Blog’as oficialiai uždarytas

Baigiasi vasara, o kartu su ja ir pirmasis tikras mėnuo, kai nuolat veikia mano internetinis dienoraštis. Pamąsčiau, kad blogo kryptis slenka vis labiau į bendras ekonomikos problemas prikišant mano taip propaguojamą liberalųjį požiūrį. Stengiuos neužsiciklinti vien panegirikomis Liudvikui von Mises ar Karlui Mengeriui. Manau, kad taip tęsiu ir toliau. Jei norit tikrai radikalaus libertarų požiūrio, siūlau retkarčiais pavartyti JAV veikiančio Mises instituto blogą. Būtent jis yra vienas iš tų didžiųjų priežasčių, kuri mane verčia manyti, jog šiuo metu visiškai kapitalistinė visuomenė yra daugiau utopija nei realybė.

Aš sutinku, kad savo nuomonę turėti ir ginti reikia, tačiau viskam yra ribos. Ypač libertarai anarchistai jas peržengia ne taip jau ir dažnai. Buvęs JAV Federalinio banko valdytojas Alan’as Greenspan’as ar John’as Maynard’as Keynes’as buvo kone tiesiogiai ir pasišaipant jų vadinami idiotais, o bet koks ekonomistas, ieškantis kokio nors kompromiso tarp dabartinės santvarkos ir anarcho-kapitalizmo, yra apšaukiamas kaip kvailys, mat vienintelis tikras išsigelbėjimas – tik anarchija. Toks jų požiūris mane, asmeniškai, labai atstumia. Užuot protingai kritikavę, diskutavę ir teikę siūlymus, jie užsiima blevyzgomis ir nepripažįsta nieko, kas bent kiek prieštarauja bene utopiniam tikslui.

Mano nuomone, tai yra visiškai kvaila. Idiotais apšauktieji tikrai yra padarę kažką (ne)naudingo, dėl ko juos būtų verta apšaukti idiotais gerąja ar blogąja prasme. Mano bloge to nebus. Manau, jog prieš puolant priešą reikia pirmiausia jį labai gerai suprasti. Tokį sau ir keliu tikslą. Suprasti tiek, kiek galiu. Nesvarbu, atitinka tai mano interesus ar ne. Ir aš ne iš tų, kurie, peržengę ribas, juokiasi iš likusiųjų anapus.

Keistai įdomu skaityt nesutariančius ekonomistus. Vienas jų savo straipsnyje teigia, kad Kinija pasaulyje yra defliacinė jėga dėl savo pigios produkcijos mušanti kainas, kitas, priešingai, tvirtina, jog toks požiūris klaidingas, nes defliacija ar infliacija vidutiniuoju ir ilguoju laikotarpiu priklauso tik nuo centrinio banko veiksmų.

Bet kokiu atveju labai rekomenduočiau paskaityti antrąjį straipsnį, rašytą ekonomikos profesoriaus Kenneth’o Rogoff’o ir pasirodžiusį Financial Times komentarų skiltyje. Jame autorius teigia, kad vienas iš moderniosios ekonomikos bruožų, centriniai bankai, nėra labai ir atsakingi už nuolatinį ekonomikos augimą ir ūkio situacijos gerėjimą. Jo nuomone, pasaulio ekonomiką į priekį stumia nesustabdomi globalizacijos žirgai, o centrinių bankų vadovams ir nariams telieka prižiūrėti, jog jie per daug nenukryptų į laukus.

Dar toli man iki makroekonomikos specialisto, tad nesistengsiu per daug ginčytis, nes, atvirai sakant, trūksta išsilavinimo, kad turėčiau pakankamai svarių argumentų. Kita vertus, Kenneth’ui iš dalies pritariu. Nors tiesiogiai nėra pasakyta, bet gana aiškiai išreiškiama, jog, globalizacijai pasisukus į kitą pusę, pasaulio ekonomika gali pradėti griūti ir jokie centriniai bankai čia nebepadės. Tiesa ta, kad laisva prekyba visiems yra naudinga. Kuo ji laisvesnė, tuo daugiau naudos galim išpešti kiekvienas mūsų. Pasaulis džiaugiasi galėdamas nusipirkti pigių, bet sąlyginai kokybiškų gaminių iš Kinijos, Taivano ar Indijos. Kokie nors prekybos varžymai kenkia vartotojui ir daro žalą valstybės ekonomikai. Netgi tos pačios kvotos yra naudingos tik tam tikriems sektoriams. Bendra padėtis nepasikeis, bendri importai nesumažės, tiesiog mažesnis vienos prekės importas bus kompensuotas kita.

