Blog’as oficialiai uždarytas

Noriu pranešti, jog artimiausiu metu sulėtės arba net sustos mano blogo veikla, bet tikiuosi ją atnaujinti jau po kelių savaičių, mat iškilo šiokių tokių problemų su internetu. Na, tiesą sakant, problema tik viena - interneto nėra. Linkiu geros rudens pradžios visiems, kas čia netyčia užklysta.

Kultūra yra kėblus dalykas. Kovojantys už "Lietuvos" kino teatrą sako neva kovojantys už kultūros išsaugojimą. Kyla tik klausimas, ar tikrai taip yra ir kokia bus to kaina?

Nežinau tikslių naujausių duomenų, bet prieš kelis metus šis kino teatras patirdavo šimtus tūkstančių litų nuostolių. Be abejo, kadangi "Lietuva" priklausė Vilniaus savivaldybei, išlaikomai mokesčių mokėtojų, nuostoliai buvo dengiami iš mūsų visų kišenės. Čia yra pirmoji kino teatro bėda. Jis nėra labdaros organizacija, "Lietuva" turi konkurentų ir tie konkurentai privalo dirbti be valstybės paramos. Iškyla pirmasis nukrypimas: iškraipyta rinka dėl "Lietuvos" kino teatro protegavimo. Užuot leidus susitvarkyti viduje, pritraukti naujų klientų ar žiūrovų, "Lietuva" gali sau merdėti lyg niekur nieko, nes jiems pinigai tiesiogine prasme krinta iš dangaus. Kitaip sakant, "Lietuva", būdama valstybine nuosavybe, neturi stimulo konkuruoti, dėl ko ji ir patiria daugybę nuostolių. Privačiame sektoriuje tai būtų neatleistina: grėstų pertvarkymas, susijungimas, išsiskaidymas ar blogiausiu atveju bankrotas.

Iš viso to išsirutulioja viena graži ir akivaizdi išvada: "Lietuva" neturi pakankamai klientų, kad galėtų išsilaikyti pati. Teigdamas, jog jų klientai visuomenėje yra mažuma, aš sakau, jog viską apmoka likusi dauguma. Kitaip tariant, už tai, kad kas nors galėtų pigiau "Lietuvos" kino teatre pasimėgauti kultūriniu filmu, moka šimtai tų, kurie "Lietuvoj" nėra buvę ar kuriems "Lietuva" nė motais. Kaip jūs nenorėtumėt mokėt už visų savo kaimynų pirkinius (kad ir mažytę dalį), taip galbūt Liudvikas iš Jogainių neturi jokio noro apmokėti jūsų laisvalaikį kino teatre. O dabar būtent tai jis ir daro. Taip yra teisinga? Ne.

Persikeliu į trečią ir pagrindinį peticiją pasirašiusių argumentą: "Lietuvos" privatizavimas yra dar viena vinis į kultūros Lietuvoje karstą. Argumentas teisingas? Ne. Kultūrą išmanantis žmogus ras kur ja pasimėgauti. Jam nebūtina turėt šalia namų nuostolingą kino teatrą, kad neatsiliktų nuo naujausių kultūros vėjų. Be to, anksčiau žmonės rinkdavosi menininkų prikimštose kavinėse aptarti savo idėjas. Prisiminus, kad gyvenam technologijų eroj, tai daryti tapo tik lengviau. Šimtai neatrastų talentų skelbia savo darbus internete, kur jie visiems yra laisvai prieinami. Šito išnaikinti yra neįmanoma.

Toliau linkstu prie spėlionės, kiek gi yra žmonių Vilniuj ar apskritai Lietuvoj, kuriem įdomu, ką rodo Kanuose, ką šiemet sukūrė švedai ar Balkanų režisieriai, kas naujo Elmadovaro repertuare? O jų tikrai yra pakankamai. Esu tuo tikras. Jei 7000 pasirašė, tai tikrai bus keliagubai daugiau tokių pačių. Tai reiškia paprastą dalyką. Rinka net ir nekomerciniams filmams ar projektams yra. Jeigu bus paklausa, laisvoji rinka yra taip sudėliota, kad iš kur nors atkas ir pasiūlą. Pasirašę peticiją negali niekaip suprasti vieno paprasto dalyko: tiek Akropolis, tiek Vingis, tiek bet koks kitas kino teatras gali rodyti bet kokius filmus ir jeigu žiūrovai norės pamatyti "Kino pavasarį", tai jie jį ir pamatys. Nekomerciniai filmai yra tik vienas iš filmų porūšių, pasižymintis tuo, kad neturėdamas didelio biudžeto sugeba išspausti pakankamai nemažai. Savo ruožtu tai netgi gali reikšti mažesnes kainas į tokius filmus, mat ne tiek daug kainuos jų licencijos ir taip toliau. Aišku, čia jau vidinė kino teatrų politika ir jų tarpusavio konkurencijos rezultatas.

