Jie keliasi anksčiau už mus
Praėjusios savaitės The Economist viršelis pasipuošė antrašte Kas nužudė laikraštį?. Ja bandoma iliustruoti vis mažėjantį laikraščius leidžiančių kompanijų pelną dėl ypač sumažėjusio popierinio laikraščio skaitytojų skaičiaus. Atrodo, kad laikraščių budelio vardas - internetas. Iš tiesų, kam dabar reikalingas papildomas popierius, jeigu viską, jau sukramtytą, paruoštą ir nemokamą, galima atrasti internete? Dalinai tai yra visiškai tiesa. Daugelis stambesnių laikraščių jau pateikia savo elektronines versijas, žinoma, ne už ačiū. Klausimas kyla, ar verta mokėti? Manau, kad tai nuo kai ko priklauso.
Pirmiausia, ar laikraštis yra universalus ar orientuotas į kažkokią specifinę dalį skaitytojų? Jeigu skirtas visiems, tai didžiąją dominančios informacijos dalį galima ne per sunkiausiai susirasti internete, perėjus per populiariausius naujienų tiekėjus. Jeigu skirtas, tarkim, verslininkams ar ekonomistams, tada jau galima mąstyti. Analitinių straipsnių, pateikiamų tuose laikraščiuose, kitur nesurasi. Čia ir prasidėtų skaičiavimai, ar apsimoka. Be kita ko, sakykit man, ką norit, bet niekada niekada kompiuterio ekranas tinkamai neatstos popieriaus. Žinoma, galbūt tai yra tik mano požiūris, už kurį aš pasiruošęs paaukoti ir tuos mano minėtų keletą litų.
Bet kokiu atveju didžiai abejoju The Economist prognoze, kad iki 2042 m. popieriniai laikraščiai išnyks. Nėra nieko geriau šaltą rytą už arbatos puodelį prie gero laikraščio. Veikiau galėčiau prognozuot, jog kils popierinių laikraščių kokybė (kartu su kaina), daugės tikrojo žurnalizmo ir mažės naujienų pranešinėjimo. Būtent tokius laikraščius labiausiai ir mėgstu.
