Europiečiai nori dirbti daugiau
Taip, dažnai skaitau Financial Times ir turbūt dar ne kartą į savo blogą dėsiu nuorodas iš jų puslapio. Taigi šįkart įdomus tyrimas. Gaila, pamečiau nuorodą į tą patį straipsnį, tik šiek tiek didesnį ir su lentelėmis. Nieko, išsiversiu.
Bet kokiu atveju tyrimas rodo, jog nemaža dalis žmonių nenori, kad jų darbo laikas būtų ribojamas įstatymo. Jie nori dirbti tiek, kiek patiems atrodo tinkama. Vieninteliai iš keturių valstybių (Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija ir Ispanija) su tuo kategoriškai nesutiko ispanai. Kita vertus, ispanai dirba ne daugiau kaip 40 valandų per savaitę, kas jau yra gana nemažai palyginus su garsiąja 35-ių valandų savaite Prancūzijoje.
Duomenys, manau, netiesiogiai parodo, kad geriausia valstybei būtų išvis nesikišti į darbo rinką. Darbdaviai ir darbuotojai, racionalūs žmonės, patys suras jiems tinkamiausią sprendimo būdą. Ribojimais valstybė sukelia tik rinkos nukrypimus. Norintys ir galintys dirbti daugiau nebetenka teisės to daryti, o mokėti viršvalandžius firmai gali tiesiog neapsimokėti. Nukenčia ir darbuotojai, ir darbdaviai, ir pati valstybė, kadangi sumažėja joje pagaminta produkcija.
Be to, dar vienas įdomus teiginys straipsnyje:
High unemployment rates in Germany and France – which have been running at twice the rate of Britain’s – and the prospect of losing more jobs to lower-cost eastern European labour markets, have prompted some politicians to reconsider the benefits of a more flexible approach to labour regulations.
Tai vienas iš įrodymų, jog nedarbo lygio negalima sumažinti bandant riboti žmonių judėjimus. Tą darė prancūzai, tą daro vokiečiai, tą daro belgai. Britai to nedarė. Jų darbo rinka yra žymiai liberalesnė už jų Europos kolegų, kas ir lemia dvigubai mažesnį nedarbo lygį nei Prancūzijoje ir netgi daugiau nei dvigubai palyginus jį su Belgija, kuri turi pakankamai griežtą darbo kodeksą. Keisčiausia, kad net britų pavyzdys nelabai juos veikia.
Ar tik liberalai neįmetė dar vieno akmenuko į socialdemokratų daržą?
