Blog’as oficialiai uždarytas

Mano dažnai lankomame ir gan mėgiamame forume neseniai vėl įsiplieskė diskusija: reikalinga mums ar ne privalomoji karinė tarnyba? Mano atsakymas būtų trumpas ir aiškus: ne.

Pirma, gyvename XXI-ame amžiuje. Jeigu mes norime kalbėti apie laisvę veikti, laisvę kalbėti ir laisvę savaip gyventi, tai karinė tarnyba su tuo turi mažai ką bendro. Trumpam paliksiu tuos, kurie į kariuomenę eina skatinami patriotizmo, karjeros ar tiesiog gerų norų. Yra daugybė jaunuolių, kurie pakliūna ten, nes taip sako valdžia. Pabandyk to išvengti ir stosi prieš teismą. Dabar galim pamąstyti, ko yra bandoma išvengti. Tai yra priverstinis darbas, laisvių apribojimas, rizikavimas sava gyvybe (tiek dalyvaujant karinėse operacijose, tiek ir gyvenant barakuose). Jeigu būčiau stambus ūkininkas, galėčiau pavaikščiot po gatves, parinkt keletą gerai sudėtų vyrukų, susodint juos į autobusiuką ir išvežt man sėt ar pjaut rugių. Aišku, teismas mane nuteistų kaip vergvaldį ar žmonių grobiką. Kita vertus, kuo mano elgesys skirtųsi nuo valstybės?

Antra, kariuomenė yra didžiausias valstybės ir jos biurokratijos ginklas. Joks reikšmingas pakitimas, netgi inicijuotas daugumos piliečių, netaps realybe tol, kol valdžios institucijos, kurioms pavaldi mūsų kariuomenė, tam nepritars. Bet koks pasipriešinimas bus nuslopintas. Nuolat kviesdami jaunuolius karinei tarnybai, mes patys tam pritariame. Stovinti kariuomenė yra visiškai nereikalinga laisvoje visuomenėje. Tai yra totalitarinės, valstybės valdomos visuomenės atributas.

Kariuomenės laikymas, be to, signalizuoja kaimynams mūsų pačių požiūrį. Kuo ji didesnė ir kuo aktyvesnė, tuo labiau regionas yra destabilizuojamas. Aišku, karinės derybos visąlaik yra sunkios, nes niekas nenori nusileisti, bet, reikia pripažinti, jog turbūt nėra nieko kvailiau, kaip dvi kaimynės, lenktyniaujančios pagal karinę galią, pavyzdžiui, Indija bei Pakistanas. Pasaulis jau išgyveno karų ir plėšimų laikus, po truputį žmonija privalės evoliucionuot link pacifistinio sugyvenimo. Aplenkti baltarusus ar latvius reikia ne Stinger‘ių skaičiumi, o skvarbiu žvilgsniu į priekį siekiant taikaus ir abiems pusėms naudingo laisvo ekonominio bendradarbiavimo.

Galų gale galim prisiminti faktą, kad kariuomenė, o tiksliau Krašto apsaugos ministerija, per metus suvartoja apie 1,2% mūsų BVP (~ 867,69 milijonai litų). Leidžiu sau spėt, kad procentai augs, nes NATO sutartys reikalauja mažiausiai 2% nuo BVP. Galite įsivaizduoti, jog pirkdami sau kompiuterį už 3000 Lt, maždaug 36 Lt skiriate būtent karo reikalams taikos metu.

Po šitokių kritiškų atsiliepimų gali kilti natūralus klausimas: o kas gi vietoj jos? Savo ir ne tik savo mintis apie tai paskelbsiu kitame straipsnyje.