Taip pat sutinku su autoriaus reiškiamu kritišku požiūriu į centrinius bankus. Bent jau taip aš tą jo požiūrį interpretavau. Klasikiniai liberalai nuo pat teorijos atsiradimo siūlo aukso standartu paremtą pinigų sistemą, kurioje centriniui bankui vietos nėra. Taip galima būtų išvengti ypač tiesioginio valstybės kišimosi į finansinį sektorių ir privatų verslą apskritai. Turbūt net nereikia sakyti, kad centrinių bankų nepriklausomybė nuo valstybės valdžios irgi dalinai yra tik legenda. Prisiminiau mūsų nesėkmę įvedant eurą ir tai, kad centrinis bankas dirbo kartu su Vyriausybe siekdami šio tikslo. Kažkaip mažokai matau aš nepriklausomybės. O kai jos nėra, tai visada yra būdas (jei tik yra noras), ekonomiką pavairuoti savaip. Tai rinkimai, tai reitingų atstatymas, tai dar kažkas…

Praėjusios savaitės The Economist viršelis pasipuošė antrašte Kas nužudė laikraštį?. Ja bandoma iliustruoti vis mažėjantį laikraščius leidžiančių kompanijų pelną dėl ypač sumažėjusio popierinio laikraščio skaitytojų skaičiaus. Atrodo, kad laikraščių budelio vardas - internetas. Iš tiesų, kam dabar reikalingas papildomas popierius, jeigu viską, jau sukramtytą, paruoštą ir nemokamą, galima atrasti internete? Dalinai tai yra visiškai tiesa. Daugelis stambesnių laikraščių jau pateikia savo elektronines versijas, žinoma, ne už ačiū. Klausimas kyla, ar verta mokėti? Manau, kad tai nuo kai ko priklauso.

Pirmiausia, ar laikraštis yra universalus ar orientuotas į kažkokią specifinę dalį skaitytojų? Jeigu skirtas visiems, tai didžiąją dominančios informacijos dalį galima ne per sunkiausiai susirasti internete, perėjus per populiariausius naujienų tiekėjus. Jeigu skirtas, tarkim, verslininkams ar ekonomistams, tada jau galima mąstyti. Analitinių straipsnių, pateikiamų tuose laikraščiuose, kitur nesurasi. Čia ir prasidėtų skaičiavimai, ar apsimoka. Be kita ko, sakykit man, ką norit, bet niekada niekada kompiuterio ekranas tinkamai neatstos popieriaus. Žinoma, galbūt tai yra tik mano požiūris, už kurį aš pasiruošęs paaukoti ir tuos mano minėtų keletą litų.

Bet kokiu atveju didžiai abejoju The Economist prognoze, kad iki 2042 m. popieriniai laikraščiai išnyks. Nėra nieko geriau šaltą rytą už arbatos puodelį prie gero laikraščio. Veikiau galėčiau prognozuot, jog kils popierinių laikraščių kokybė (kartu su kaina), daugės tikrojo žurnalizmo ir mažės naujienų pranešinėjimo. Būtent tokius laikraščius labiausiai ir mėgstu.

Taigi prieš savaitę žadėjau aptarti du kapitalizmui iškeltus priekaištus, bet iki šiol atsakiau tik į vieną jų. Atėjo laikas kitam. Be to, kad kapitalizmas buvo švelniai apkaltinas korporatyvizmu, tai yra kai korporacijos valdo valstybę, teko bandyti atremti ir dar vieną argumentą. Įsivaizduokite žmogelį, kuris neturi išsilavinimo, yra neturtingas ir sunkiai randa darbo.

Pirmas man kilęs klausimas buvo, kodėl jis toks yra. Rinkos ekonomikoje yra svarbus principas – kiekvienas atsakingas už savo veiksmus. Jeigu žmogus nebaigė mokyklos, vadinasi, yra kažkokia tą pagrindžianti priežastis. Galbūt tai buvo jo paties pasirinkimas? Na, man pasiūlė, kad mokykla buvo nebaigta, nes tėvai neturėjo pinigų. Ką tik mano išdėstytą principą galim taikyt ir tėvams, bet, taip darydamas, galėčiau tęst iki dinozaurų epochos. Reikia bandyti suktis kitaip.

