Blog’as oficialiai uždarytas

Taigi kuo mes galėtume pakeisti dabartinę kariuomenę? Juk bet kokiu atveju apsaugą nuo galimos užsienio valstybių intervencijos turėti reik. Naivu būtų galvoti, kad net ir dabartinėje europietiškos taikos eroje niekas mūsų tikrai nepuls.

Pavyzdžiu galime paimti keletą kitų valstybės sričių. Kai valstybei reikia policininkų užtikrinti žmonių saugumą, ji juos samdo darbo rinkoje. Kai jai reikia gaisrininkų ar kalėjimo prižiūrėtojų, ji daro lygiai tą patį - ieško žmonių, norinčių dirbti tokį darbą už sutartą atlyginimą. Lygiai taip pat galime elgtis ir su norinčiais ginti šalį. Praėjusiame straipsnyje trumpai palikau tuos, kurie eina tarnauti vedini patriotizmo. Dabar juos galim vėl prisimint kaip potencialius valstybės gynėjus. Iš dalies tai galima būtų vadinti  profesionalia kariuomene. Žinoma, jos biudžetas būtų žymiai labiau ribotas ir ne toks išpūstas. Tokios kariuomenės tikslas būtų tik ginti šalį nuo užpuolikų, tai yra jokių brangiai kainuojančių ir neva valstybės prestižą auginančių taikos palaikymo misijų užsienyje, žymiai daugiau karių rezerve ir tik minimalus kasdienis jų skaičius. Kažkodėl pamaniau, jog tai turėtų būt kažkiek panašu į Prancūzijos užsieniečių legioną: kiekvienas gauna atlygį už nuveiktą darbą.

Galimas ir dar radikalesnis bei man priimtinesnis ir įdomesnis būdas - atsisakyti bet kokios armijos. Kitaip tariant, pasekti šveicarų pavyzdžiu. Kiekvienas individas turės teisę apsiginkluoti ir pats ginti savo nuosavybę nuo siekiančiųjų ją pasiglemžti. Šis būdas atrodo ypač veiksmingas tikrai gerai veikiančioje liberalioje visuomenėje, kur valstybės institucijos užima tik labai mažytę dalį. Taip bet kokie okupantai susidurs su paprastu sunkumu: ką reikia okupuoti, kad valstybė būtų išties okupuota? Parlamentą, kurio nėra? Prezidentūrą, kurios taip pat nėra? Beliks tik kovoti su pavieniais individais, ginančiais savo nuosavybę, kas okupantui turėtų būti mažai naudinga ir ypač nuostolinga. Kai kurie libertarai netgi teigia, jog įsigyti atominį ginklą yra kiekvieno asmens reikalas. Jeigu jis tam turi išteklių, tebūnie. Tema įdomi ir reikalaujanti pasvarstymų.

Taip pat negalima užmiršti, kad kritiniais atvejais individai gali vienytis ir bendrai kovoti su priešu. Tarkime, kad grupė kaimynų ar tam tikrų saugumo organizacijų (pavyzdžiui, privati policija) gali netgi iš anksčiau susikurti infrastruktūrą, numatytą karinės intervencijos atveju. Juk jų visų ideologija ta pati - stiprus noras apginti savo privačią nuosavybę. Svarbiausia, kad visai tai būtų daroma niekam neverčiant ir vyraujant visiškai laisvei pasirinkti. Būrys žmogelių negali priversti atsiskyrėlio eiti jiems padėti, nei jie turi teisę tam pasiekti naudoti prievartą. Priminsiu, kad liberalioje visuomenėje dominuoja ne daugumos nuomonė. Liberalioje visuomenėje kiekvienas įgyvendina savo pasirinkimą.

Tokie būtų mano pradiniai pamąstymai ne tik apie privalomąją karinę tarnybą, bet ir apie pačią kariuomenės struktūrą. Galbūt per daug nukrypau į pasvarstymus apie antrąjį punktą, bet bet kokiu atveju pirmasis yra aiškus. Privalomoji karinė tarnyba yra kenkėjiška tiek pašauktiems kareiviams, kurie tampa vergais, tiek tiems, kurie už tai moka, kurie praranda dalį savo laisvės.