Tiek šiam kartui. Apibendrindamas sakau, kad su "Lietuvos" privatizavimu kultūra neišnyks. Kaip negali išnykti kalba, kol nemiršta paskutinis ja kalbantis, taip yra ir su kultūra. Dėl to mano sąžinė rami. Ant peticijos mano parašo nėra ir tikrai nebus.

Gregas Mankiw viename iš savo pastarųjų straipsnių atsakė į vieno studento klausimą: kam ekonomistui reikalinga matematika? Trumpai visi penki punktai lietuviškai:

1. Ekonomikoje statistika ir ekonometrija yra būtinybė. Matematika su jomis yra glaudžiai susijusi.
2. Net dirbdamas valstybės tarnyboje ekonomistas turi išmanyti matematiką, kad gebėtų suprasti naujausius darbus, akademinę literatūrą, kurioje matematikos būna nemažai.
3. Matematika - proto treniruoklis. Ji moko tikslumo.
4. Matematika - tai lyg vienas ilgas IQ testas. Jos dėka galim sužinoti, kas iš tikrųjų yra gudrus/protingas.
5. Magistro/Doktorato programos yra daugiau skirtos akademiniams tyrimams. Dėl to į matematiką kaip į ypač svarbią priemonę, nei tokia galėtų būti dirbant valstybės politiką nustatančiose institucijose.

Taip pat paminėsiu vieno komentatoriaus repliką: be matematikos ekonomika tebūtų politikos mokslas. 

O štai šitas straipsnis kalba apie vyrų ir moterų gebėjimus šiame moksle. Paskaitęs jį, supratau vieną dalyką: stereotipai yra svarbu. Kuo labiau nuteiki save, jog esi negabus, kuo labiau pasiduodi aplinkai, tuo sąmonė turi vis daugiau įtakos ir silpnina racionalų mąstymą. Nenusiteikit prieš save neigiamai iš karto ir tai bus pirmas didžiulis žingsnis į priekį. Be abejo, reiks šitą pabandyt ir man pačiam.

Taigi pastarajame blogo straipsnyje užsiminiau, jog mėgaujuosi sparčiai išgarsėjusiu Lost serialu. Jei kam įdomu, jį dabar transliuoja ir LRT. Kaip jau ir sakiau, serialą vietomis stengiuosi žiūrėt ne tik kaip eilinis žiūrovas, bet ir kaip šiek tiek išmanantis paklausą ir pasiūlą, tai yra ekonominius principus. Sakoma, kad žmonės, patekę į negyvenamą salą, yra puikus pavyzdys tokios bendruomenės, kokia žmogui yra natūrali. Nors serialas lieka serialu, bet realybė nuo vaidybos skiriasi ne per daugiausiai. Aišku, paklaida liks ir prašyčiau jos nepamiršt.

Įspėjimas: šiek tiek atpasakojamas turinys. Jei nežiūrėjot dar, tai atsargiai. 

Kokie dabar mano pastebėjimai? Pirmiausia, aiškiai ryškėja, jog net ir nepažįstamų žmonių grupė netiesioginiu būdu išsirenka lyderius. Tokius lyderius, į kuriuos kreipiamasi esant neaiškumų ar prireikus pagalbos. Kitaip sakant, darau aliuziją į valstybės aparatą. Perfrazuojant prancūzus, jeigu valstybės nebūtų, ar nenutiktų taip, kad ji norom nenorom atsirastų, lyg natūralus dalykas? Taip, tai akivaizdžiai prieštarauja libertarų anarchistų įsitikinimams ir tik dar labiau sustiprina mano abejones jomis. Žmogus yra individualistas, bet toks, kuris gyvena visuomenėje.