Tarkim, kad tėvai buvo neturtingi – laiku neapsidraudė ir sudegė jų būstas. Vaikas liko neraštingas, galų gale jis suaugo. Niekas nedraudžia vaikui siekti šiokio tokio išsilavinimo pačiam, tarkime, bandyti mokytis skaityti, skaičiuoti ir dirbti pačiam. Tam veikia bibliotekos, išlaikomos privačiai arba labdaringos. Juk net turbūt nereikia įrodinėti, kad motyvuotas žmogus net ir sudėtingiausius dalykus gali išmokti kelis kartus greičiau. Patikėkit, patyriau savo kailiu. Jei žmogus to daryti nenori, jis vėlgi atlieka pasirinkimą. Jo reikalas, ar investuoti savo laiką į mokslą.

Kitas būdas yra tikėtis paramos iš gero linkinčių žmonių, galima sakyti, labdaros. Kapitalizmas labdaros nenaikina, jis kaip tik ją skatina. Svarbu, kad labdarą teiktų tie, kas nori. Tai ir yra vienas pagrindinių rinkos ekonomikos punktų. Aš darau tai, ką noriu, bet už tai, ką aš darau, aš pats ir esu atsakingas. Dabartinėje visuomenėje įprasta, jog labdarą įvairiomis pašalpomis teikia mokesčių mokėtojai. Pašalpas gali gauti tiek besistengiantys, tiek ir visiški tinginiai. Pirmieji neabejotinai išsiverstų net ir aplinkui vyraujant privačiai nuosavybei.

Dar galėčiau pridėti, jog dažnai keikiama maža minimali alga yra didžiulis priešas tokiems žmonėms, kuriuos ką tik ir turėjau omeny. Jei jų darbo pridėtinė vertė yra mažesnė nei minimali alga, darbdaviui tiesiog neapsimokės jo samdyti. Potencialus darbuotojas turės likti nusivylęs, nes valstybės įstatymai jam tiesiog nesuteikia galimybių dirbti. Būtent tokioj padėty atsidūrusį galima būtų vadinti vargšu. Toks žmogus ne tik susiduria su sunkumais išgyventi, bet jis neturi galimybių iš viso šito išbristi. Jeigu skurdui taikytume būtent tokį apibrėžimą, pateiktą Amartya Seno, tai, manau, galiu pakankamai drąsiai teigti, jog tikro kapitalizmo valstybėje vargšų tiesiog negali būti.

Žinojau, kad taip bus. Šiomis dienomis labai pradėjau abejot rinkos anarchistų tiesomis. Rinkos anarchistai - tai radikalieji libertarai, nusistatę prieš valstybę, netgi jos egzistavimą ir manantys, kad žmonės galėtų puikiai ir laisvai gyventi visuomenėje, kurioje vyrauja tik privati rinka. Suprantu, kad tokia rinka tikintieji turi savų argumentų ir yra įsitikinę jų teisumu, bet man labai sunku įsivaizduot tokią visuomenę funkcionuojant. Taip pat nemanau, kad tokia visuomenė gali būti laiminga. Galbūt todėl, jog nors ir pripažįstu žmogaus individualizmą, esu tokios nuomonės, kad žmogui reikalingi žmonės, o žmonėms reikalingas žmogus.

Anarcho-kapitalistai griauna tai ir stato visuomenę vien tik ant individo. Jie sako, jog individualizmas žmogui yra natūralu. Aš šitam neprieštarauju, bet manau, jog individualizmas natūralus tik kartu su kolektyvizmu. Tai nereiškia, jog mes turim burtis į kolūkius ir naikint buržua, tai reiškia, jog maža valstybė, atliekanti tik Adamo Smito propaguotą "naktinio sargo" funkciją, yra vis tik reikalinga. Radikalūs liberalai sako, jog tokia valstybė išsilaikyti ilgai negali, nes valstybė kaip mat pradės stengtis įgauti vis daugiau valdžios. Jie nemato skirtumo tarp mini valstybės ir tironijos. Aš matau.

Galbūt kitą savaitę pabandysiu išdėstyti savo viziją apie mano idealią valstybinę santvarką. Aišku, vizija bus supaprastinta ir sutrumpinta, bet jos rėmai vis tiek turėtų rodyti esmę. Taip, mano valstybė būtų liberali ir nepriimtų gerovės valstybei būdingų ypatybių, netgi mano blogo pavadinimas ir antraštė ten išliktų aktualūs.

