Šiek tiek apie centrinį banką
Keistai įdomu skaityt nesutariančius ekonomistus. Vienas jų savo straipsnyje teigia, kad Kinija pasaulyje yra defliacinė jėga dėl savo pigios produkcijos mušanti kainas, kitas, priešingai, tvirtina, jog toks požiūris klaidingas, nes defliacija ar infliacija vidutiniuoju ir ilguoju laikotarpiu priklauso tik nuo centrinio banko veiksmų.
Bet kokiu atveju labai rekomenduočiau paskaityti antrąjį straipsnį, rašytą ekonomikos profesoriaus Kenneth’o Rogoff’o ir pasirodžiusį Financial Times komentarų skiltyje. Jame autorius teigia, kad vienas iš moderniosios ekonomikos bruožų, centriniai bankai, nėra labai ir atsakingi už nuolatinį ekonomikos augimą ir ūkio situacijos gerėjimą. Jo nuomone, pasaulio ekonomiką į priekį stumia nesustabdomi globalizacijos žirgai, o centrinių bankų vadovams ir nariams telieka prižiūrėti, jog jie per daug nenukryptų į laukus.
Dar toli man iki makroekonomikos specialisto, tad nesistengsiu per daug ginčytis, nes, atvirai sakant, trūksta išsilavinimo, kad turėčiau pakankamai svarių argumentų. Kita vertus, Kenneth’ui iš dalies pritariu. Nors tiesiogiai nėra pasakyta, bet gana aiškiai išreiškiama, jog, globalizacijai pasisukus į kitą pusę, pasaulio ekonomika gali pradėti griūti ir jokie centriniai bankai čia nebepadės. Tiesa ta, kad laisva prekyba visiems yra naudinga. Kuo ji laisvesnė, tuo daugiau naudos galim išpešti kiekvienas mūsų. Pasaulis džiaugiasi galėdamas nusipirkti pigių, bet sąlyginai kokybiškų gaminių iš Kinijos, Taivano ar Indijos. Kokie nors prekybos varžymai kenkia vartotojui ir daro žalą valstybės ekonomikai. Netgi tos pačios kvotos yra naudingos tik tam tikriems sektoriams. Bendra padėtis nepasikeis, bendri importai nesumažės, tiesiog mažesnis vienos prekės importas bus kompensuotas kita.
Taip pat sutinku su autoriaus reiškiamu kritišku požiūriu į centrinius bankus. Bent jau taip aš tą jo požiūrį interpretavau. Klasikiniai liberalai nuo pat teorijos atsiradimo siūlo aukso standartu paremtą pinigų sistemą, kurioje centriniui bankui vietos nėra. Taip galima būtų išvengti ypač tiesioginio valstybės kišimosi į finansinį sektorių ir privatų verslą apskritai. Turbūt net nereikia sakyti, kad centrinių bankų nepriklausomybė nuo valstybės valdžios irgi dalinai yra tik legenda. Prisiminiau mūsų nesėkmę įvedant eurą ir tai, kad centrinis bankas dirbo kartu su Vyriausybe siekdami šio tikslo. Kažkaip mažokai matau aš nepriklausomybės. O kai jos nėra, tai visada yra būdas (jei tik yra noras), ekonomiką pavairuoti savaip. Tai rinkimai, tai reitingų atstatymas, tai dar kažkas…
