Kieno turi būti “Lietuvos” kino teatras? I dalis.
Pastarąsias dvi dienas blogą buvau trumpam apleidęs, bet užtat pasistengiau pasireikšti Delfi komentaruose. Jau kuris laikas Vilniuje netyla ginčai dėl "Lietuvos" kino teatro ateities. Šis statinys garsėja nekomercinių filmų rodymu, orientavimusi ne į pop kultūrą ir taip pat nuostolinga veikla. Taigi čia ir susikirto interesai: kultūros gerbėjų ir laisvos rinkos šalininkų. Tiesa, turbūt iškart reiktų pastebėti, kad kultūros gerbėjas nelygu Markso garbintojui, o laisvos rinkos šalininkas nebūtinai mano, kad geriausia grupė Lietuvoj - Yva.
Maždaug 7000 žmonių grupė jau pasirašė peticiją už "Lietuvos" kino teatro išsaugojimą valstybės globoj. Žinoma, kiekvienas pilietinis judėjimas man patinka, nes rodo, kad žmonės nėra abejingi tam, kas vyksta. Priešingą stovyklą ginče atstovauja Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) ir jo nariai.
Pagrindiniai pirmųjų argumentai yra tie, kad Vilnius nebeturės jokio normalaus kino teatro, nes tiek Akropolis, tiek Vingis yra orientuoti į plačiąsias auditorijas ir Holivudo šlamštą. Praradus "Lietuvą", liks tik "Skalvija", kuri ir taip yra merdėjanti bei primenanti daugiau vaiduoklių kino teatrą nei XXI a. pastatą (prisipažinsiu, jau gerus kelerius metus ten nebuvau). Bendrai paėmus, jie teigia, kad "Lietuvos" uždarymas tebūtų dar viena vinis į kultūros Lietuvoje karstą.
LLRI mąsto šiek tiek kitaip ir daugiau iš ekonominės pusės. Mes visi mokam mokesčius, bet dažnai nežinom, kur jie nueina. Jei "Lietuva" liktų valstybės, dalis mūsų visų mokesčių turėtų finansuoti nuostolingai veikiantį kino teatrą, kuriuo naudojasi mažuma. Kitaip sakant, už 7000 žmonių įgeidžius turėti savą kino teatrą mokės visi - tie kurie jo nori, bet ir tie, kuriems jis nereikalingas. Jų siūlymu, "Lietuvos" ateitis yra tik privačiose rankose, kur privati kompanija rūpinasi pastatu ir atsako pati už galimus nuostolius.
Turbūt ir labai spėlioti nereikia, kurioj pusėj randuosi aš. Delfi komentaruose kaip tik tą pusę ir stengiausi ginti. Tiesa, diskusija ten vis dar tęsiasi. Kai tik ji ten aprims, aš savo bloge pasistengsiu išsamiai paaiškinti, kodėl peticijos nepasirašiau ir kodėl manau, jog toks mano poelgis yra naudingas ir teisingas.