Gal kas jau girdėjot istoriją apie rusų matematiką Grigorijų Perelmaną. Laikoma, jog jis yra pirmasis matematikas, įrodęs šimtą metų viso pasaulio matematikus kankinusią Puankarė hipotezę. Prieš kelerius metus Perelmano tyliai paskelbtas įrodymas, atrodo, neturi skylių. Už tai Tarptautinė matematikų sąjunga jam buvo nusprendusi skirti medalį, neoficialiai dar vadinamą Nobelio premija matematikoje, kurio G.Perelmanas netikėtai visiems atsisakė, kas jį tik dar labiau išgarsino. Greitu laiku Perelmanas gaus teisę ir į piniginį Tūkstantmečio prizą už tai, kad išsprendė vieną iš didžiausių matematikus kankinusių problemų. Kaip bus su juo, kol kas neaišku.

Galbūt ne tiek įdomi pati hipotezė, kurios, sąžiningai prisipažinsiu, nė iš tolo nesuprantu, kiek įdomi pati jos istorija. The New Yorker paskelbė labai įdomų, nors ir ilgoką straipsnį apie Perelmaną bei jo kolegas. Straipsnis kupinas mistikos, apgaulės, garbės troškimo, kuklumo ir, žinoma, matematikos. Na, trumpiau tariant, pilnas žmogiškumo.

Keistai mistiška ir įdomi ta matematika. Ne veltui ji man patinka. Kuo labiau suprantu, jog joje nieko nesuprantu, tuo labiau ji mane traukia. Žinau, kad neturiu matematikai gabumų, bet vis tiek labai norėčiau su ja turėt rimtų reikalų. Kuo ji sunkesnė, tuo linksmiau.

Visai neseniai Didžiąją Britaniją krėtė teroristinių aktų lėktuvuose baimė. Deja, turbūt vis dar reiktų sakyti, kad tebekrečia. Pasirodo, Didžioji Britanija siūlo nuo šiol taikyti sustiprintas saugumo priemones visoje Europoje. Negaliu tiksliai pasakyti, kiek jos bus sustiprintos, bet galima spėti, jog sulčių buteliuką teks išgerti dar prieš įlipant į lėktuvą. Man būtų taip pat labai aktualu ir nešiojamų kompiuterių klausimas. Jeigu uždraus ir juos, tai pasinaudosiu savo, kaip kliento, turinčio teisę rinktis, galimybėmis, ir sėsiu į seną gerą autobusą. Kelionė ilga, bet bent jau žinau, kad nuvažiuosiu su tais daiktais, kurių man reikia, mat nešiojamo į lėktuvo bagažinę dėti neturiu absoliučiai jokio noro.

Užuot draudusi, britų vyriausybė galėtų tiesiog perleisti apsaugą privačioms kompanijoms. Kitaip sakant, už lėktuvų apsaugą turėtų būti atsakingos pačios bendrovės. Net neabejoju, kad visi šitie absurdiški draudimai greitai būtų istorija, o saugumo lygis dėl to nei kiek nenukentėtų. Žmonės, nenorintys ar bijantys skristi su tam tikros bendrovės lėktuvais, automatiškai jai yra rodiklis, kad kažkas blogai. Jei ji nieko nekeis, bankrotas artės didesniu nei šviesos greičiu.

Ką gi, tai, ką greit greičiausiai turėsim, tai mūsų privatumo nebebuvimas. Galėsit nebeslėpti duomenų apie save, vis tiek avialinijos juos turės susižinot. Ir tai dar ne viskas! Jais naudotis teisę turės ne tik europiečių , bet ir amerikiečių saugumo agentūros. Trumpai tariant, nuo niekur nepabėgsi. Internete dažnai iškyla klausimas ir man nei kiek ne gėda jį dar kartą pakartoti: kiek žmogaus laisvės galima paaukoti dėl tariamo saugumo? Manau, kad jau jos ir taip paaukojome per daug.

Beje, jei kas pamenate, rašiau apie CocaCola ir Pepsi kompanijų bėdas Indijoje. Galų gale Indijos sveikatos ministerija patvirtino, jog tyrimas klaidingas ir kad kompanijų gėrimai nėra kenksmingi. Nepelno siekianti organizaciją, išleidusi pirmąjį tyrimą, apkaltino indų vyriausybę pataikaujant dviems gaiviųjų gėrimų gigantams. Sunku dabar ir suprasti, kas čia bando ginti vartotojų teisę pasirinkti patiems, ką gerti ir ko ne. Antra vertus, vieno galas - kito pradžia, mat šiandien pasirodė straipsnių, jog tuos pačius gėrimus mokyklose uždraudė latviai. Gėda kaimynams.

