Liberalus požiūris II
Taigi prieš savaitę žadėjau aptarti du kapitalizmui iškeltus priekaištus, bet iki šiol atsakiau tik į vieną jų. Atėjo laikas kitam. Be to, kad kapitalizmas buvo švelniai apkaltinas korporatyvizmu, tai yra kai korporacijos valdo valstybę, teko bandyti atremti ir dar vieną argumentą. Įsivaizduokite žmogelį, kuris neturi išsilavinimo, yra neturtingas ir sunkiai randa darbo.
Pirmas man kilęs klausimas buvo, kodėl jis toks yra. Rinkos ekonomikoje yra svarbus principas – kiekvienas atsakingas už savo veiksmus. Jeigu žmogus nebaigė mokyklos, vadinasi, yra kažkokia tą pagrindžianti priežastis. Galbūt tai buvo jo paties pasirinkimas? Na, man pasiūlė, kad mokykla buvo nebaigta, nes tėvai neturėjo pinigų. Ką tik mano išdėstytą principą galim taikyt ir tėvams, bet, taip darydamas, galėčiau tęst iki dinozaurų epochos. Reikia bandyti suktis kitaip.
Tarkim, kad tėvai buvo neturtingi – laiku neapsidraudė ir sudegė jų būstas. Vaikas liko neraštingas, galų gale jis suaugo. Niekas nedraudžia vaikui siekti šiokio tokio išsilavinimo pačiam, tarkime, bandyti mokytis skaityti, skaičiuoti ir dirbti pačiam. Tam veikia bibliotekos, išlaikomos privačiai arba labdaringos. Juk net turbūt nereikia įrodinėti, kad motyvuotas žmogus net ir sudėtingiausius dalykus gali išmokti kelis kartus greičiau. Patikėkit, patyriau savo kailiu. Jei žmogus to daryti nenori, jis vėlgi atlieka pasirinkimą. Jo reikalas, ar investuoti savo laiką į mokslą.
Kitas būdas yra tikėtis paramos iš gero linkinčių žmonių, galima sakyti, labdaros. Kapitalizmas labdaros nenaikina, jis kaip tik ją skatina. Svarbu, kad labdarą teiktų tie, kas nori. Tai ir yra vienas pagrindinių rinkos ekonomikos punktų. Aš darau tai, ką noriu, bet už tai, ką aš darau, aš pats ir esu atsakingas. Dabartinėje visuomenėje įprasta, jog labdarą įvairiomis pašalpomis teikia mokesčių mokėtojai. Pašalpas gali gauti tiek besistengiantys, tiek ir visiški tinginiai. Pirmieji neabejotinai išsiverstų net ir aplinkui vyraujant privačiai nuosavybei.
Dar galėčiau pridėti, jog dažnai keikiama maža minimali alga yra didžiulis priešas tokiems žmonėms, kuriuos ką tik ir turėjau omeny. Jei jų darbo pridėtinė vertė yra mažesnė nei minimali alga, darbdaviui tiesiog neapsimokės jo samdyti. Potencialus darbuotojas turės likti nusivylęs, nes valstybės įstatymai jam tiesiog nesuteikia galimybių dirbti. Būtent tokioj padėty atsidūrusį galima būtų vadinti vargšu. Toks žmogus ne tik susiduria su sunkumais išgyventi, bet jis neturi galimybių iš viso šito išbristi. Jeigu skurdui taikytume būtent tokį apibrėžimą, pateiktą Amartya Seno, tai, manau, galiu pakankamai drąsiai teigti, jog tikro kapitalizmo valstybėje vargšų tiesiog negali būti.
