Dar daug mums trūksta iki tikros laisvės
Peržiūrint per dieną susikaupusias naujienas, už akių labai užkliuvo šitas straipnis. Tikrai labai labai rekomenduoju jį perskaityt ir gerai pagalvot, kas čia iš tikrųjų įvyko.
Mano akimis, įvyko akivaizdus mūsų mylimos laisvės kalbėti ir veikti pažeidimas. Autorė parašė knygą, kurioje išdėstė savo mintis ir idėjas. Knygos tekstas neįtiko kariuomenei. Niekas nebando aiškintis, ar tekstas atitiko teisybę. Tai yra neįdomu. Svarbiausias faktas yra tas, kad kariuomenė buvo pažeminta visuomenės akyse. Kadangi kariuomenė yra kietoji valstybės ranka, ji lengvai randa kalbą su švietimo ministerija, kuri savo ruožtu turi monopolį leisti ar neleisti publikuoti autorės vadovėlį. Šiandien ji pyksta dėl tokio teksto, rytoj pyks dėl to, kad žmonės prašys apkarpyti finansavimą, poryt dėl nuostatos, kad kariuomenė laisvai visuomenei neturėtų būt aukščiausias prioritetas. Jie pyks, o mes būsim kalti ir neteisūs. Juk jie turi jėgą, kurią mes patys jiems atidavėm.
Kas dar yra įdomu, tai jog geresnio argumento už privačias ir tokiu būdu laisvai veikiančias bei nuo valstybės nepriklausomas mokyklas jau senokai neteko girdėt. Kodėl pats moksleivis, jo tėvai, jo mokytojai ar konkreti mokykla negali patys pasirinkti, kas yra tinkama vaikui, o kas ne? Atsakymas būtų dviprasmiškas: kas moka, tas ir renkasi. Šiuo atveju moka lyg ir valstybė, bet, antra vertus, ji pinigų daržely nenusiskina. Moka tai mokesčių mokėtojai. Bet ir vėl, nors moka jie, patys rinktis nieko negali. Viskas už juos padaryta. Ar kas nors įžvelgia čia nors kiek logikos ir sveiko proto?
Dabar supratau, kad mano pirmieji straipsniai apie kariuomenę šitam bloge ne iš kelmo spirti. Mes einam ne į tą pusę, ryškiai ne į tą pusę. Dar betrūko Meilės, Teisybės, Taikos ir Pertekliaus ministerijos. Nereiks daryt dar vienos Orvelo 1984 ekranizacijos, užteks dokumentinio filmo.
Nenoriu pilnai sutikti su viena mintimi: “Autorė parašė knygą, kurioje išdėstė savo mintis ir idėjas. Knygos tekstas neįtiko kariuomenei.”
Iš pricipo, tai yra teisybė. Bet niuansas yra toks, kad pati AUTORĖ visur deklaravo savo “teisingą” požiūrį, visur primena Konstituciją. O kai kurios probleminės LT kariuomenės formavimo ypatybės, beje, greta pagyrų kariams, yra ne jos, bet perkeltos iš vienos interneto svetainės, iš žurnalisto pokalbių su Pabradėje mokymuose dalyvavusiu karininku. Šios mintys yra skirtos diskusijai klasėje, ką demonstruoja ir užduotys, reikalaujančios įvertinti tokias pozicijas.
Deja, žurnalistai, kaip visada, mato tik tai, kas juoda. Jie prikergia šias mintis pačiai autorei ir padaro sensaciją, … kurios nėra.
O labiausiai liūdna, kad beveik visi autorę, vadovėlį, ŠMM vertinantys komentatoriai, pirminio šaltinio, t.y. to, apie ką diskutuoja, akyse nėra rėgėję. Jie aklai tiki bulvarinio laikraštuko žurnalisto žodžiais.
Evaldai, pats pasakei, jog, iš principo, tai yra teisybė. Šitas mane labiausiai ir pykdo.
Autorė, mano supratimu, gali reikšti ką tik nori. Kaip ir aš tą darau čia, kaip ir pats tą darai Delfyje ar vėlgi čia. Man ne tiek pats įdomus faktas, kad mūsų kariuomenė yra neva degradų prieglauda (neva čia yra svarbus žodis), kiek tai, kad žmogui neleidžiama viešai to pasakyti. Kokia yra prasmė užsiiminėti vien tik panegirika? Kuo naudinga vaikui, kad jam nuo mažens bus plaunamos smegenys vienu ir tuo pačiu? Kuo mums visiems geriau nuo to, kad visi vienodu mąstymu kris į tą pačią mėsmalę (Pink Floyd’ų “Sienoj” puikiai iliustruota). Mano atsakymas būtų, kad niekuom.
Dėl to, jei aš, pavyzdžiui, noriu, kad mano vaikas būtų mokomas, jog karas yra žmonijos stabdis, natūralu, jog man nepatinka, kad dabartinis pilietinis ugdymas skatina nacionalizmą ir pasakoja apie tariamą mūsų kariuomenės didybę. Aš noriu paprasčiausiai turėt pasirinkimą auklėt kitaip. ŠMM kartu su Tutkum akivaizdžiai to nepageidauja.