Cituoju prieš beveik mėnesį išsakytus Artūro Zuoko, liberalų ir centro sąjungos pirmininko, žodžius:

Šiandien Vilniaus miesto taryba tvirtins naują nekilnojamojo turto mokestį, kuris sudarys 0,9 procento apmokestinamosios turto vertės. <…> Toks sprendimas - pirmas konkretus žingsnis, įteisinant ir stiprinant  racionalų verslininkų ir vietos gyventojų bendradarbiavimą. Lėšos, gautos už tą 0,1 procento nekilnojamojo turto mokestį bus skiriamos tai bendruomenei, kurioje turtas naudojamas.

Neatsitiktinai paryškinau jo partijos pavadinimo dalį. Tiesą sakant, jo žinutė tą dieną buvo truputį netgi mane šokiruojanti. Palaukit, palaukit… Liberalas, manantis, kad mokesčių didinimas yra racionalus sprendimas? Tada tikrai apsisprendžiau niekada nebalsuoti už tokius liberalus, kurie tik slepiasi po šios jau laiko patikrintos ekonominės srovės kauke. Taip pat tai buvo viena priežasčių, pastūmėjusių mane atsidaryti savo nuosavą blogą.

Po to, kai Europos Sąjunga priėmė 10 naujų narių, susidomėjimas jos plėtimusi kažkaip apstojo. Lyg ir visi girdėjo, jog nuo 2007 m. ES narėmis taps ir Bulgarija bei Rumunija, tačiau nelabai kas domisi realia padėtimi. Ką tik viename iš mano skaitomų blogų aptikau straipsnį su kone dešimčia punktų, kodėl Bulgarijos kandidatūra rugsėjo mėnesį turi būti atmesta. Tikrai labai rekomenduoju perskaityti visą straipsnį su paaiškinimais ir pavyzdžiais. Čia pateiksiu tik sutrumpintus punktus:

1. Korupcija Bulgarijoje tiesiog veši. Korumpuoti valdininkai yra nebaudžiami ir jų antikorupcinės kampanijos primena tik eilinę savireklamą.

2. Absoliučiai visas finansavimas iš ES pusės nusėda į valdininkų kišenes. Bulgarų vyriausybės pažadai ir lieka pažadais.

3. Organizuotas nusikalstamumas Bulgarijoje yra tikrai gerai organizuotas. Jis užima nemažą dalį šalies ekonomikos, o kova prieš jį yra bevaisė.

4. Laisva spauda yra mitas (šiek tiek netgi primena dabartinę Rusiją).

5. Bulgarija yra rojus narkotikų kontrabandininkams, prekybininkams žmonėmis, mašinų vagims, eurų klastotojams.

6. Teisinė sistema yra visiškai neveikianti. Policija turi atlikti ir prokuratūros pareigas, nors su jomis nė kiek nesusidoroja.

7. Manote, kad liudininkai teisme yra saugomi? Panašu, kad ne. Netgi priešingai - korumpuoti teisėsaugininkai juos paprasčiausiai išduoda.

8. Bulgarija civilinių teisių požiūriu yra supuvusi. Rašoma, kad daugybė jaunų žmonių nori palikti šią šalį, o moterų bei romų teisės yra blogesnėj padėty nei bet kur kitur.

Neabejoju, kad šių punktų autorius šiek tiek perdeda, bet turbūt derėtų pripažinti, kad Bulgarija nėra visiškai pasiruošusi narystei ES, kuriai keliami pakankamai aukšti reikalavimai. Galbūt dėl to Didžiojoje Britanijoje kilo sujudimas dėl darbininkų migracijos ribojimo dviem naujom narėm. Kaip ten bebūtų, laisva rinka yra labai geras dalykas, bet geram jos funkcionavimui būtina užtikrinti jos dalyvių teises. ES pati nėra aukselis visomis prasmėmis, bet matau, kad Bulgarijoj žymiai liūdniau. 

Keista girdėt taip kalbant socialdemokratų premjerą, bet visgi ir malonu. Iš tiesų, kompensuoti ūkininkams nuostolius iš valstybės kišenės yra neteisinga tiek verslininkų, tiek mokesčių mokėtojų atžvilgiu. Jums valstybė nesiruoš atlyginti nuostolių už tai, kad padarėt avariją, kai per kelią bėgo stirna, arba už tai, kad gavote plaučių uždegimą per lietų. Ūkininkai yra visų pirma verslininkai. Užsiimdami savo verslu, jie prisiima riziką susidurti su netikėtomis gamtinėmis kliūtimis. Už tai, kad šiemet buvo sausa, mokesčių mokėtojai nekalti, bet vis tiek jiems ir tektų sumokėti kompensacijas. Teisinga? Tikrai ne.

