimas yra amžiaus limitas, iki kurio mokykla būtų privaloma. Žinoma, jis turėtų būti mažesnis nei dabar (16 metų), o galbūt ir išvis panaikintas. Čia galima ginčytis. Paaugliai dabar bręsta greitai ir gali patys, padedami tėvų, apsispręsti, kada mokyklos jiems pakanka. Kaip jau sakiau, sistema turi būti grįsta moksleivio, kaip individo, principu. Mes visi esam skirtingi ir tai, kas vienam atrodo teisinga, nebūtinai taip atrodo ir yra kitam.

Beje, tik pridėsiu, jog mokyklos, be jokios abejonės, turėtų būti tik privačios. Tokiu būdu užtikrinamas efektyvesnis mokymas, lėšų paskirstymas, žymiai mažesnė korupcijos ir savivaldžiavimo tikimybė. Privačios mokyklos veikia siekdamos pelno, kai tuo metu valstybinių tikslas yra daugiau simbolinis ir jos neprivalo pernelyg rūpintis savo nepritekliais, biudžeto deficitu, skolomis, reitingu ir taip toliau. Be to, tokiu būdu būtų išvengta valstybės kišimosi į mokslą, kas yra, mano nuomone, itin svarbu, nes leistų susiformuoti daugiau mąstančiai ir savarankiškesnei visuomenei.

Tokios pirmos mintys apie lietuvišką pagrindinį ugdymą ateityje. Nors vizija graži, bet šiuo metu tikrai sunkiai įgyvendinama. Bet bent jau pasvarstyti tai galima… 

Leiskit šiek tiek pareklamuoti. Ne taip jau ir dažnai tai darau, juolab kad šįsyk mano žodis kilniam dalykui. Užvakar, spalio 26 d., pasirodė nauja Ubuntu versija kodiniu pavadinimu Edgy. Aišku, kai kuriems gali kilti natūralus klausimas: kas tas Ubuntu?

Ubuntu - tai viena iš šiuo metu populiariausių Linux distribucijų. Kalbant labai paprastais terminais, tai yra alternatyva daugumos naudojamiems Windows® (nors ne visai tiesa, bet Ubuntu yra lyg ir operacinė sistema). Be kita ko, Ubuntu ne tik yra platinama nemokamai, bet ir laisvai. Žinau, kad tik mažai daliai vartotojų atvirasis kodas, tai yra laisva programinė įranga, yra  aktualus, bet vis tik tai informacinių technologijų pasaulyje yra kažkas neįprasto. Savanoriai žmonės nemokamai aukoja savo laiką, kad prisidėtų prie jiems greičiausiai piniginio pelno neatnešiančios laisvos programinės įrangos kūrimo.

Pats naudoju Ubuntu. Kodėl? Visų pirma, ji yra paprasta, nereikalaujanti daug priežiūros distribucija. Kitaip sakant, ji tiesiog veikia, o man nereikia sukti galvos. Be to, tikrai atrodo gražiai. Galų gale man patinka atvirojo kodo filosofija, juk ji tikrai ypač artima laisvės propaguotojams.

Bene pirmiausias argumentas prieš bet kokią Linux distribuciją yra tas, jog bus sunku ja naudotis. Galiu tik pasakyti, jog sunkiausias etapas turbūt bus tik pats distribucijos įsirašymas (aišku, tai priklauso ir nuo vartotojų reiklumo). Po to liks tik grietinėlė. Legendos apie naudojimo sunkumus yra paprasčiausias melas. Vos tik sistema yra sutvarkyta ir veikia, problemų nebėra. Be abejo, yra ir lietuvių kalba.

Susidomėjusiems: nuoroda parsisiųsti ir nuoroda pažiūrėti, kaip Ubuntu atrodo gyvai. 

