Vėlgi apie mokslų karalienę
Gal kas jau girdėjot istoriją apie rusų matematiką Grigorijų Perelmaną. Laikoma, jog jis yra pirmasis matematikas, įrodęs šimtą metų viso pasaulio matematikus kankinusią Puankarė hipotezę. Prieš kelerius metus Perelmano tyliai paskelbtas įrodymas, atrodo, neturi skylių. Už tai Tarptautinė matematikų sąjunga jam buvo nusprendusi skirti medalį, neoficialiai dar vadinamą Nobelio premija matematikoje, kurio G.Perelmanas netikėtai visiems atsisakė, kas jį tik dar labiau išgarsino. Greitu laiku Perelmanas gaus teisę ir į piniginį Tūkstantmečio prizą už tai, kad išsprendė vieną iš didžiausių matematikus kankinusių problemų. Kaip bus su juo, kol kas neaišku.
Galbūt ne tiek įdomi pati hipotezė, kurios, sąžiningai prisipažinsiu, nė iš tolo nesuprantu, kiek įdomi pati jos istorija. The New Yorker paskelbė labai įdomų, nors ir ilgoką straipsnį apie Perelmaną bei jo kolegas. Straipsnis kupinas mistikos, apgaulės, garbės troškimo, kuklumo ir, žinoma, matematikos. Na, trumpiau tariant, pilnas žmogiškumo.
Keistai mistiška ir įdomi ta matematika. Ne veltui ji man patinka. Kuo labiau suprantu, jog joje nieko nesuprantu, tuo labiau ji mane traukia. Žinau, kad neturiu matematikai gabumų, bet vis tiek labai norėčiau su ja turėt rimtų reikalų. Kuo ji sunkesnė, tuo linksmiau.