Privatus draudimas yra puiki išeitis. Žinodami, kad valstybė kompensuos nuostolius, ūkininkai automatiškai praranda norą bandyti kažką keisti, ieškoti tinkamesnių kultūrų, gerinti drėkinimo įrenginius. Valstybė jiems kompensuoja visus jų nuostolius. Ne taip turi veikti neiškraipyta rinka. Pagal natūralius dėsnius, tie, kurie patiria nuostolių, pasitraukia, o tie, kurie gauna pelno, lieka ir džiaugiasi.

Be to, kompensuodama nuostolius valstybė daro įtaką ir kainoms. Jos mažėja. Žinoma, jei to nebūtų, dėl sumažėjusios pasiūlos kainos išaugtų. Šitai iškart pritrauktų naujų žmonių su naujomis idėjomis pereiti į žemės ūkį ir vėliau, vėl atsiradus pasiūlai, kainos nukristų į ankstesnes ribas. Dabar kainos kad ir lieka stabilios, jos neatspindi tikrosios rinkos padėties. Pasiūla iš niekur neatsiranda, ji taip ir lieka mažesnė, bet kainos nekinta. Kita vertus, toks mąstymas yra apgaulingas. Nominaliai kainos gal ir nekinta, bet jų išaugimas apmokamas iš surinktų mokesčių, vadinasi kiekvienas, mokantis mokesčius, kompensuoja kainų kilimą. O ką daryti žmogui, nevalgančiam produktų iš javų? Produkto jis neturi, bet dalinai už jį sumokėjo. Ką jau kalbėti apie pakaitalus tokiems produktams. Iš jų gamintojų atimama galimybė natūraliai gauti naujų vartotojų, mat valstybė dirbtinai palaiko kainas. Kodėl ji tada neremia ir tiesiogiai nukenčiančių gamintojų?

Taip, dažnai skaitau Financial Times ir turbūt dar ne kartą į savo blogą dėsiu nuorodas iš jų puslapio. Taigi šįkart įdomus tyrimas. Gaila, pamečiau nuorodą į tą patį straipsnį, tik šiek tiek didesnį ir su lentelėmis. Nieko, išsiversiu.

Bet kokiu atveju tyrimas rodo, jog nemaža dalis žmonių nenori, kad jų darbo laikas būtų ribojamas įstatymo. Jie nori dirbti tiek, kiek patiems atrodo tinkama. Vieninteliai iš keturių valstybių (Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija ir Ispanija) su tuo kategoriškai nesutiko ispanai. Kita vertus, ispanai dirba ne daugiau kaip 40 valandų per savaitę, kas jau yra gana nemažai palyginus su garsiąja 35-ių valandų savaite Prancūzijoje.

Duomenys, manau, netiesiogiai parodo, kad geriausia valstybei būtų išvis nesikišti į darbo rinką. Darbdaviai ir darbuotojai, racionalūs žmonės, patys suras jiems tinkamiausią sprendimo būdą. Ribojimais valstybė sukelia tik rinkos nukrypimus. Norintys ir galintys dirbti daugiau nebetenka teisės to daryti, o mokėti viršvalandžius firmai gali tiesiog neapsimokėti. Nukenčia ir darbuotojai, ir darbdaviai, ir pati valstybė, kadangi sumažėja joje pagaminta produkcija.

Be to, dar vienas įdomus teiginys straipsnyje: 

High unemployment rates in Germany and France – which have been running at twice the rate of Britain’s – and the prospect of losing more jobs to lower-cost eastern European labour markets, have prompted some politicians to reconsider the benefits of a more flexible approach to labour regulations.

Tai vienas iš įrodymų, jog nedarbo lygio negalima sumažinti bandant riboti žmonių judėjimus. Tą darė prancūzai, tą daro vokiečiai, tą daro belgai. Britai to nedarė. Jų darbo rinka yra žymiai liberalesnė už jų Europos kolegų, kas ir lemia dvigubai mažesnį nedarbo lygį nei Prancūzijoje ir netgi daugiau nei dvigubai palyginus jį su Belgija, kuri turi pakankamai griežtą darbo kodeksą. Keisčiausia, kad net britų pavyzdys nelabai juos veikia.

Ar tik liberalai neįmetė dar vieno akmenuko į socialdemokratų daržą? 