Sunku patikėti, bet tai tiesa. Europos Centrinis Bankas (ECB) paskelbė straipsnį, žvelgiantį į darbo jėgos judėjimą visoje Europos Sąjungoje iš gerosios pusės. Stebina tai, kad neretai tenka girdėti ECB vadovus, kritiškai žvelgiančius į naujųjų ES šalių integraciją. Niekaip negaliu pamiršti ir tos nelemtos 2,63% infliacijos, su kuria jie mane taip supykdė. Kita vertus, visada malonu girdėti ką nors gera atsiliepiant apie naujas ES valstybes, juolab kad tiek Didžioji Britanija, tiek Airija, tiek Švedija oficialiai pripažino, kad sienų atvėrimas joms ekonomiškai išėjo į naudą.

Štai ištrauka iš įvado: 

The current restrictions on labour mobility from the EU-8 countries to the other EU member countries stand in contrast with one of the central principles of the EU – the free movement of labour. Furthermore, these restrictions may decrease the efficient use of labour resources in the face of demographic change and globalisation and hamper an important adjustment mechanism within EMU. Delaying the removal of these barriers may be costly for the EU-25 at a time when leaders are concerned about Europe‘s international competitiveness and may increase illegal work in a number of countries. Finally, it would not be beneficial for Europe to loose a significant part of the most agile and talented individuals from the new Member States to more traditional migration centres such as the US and Canada.

Dėkui mano labai mėgstamam dienraščiui / naujienų portalui už nuorodą. 

Nežinau, kiek čia gražu ir tinkama apie tai kalbėti, bet vakar tikrai apsidžiaugiau perskaitęs, jog turbūt viena mano mėgstamiausių kompanijų praėjusį ketvirtį uždirbo savo pelną padidino 92%. Kompanijos vardas - Google.

Nesu nei jos akcininkas, nei kaip kitaip su ja susijęs, tiesiog labai mėgstu Google kaip kompaniją bei jų pateikiamus produktus. Neįsivaizduoju geresnės pašto dėžutės nei Gmail, Google Earth alternatyvos, retkarčiais pasinaudoju Picasa, o apie internetinę paiešką net kalbėti nereikia - Google man čia vienvaldis.

Jau sakiau, kad taip pat šitą multimilijardinę kompaniją mėgstu ir dėl kitų priežasčių. Visų pirma, man patinka jų politika. Turbūt daug kas jau girdėjot jų kredo: Do no evil. Ir kas tiesa, tas ne melas. Daugiau ar mažiau jie šio šūkio laikosi. Skirtingai nei Microsoft’as, vienas iš jų didesnių konkurentų, jie kuria. Gal ką ir perperka, bet jie nemažai padaro ir patys. O ką jau daro, tą neabejotinai daro gerai. Microsoft’ui šiuo atžvilgiu ne itin sekasi.

Aišku, ne idealus net ir mano numylėtasis Google. Negražu iš jo pusės buvo blokuoti tam tikrus paieškos rezultatus kiniškam Google variante arba nuolat į paviršių kylančios abejonės dėl vartotojų privatumo išsaugojimo. Kita vertus, jie buvo vieninteliai nesutikę savanoriškai perduoti paieškos duomenų JAV vyriausybei…

Privatumas tampa vis didesnė ir didesnė problema ir tai yra praktiškai vienintelis aspektas, ties kuriuo stengiuosi likti budrus net ir naudodamas mėgstamiausios kompanijos produktus. Bet tiesa yra ta, kad jie šiuo metu savo srity yra geriausi ir sunkiai aplenkiami. Konkurencija yra sveika ir sveikintina. Deja, nukonkuruoti Google’ą tikrai ne juokų darbas. 

Šventė amerikiečių kieme. Dabar jau jų yra daugiau nei 300 milijonų. Ta proga mūsiškis Lietuvos Rytas savo svetainėje skelbia įdomų straipsnį.