Antra, kuo didesnė grėsmė, tuo didesnis paklusimas. Ypač tai matosi iš antrojo sezono. Žmonės, buvę lėktuvo gale, nuolat jaučia pavojų. Tai matydami, jie paklūsta tiems, kurie juos gali apginti. Tai, manau, yra visiškai natūrali žmogaus būsena. Kaip jau buvo supratęs Džordžas Orvelas, nuolatinė karo grėsmė palengvina valstybės viršūnėlei darbą bandant suvaldyti piliečius. Bėda ta, kad dabar tą suprato ir vadinamieji pasaulio lyderiai.

Trečia, lyderiai yra linkę peržengti ribas. Aišku, čia tikrai Holivudas prikišęs nagus ir daug kur pagražinęs, bet, pripažinkim, tiesos čia yra. Lyderiavimas suformuoja elitą. Elitą, kuris už kitus yra geresnis, stipresnis ir vertesnis dėmesio. Pavyzdžiui, saloje kol kas įvyko 4 nelaimingi atsitikimai, pasibaigę mirtimi. 2 iš jų sulaukė daug dėmesio, kiti du - ne. Pats žmogelis, nelaimingai susisprogdinęs mokyklos mokytojas, pastebėjo, kad tarp žmonių jau yra tarpas. Tarp tų, kurie čia, viršuje, ir tų, kurie ten, apačioj. Nepamirškim ir melo, būdingo šitam seriale tik pagrindiniams veikėjams. Ši mano tirada, antra vertus, yra kaip prieštara pirmajama pastebėjimui. Bet koks valstybės aparatas laikui bėgant nori kontroliuoti vis daugiau ir daugiau. Ar tai būtų geri norai, ar blogi - tai yra lyg ir jo natūrali tąsa. O tai yra, mano nuomone, blogai. Labai blogai. Sprendimo šiai dilemai neįsivaizduoju: žmogus nori būti šiek tiek kontroliuojamas, bet ne per daugiausiai. Kaip tai suderint? Ar užtektų tiesiog Smito proteguoto naktinio sargo, ar reikia daugiau, o gal mažiau?

Tiek šiam vakarui. Jei dar ką įdomaus pamatysiu, pasistengsiu aprašyt. Beje, šiaip įdomus pastebėjimas. Prancūziškame Lost vertime prancūzų moteris virto vokiečių moterim. O žymiojoje 16 metų skambančioje žinutėje skamba "Ich bin allein. Anderen sind tot".

Kai paklydėlis palieka komentarą, visąlaik malonu. Tiesa, turbūt reikėtų dėkoti ir Google’ui, mat pastarasis labai jau aukštai meta mano vargšą blogą uždavus kai kurias užklausas su ekonominiais terminais. Du variantai: arba mano blogas labai vertingas ar Lietuvoj tikrai yra gerų puslapių apie ekonomiką trūkumas. Aišku, atsakymas aiškus ir dėl to man labai gaila.

Buvau trumpam išėjęs atostogų ir atitolęs nuo interneto, bet palikti pūti dar vieno puslapio interneto šiukšlyne kol kas nesiruošiu. Nežinau, kaip žmonės įpranta skelbti straipsnius kasdien, bet aš dar neįpratau. Aišku, viskam savas laikas. Kadangi artimiausiom dienomis turėsiu šiokių tokių asmeninių reikalų, kurie užima laiko, pavyzdžiui, persikraustymas, tai atostogos gali prasitęsti. Bet kokiu atveju pasistengsiu kuo greičiau pabaigti visus epus ir trilogijas, kurias jau pradėjau.

Beje, peržiūrėjau pirmą Lost sezoną. Taip, Holivudas moka padaryt intrigą, bet ne čia esmė. Vietomis stengiausi į serialą žiūrėti ne kaip eilinis Džo, bet kaip ekonomikos mėgėjas. Galų gale įsitikinau, kad anarchija ne tik, kad yra utopija, bet yra netgi priešinga žmogaus prigimčiai. Galbūt protingesnį paaiškinimą ir savo tyrinėjimą pateiksiu artimiausiu metu.

Taip pat vertėtų paminėti ir penktąsias rugsėjo 11-osios metines. Ši diena labai pakeitė vakarų pasaulį, o šis savo ruožtu pakeitė likusią pasaulio dalį. Ir pasaulis tikrai pasikeitė į blogąją pusę. Tai, ką anksčiau matydavom Rusijoj ir iš ko netgi pasišaipydavom, išplito. Sukelta terorizmo baimė patupdė žmonės po padidinamuoju stiklu. Sekama viskas: telefono pokalbiai, naudojimasis internetu, piniginės perlaidos, lėktuvų keleiviai ir taip toliau. Neabejoju, kad daugelis save ramina, kad jam taip nėra. Tą patį darau ir aš. Bet kažkas manyje giliai įsitikinęs, kad yra priešingai.