Atrodo, vėl nepavyko šią savaitę paskelbti po straipsnį kasdien. Vakar sužinojau, jog vienas mano draugas turi susikūręs įsivaizduojamą valstybę, kurioj jis pats yra karalius. Skamba kvailai, bet iš tikrųjų tai buvo labai juokinga. Nors kai tik paaiškėjo, kad valstybė yra linkusi į socializmą, iškart atsisakiau tapti piliečiu. Juolab kad galėjau tapti tik antros rūšies piliečiu, nes būčiau tik natūralizuotas.

Bet ne tame esmė. Truputį buvom susiginčiję. Dalyvavo trys asmenys, tačiau tik aš vienintelis gyniau tikrą kapitalizmą. Anie du vėlgi turėjo polinkį į socializmą. Atmetus visus neįdomius filosofavimus, galima sustoti ties dviem įdomesniai klausimais. Vieną aptarsiu šiandien, kitą aptarsiu rytoj (arba bent jau artimiausiomis dienomis). Taigi pirmas bandymas kaltinti kapitalizmą buvo paremtas Walmart’u. Walmart - tai didžiausias ir populiariausias prekybos centrų tinklas JAV, garsėjantis mažomis kainomis ir mažais atlyginimais. Šiek tiek primena mūsų VP Market… Esmė ta, jog pavyzdžiu buvo paimtas miestelis (nepasidomėjau, ar toks iš tikrųjų egzistuoja), kuriame nėra nieko kito, kaip Walmart prekybos centras. Čia Walmart yra bene vienintelis darbdavys, dėl mažų kainų nukonkuravęs vietines parduotuvytes ir, be to, mokantis tiek nedaug, jog patys darbuotojai vos beišgali apsipirkti tam pačiam Walmart’e. Taigi viso šito kaltininkė liko kapitalistinė sistema. Mano teorija yra tokia, kad nei kaltininkų, nei aukų čia nėra.

Visų pirma Walmart savo atvykimu atnešė mažesnes kainas, kad automatiškai yra naudingiau vartotojams. Draudimas veikti šiam prekybos centrų tinklui kenktų ne tik pačiai kompanijai, bet ir jos klientams. Kitas klausimas būtų: kas buvo iki Walmart’o? Kur žmonės rasdavo darbo? Ar tikrai vien tik tose lokaliose parduotuvytėse? Tikrai abejoju. Greičiausiai Walmart’o atėjimas į rinką sumažino ir nedarbą. Nagrinėdami toliau galim pastebėti, jog darbuotojai eina dirbti į Walmart’ą savo noru. Niekas jų neverčia ten eiti. Man primygtinai siūlomas kontrargumentas buvo, jog jie neturi pasirinkimo, bet tai visiškas melas. Laisvas žmogus kapitalistinėje sistemoje visada gali rinktis ir jis atsako už tai, ką pasirinko. Niekas jo nelaiko čia, mūsų mažajame miestelyje. Jis gali susikrauti mantą ir išvykti kur nors link didžiųjų miestų, jis gali emigruoti. Jis gali daryti ką tik nori. Esmė ta, jog sutikdamas dirbti Walmart’e, jis sutinka gauti tą mažą atlyginimą. Kai tarp dviejų šalių yra sutarimas, tada ir įvyksta apsikeitimas paslaugomis ar prekėmis. Tai ir yra kapitalizmo stiprioji pusė. Walmart’as negali mokėti per mažai, nes taip jie praras darbuotojus, kurie gali išvykti kitur. Galų gale darbuotojai gali tiesiog streikuoti ir atsisakyti dirbti už jiems nepatinkantį atlyginimą. Bet kokiu atveju vis tiek visi galų gale lieka patenkinti arba bent jau tokie turėtų būti, nes toks buvo jų pasirinkimas.

Taip pat negalima kategoriškai teigti, jog Walmart sunaikino absoliučiai viską. Dabartiniais laikais, esant tokioms technologijoms, žmogui nebūtina sėdėti biure, kad galėtų dirbti savo darbą. Jis gali būti už tūkstančio mylių ir tai neturės jokios reikšmės, jei tik, žinoma, tai atitiks darbo pobūdį. Galų gale Walmart irgi ne vieni pasaulyje. Jei jie numušė atlyginimą, labai gali būti, kad tai patiks ir kitų pramonės sektorių firmoms, kurios gali tuo susivilioti. Jau net nekalbu apie tai, kad Walmart atėjimas reiškia pačio miestelio plėtojimąsi nacionaliniu lygiu.

Užvakar vakare, 19 valandą 40 minučių verslo dienraštis Financial Times savo komentarų skiltyje paskelbė, jog libertarai mirė. Cituoju:

The libertarian moment has passed. It will not come again, and its defeat as a force in US politics will change the definitions of right, left and centre – not just in the US but also, the world.