Tuo pasinaudodamas išvardinsiu kelis punktus, kurie, mano mąstymu, yra šiuo metu viena didžiausių Ameriikos problemų. Pirma, tai yra privatumo ribojimas. Rugsėjo 11-oji tapo to simboliu, įkūnytu patrioto akto. Piliečių sekimas, slaptas klausymasis, duomenų rinkimas nė iš tolo neprimena laisvės simboliu vadintos valstybės. Toliau krinta į akį augantis valstybės vaidmuo visuomenėje. Stiprėjanti valstybinės socialinės apsaugos sistema, mokesčiai, centrinio banko reguliuojama makroekonomika. Kažkaip norom nenorom vėl prisimenu Keynes’o epochą, į kurią vėl taikomasi. Galiausiai pabūsiu šiek tiek aplinkosaugininko vietoje ir pasakysiu, kad man trūksta veiksmų iš vienos didžiausių pasaulio teršėjų. Noriu to ar ne, tenka pripažint, kad oro taršą vien privačia nuosavybe grįstoje ekonomikoje sureguliuoti neįmanoma. Galbūt čia vienas iš punktų, kur valstybė galėtų įsikišti, juk prisiminti galima ir šalutinio poveikio efektą (angl. externality).

Beje, ne, mano nuomone, amerikiečiai nėra buki. Tai tik kvailas stereotipas. 

Šiandien sužinojome, kas laimėjo 2006 m. Nobelio prizą už ekonomiką. Kaip jau paskelbė naujienų agentūros ir jomis besiremianti spauda, laureatu tapo Kolumbijos universiteto profesorius Edmund’as Phelps’as už jo darbus apie infliacijos ir nedarbo ryšį, atliktus 7-ajame dešimtmetyje. Financial Times turi pakankamai aiškų bei sutrumpintą jo mąstymo aprašą. Beje, anot jų, E.Phelps’as yra tik antrasis aršus Keynes’o teorijomis paremtos makroekonomikos kritikas, gavęs Nobelio premiją.

Trumpai lietuviškai. Po karo brito Philips’o dėka ekonomistai, remdamiesi statistiniais duomenimis, atrado naują įrankį,- Philips’o kreivę,- rodančią ryšį tarp infliacijos ir nedarbo. Koreliacija tarp šių dviejų makroekonominių rodiklių yra negatyvi, tai yra esant aukštai infliacijai vyraujas mažas nedarbas ir atvirkščiai. Kita vertus, 8-ojo dešimtmečio pradžioje kreivė subliuško ir ryšys pradingo, kas parodė, jog ji negali būti priimta kaip taisyklė. E.Phelps’as ją kritikavo dar iki to, teigdamas, kad ji grįsta tik statistika ir neturi teoretinio pagrindo. Be to, jo nuomone, yra tiesiog per naivu tikėti, jog infliacija priklauso vien nuo nedarbo, mat ji taip pat priklauso nuo to, kokią ją įsivaizduojame mes. Phelps’o modelis tapo žinomas "Nuostatomis paremta Philips’o kreivė".

Žinoma, išsamesnis paaiškinimas reikalauja daugiau nei vieno ar kelių paragrafų… 

After the second world war, practical economists noticed that as unemployment fell in many advanced economies, inflation tended to rise and vice versa. This relationship between inflation and unemployment became known as the “Phillips curve” and seemed to conform with a crude interpretation of the teachings of John Maynard Keynes.

Politicians in the 1950s and 1960s used the relationship to pick an acceptable level of unemployment and inflation. They adjusted taxes, public expenditure and interest rates to pick a desirable spot on the supposed unemployment and inflation trade-off.

Ultimately the relationship was to break down in the early 1970s, but before the facts proved its downfall, it had come under theoretical attack from Edmund Phelps and Milton Friedman in the late 1960s.

Prof Phelps was critical about the purely statistical nature of the Phillips curve, which was not grounded in economic theories of decisions made by people or companies. Nor was it related to any notion of stability in the labour market.

In challenging the naivety of policy based on a simple Phillips curve, Prof Phelps stressed that inflation depended on not only the levels of unemployment, but also how quickly companies and households expected prices and wages to rise.

His reasoning was that for any level of unemployment, if people and companies expected inflation to rise, they would demand higher wages and set prices higher, so the expectations would become a self-fulfilling prophesy.

He said that expectations of price rises tended to go up when unemployment was below an ‘”equilibrium rate”, which can differ between countries, depending on institutions and the strength of the labour market. If unemployment falls below this equilibrium level, inflation tends to rise (as in the standard Phillips curve model) but then expectations of inflation rise accordingly, resulting in no lower unemployment but higher inflation.