Ar tik terorizmas (kaip, beje, ir staigiai "išplitęs" paukščių gripas) netapo pretekstu valstybei įtvirtinti savo valdžią (žiūrėti puslapio antraštę)? Nenagrinėsiu sąmokslo teorijos, nes ja netikiu. Kita vertus, tikiuo tuo, ką matau, ką girdžiu ir dažniausiai tuom, ką perskaitau. Tai, ką darė Putinas, dabar daro jo kolegos demokratijos nešėjai. Tik šįkart jie neša baimę, už kurią prašo trupučio mūsų laisvės. Anksčiau tuo tikėjau, bet kai kas nors dabar man pasakys, kad Amerika - laisvės šalis, tai galėsiu tik ironiškai nusišypsot. Jau kuris laikas, kai tai visiška praeitis.

Nuo to, kad cituoju protingą žmogų, protingesniu netapsiu, bet Bendžamino Franklino žodžiai šiuo atveju tikrai įstabūs: 

They who would give up an essential liberty for temporary security, deserve neither liberty or security.

Būtų neblogai, kad kas nors juos dar kartą primintų didžiojo G7 valstybių vadovams.

Pastarąsias dvi dienas blogą buvau trumpam apleidęs, bet užtat pasistengiau pasireikšti Delfi komentaruose. Jau kuris laikas Vilniuje netyla ginčai dėl "Lietuvos" kino teatro ateities. Šis statinys garsėja nekomercinių filmų rodymu, orientavimusi ne į pop kultūrą ir taip pat nuostolinga veikla. Taigi čia ir susikirto interesai: kultūros gerbėjų ir laisvos rinkos šalininkų. Tiesa, turbūt iškart reiktų pastebėti, kad kultūros gerbėjas nelygu Markso garbintojui, o laisvos rinkos šalininkas nebūtinai mano, kad geriausia grupė Lietuvoj - Yva.

Maždaug 7000 žmonių grupė jau pasirašė peticiją už "Lietuvos" kino teatro išsaugojimą valstybės globoj. Žinoma, kiekvienas pilietinis judėjimas man patinka, nes rodo, kad žmonės nėra abejingi tam, kas vyksta. Priešingą stovyklą ginče atstovauja Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) ir jo nariai.

Pagrindiniai pirmųjų argumentai yra tie, kad Vilnius nebeturės jokio normalaus kino teatro, nes tiek Akropolis, tiek Vingis yra orientuoti į plačiąsias auditorijas ir Holivudo šlamštą. Praradus "Lietuvą", liks tik "Skalvija", kuri ir taip yra merdėjanti bei primenanti daugiau vaiduoklių kino teatrą nei XXI a. pastatą (prisipažinsiu, jau gerus kelerius metus ten nebuvau). Bendrai paėmus, jie teigia, kad "Lietuvos" uždarymas tebūtų dar viena vinis į kultūros Lietuvoje karstą.

LLRI mąsto šiek tiek kitaip ir daugiau iš ekonominės pusės. Mes visi mokam mokesčius, bet dažnai nežinom, kur jie nueina. Jei "Lietuva" liktų valstybės, dalis mūsų visų mokesčių turėtų finansuoti nuostolingai veikiantį kino teatrą, kuriuo naudojasi mažuma. Kitaip sakant, už 7000 žmonių įgeidžius turėti savą kino teatrą mokės visi - tie kurie jo nori, bet ir tie, kuriems jis nereikalingas. Jų siūlymu, "Lietuvos" ateitis yra tik privačiose rankose, kur privati kompanija rūpinasi pastatu ir atsako pati už galimus nuostolius.

Turbūt ir labai spėlioti nereikia, kurioj pusėj randuosi aš. Delfi komentaruose kaip tik tą pusę ir stengiausi ginti. Tiesa, diskusija ten vis dar tęsiasi. Kai tik ji ten aprims, aš savo bloge pasistengsiu išsamiai paaiškinti, kodėl peticijos nepasirašiau ir kodėl manau, jog toks mano poelgis yra naudingas ir teisingas.