Kokios gi dabar mane užplūdo mintys?.. Visų pirma straipsnis yra amerikocentriškas, tai yra už JAV ribų pasaulis beveik neegzistuoja. Tai, kas šiek tiek turėtų pataisyti antraštę, į Libertarų judėjimas JAV prarado įtaką. Čia buvo redakcinė klaida. Dabar galim pasinert į diskutuotinus faktus ir turinį. Mises bloge komentatoriai išsakė pastebėjimus, jog straipsnyje remiamasi beveik tuo, kas buvo dėstoma M.Friedman’o knygose. Pats jų kol kas dar neskaičiau, bet, kiek teko girdėt, Friedman’as tikrai yra vienas iš didžiųjų liberalizmo šalininkų, bet jis nėra tikras libertaras. Taip, tarp šitų dviejų sričių yra skirtumas.

Taip, iš tiesų JAV vis labiau linksa į Europos pusę bei tendencingai krypsta link gerovės valstybės kūrimo. Bet tuom remiantis paminklo šitai kritikuojančiam judėjimui statyti dar negalima. Valstijos pasižymi daugiautautiškumu ir didžiule migracija. Net ir bandant ją riboti, pasaulyje paplitusią nuomonę apie JAV kaip svajonių žemę būtų sunku sulaikyti. Tai reiškia, jog migracija vienokiu ar kitokiu atveju yra neišvengiama. Būtent šis fenomenas, skatinamas globalizacijos, yra didžiulis stabdis gerovės valstybės kūrimui, kuri, mano manymu, įmanoma tik esant konservatoriškai ir ganėtinai uždarai bendruomenei.

Kitas pastebėjimas būtų toks, jog tikrieji libertarai dar negavo gero šanso pasireikšti. Mes matėme, kaip staigiai išpopuliarėjo Keynes’o teorijos ir kaip staigiai jos buvo pritaikytos, tačiau praėjums keliems dešimtmečiams jos tapo nebepriimtinos. Praktika įrodė, jog jų veikimas yra daugiau žalingas nei naudingas. Kai kas, aišku, gali teigti, jog liberalai turėjo galimybę XIX-ojo amžiaus pabaigoje ir ją sužlugdė iš viso to kilusi Didžioji depresija. Deja, buvo ne visai taip. Neapgalvota monetarinė JAV politika, valstybės kišimasis į privatų verslą ir dar keletas kitų priežasčių sukėlė pasaulinę krizę. Galima sakyti, jog liberali visuomenė gyvavo tol, kol ją valdyti nepanoro valstybė. Tarkim, I-as pasaulinis karas buvo proga tą įtvirtinti.

Šiam kartui pabaigsiu. Be abejo, kiekvienas protaujantis iš straipsnio pasidarys savo išvadas. Maniškės sako, jog FT žurnalistas klydo. 

Nesu kažkoks genijus skaičiavimuose, bet matematika man patinka. Vieną dieną taip ir pagalvojau, jog Galilėjus buvo teisus - pasaulis parašytas matematine kalba. Man net keista dabar girdėti žmones sakant, jog integralai, diferencialai ar matricos yra nereikalingos nesąmonės. Gal ir nesąmonės, bet tikrai ne nereikalingos, juolab kad jie tikrai yra įdomu. Viena pirmųjų temų, kurią teko eiti pradėjus aukštosios matematikos kursą, buvo Teiloro polinomai. Tikrai likau sužavėtas. Taip, matematika vis tik yra jėga. Sako, kad ekonomistai dažnai su ja turi problemų. Tikiuosi bent jau pats jų išvengt, juolab kad sąlyginai mėgstu pirmąją ir dievinu antrąją.

Šiandien ekonomikos profesorius Gregas Mankiw, iš kurio vadovėlio ir pats universitete semiuosi žinių, savo bloge paskelbė trumpą susirašinėjimą su turbūt šiuo metu vienu žymiausių pasaulio ekonomistų, Nobelio premijos laureatu Miltonu Friedmanu. Pastarasis pirmajam išdėstė keletą minčių apie jo neseną darbą Macroeconomist as scientist and engineer. Prieš kelias dienas pačiam teko skaityti ir galiu teigti, jog visai patiko. Neblogas makroekonomikos istorijos pradžiamokslis su svarbiausiomis kryptimis. Gal dėl to šitą darbą pasidėjau į savo kompiuterinę bibliotekėlę ir linkiu jums padaryti tą patį.