Prof Phelps’ model become known as the “expectations augmented Phillips curve” and the work has had profound consequences for economic policy.

The disastrous rise in inflation in the early 1970s was partly a result of policymakers not understanding that the equilibrium unemployment rate had risen as productivity growth fell and the oil crisis hit, so they kept loosening monetary and fiscal policy to lower unemployment below this level, with the consequence of ever higher inflation.

Pastaruoju metu mano straipsnių skaičius apmažėjo ir jau gal dešimtį kartų vardinau viso šito priežastis. Daugiau nebevardinsiu, tik priminsiu, kad jos vis dar liko.

Šiandienai siūlau labai naudingą ir įdomų puslapį, kurį per Augimo ir plėtros paskaitą sužinojau iš dėstytojo. Svetainė jums siūlo žaismingas, bet naudingas flash technologija paremtas animacijas. Animacijos skirtos ne tik nuotaikai pakelti, bet ir sužinoti bei apmąstyti statistinius duomenis visame pasaulyje. Daugiausia kreipiama dėmesio į šalių sveikatos apsaugos, švietimo išsivystymo lygį, skurdą ir taip toliau. Ypač įdomu matyti metams bėgant besikeičiančius grafikus arba, pavyzdžiui, Kiniją, kuri šuoliuodama aplenkia Indiją.

Be abejo, nederėtų pamiršti, kad rytoj Karališkoji Švedijos mokslų akademija paskelbs Nobelio premijos laureatą už ekonomiką. Man tikrai knieti sužinoti, kas bus įvertinas šiemet.

Trumpam vėl atgavau laimę prisijungti prie visų mylimo žiniatinklio. Net sunku patikėti, kaip nuo jo taip greitai tampi priklausomas. Kita vertus, per tą laiką, kai retai tikrindavausi paštą, nebeskaitydavau blogų ir forumų, nuveikiau daug kitko, pradedant tuo, jog vėl pradėjau universitetinį gyvenimą ir baigiau dirbti vasaros darbą. Apie pastarąjį, manau, dar kada pasistengsiu parašyt, juolab kad jis buvo susijęs su finansine veikla ir atitinka šito blogo turinį. Tik, žinoma, visada reikia žinoti limitą, ką galima išpasakoti, o kas jau būtų per daug. Jeigu leis galimybės, pasistengsiu nuo šiol vėl reguliariai atnaujinti blogo veiklą, nors tol, kol neturiu tikrai patikimo interneto ryšio, žadėti negaliu.

Per tą laiką, kol šitą svetainę pančiojo tyla, pasaulyje įvyko daug įdomybių. Viena iš didesnių - Švedijoje. Mat čia ilgiau nei pusšimtį metų valdę socialdemokratai, įtvirtinę šioje šalyje garsųjį Skandinaviško socializmo modelį, prieš vos savaitę pralaimėjo rinkimus liberalesnių pažiūrų partijai, ryškiai linkstančiai į dešinę.

The Economist išskyrė tris pagrindines priežastis:

1. Švedams socialdemokratai tiesiog atsibodo. Jie valdžioje buvo taip ilgai, kad nieko naujo nebegalėjo pasiūlyti, kas paprastai rinkėjams nepatinka.
2. Už spindinčio modelio slepiasi ir kitokia realybė. Nors vyriausybė teigia, jog nedarbas Švedijoje siekia vos 5-6%, nepriklausomi ekonomistai suskaičiavo, jog tikrasis nedarbo lygis yra apie 17%. Be abejo, patys švedai tai jaučia - jaunimo nedarbas siekia net 25%. Griežtai reguliuojama darbo rinka lėmė žemą produktyvumą ir lėtą darbo vietų kūrimą. Galų gale dėl tos pačios priežasties Švedija net negali gauti didžiausios naudos iš imigracijos.
3. Fredrik’as Reinfeldt’as. Jaunas, protingas ir charizmatiškas opozicijos lyderis. Tik tokio liaudžiai ir trūko.
   

Be abejo, liberalai jau pasveikino šių rinkimų rezultatus ir palinkėjo Švedijai grįžti į liberalios ekonomikos kelią.