Blog’as oficialiai uždarytas

Prisidedu prie blogų dienų ir skelbiu savo penketuką. Eilės tvarkos čia neieškokit, lietuviškų blogų taip pat nedėjau (nelabai jų daug ir tenka skaityt), mat stengiausi dėt gal ne taip žinomus, bet ne ką blogesnius. 

Wallstrip. Kažkada Petro parekomenduotas vaizdo blogas dabar jau tapo mano rutinos dalim. Ne veltui bene kiekvienas pašnekovas pusiau rimtai Wallstrip’ui duoda long. Su humoru kalbama apie rimtus dalykus, ypač patinka pažintiniai interviu su technologijų firmų CEO. Tik tas iš OptionsExpress tikrai jau per gerklę lenda…

Scientific American. Populiariojo mokslo žurnalo redaktoriai turi savo blogą masėms. Mokslo naujienų komentarai ir šiaip įdomūs pastebėjimai iš įvairių sričių. Nesvarbu, kad American, - tinka visiems, kam neužtenka proto suprast mokslinius straipsnius, bet kam vis tiek patinka apie tai žinot daugiau.

The Numbers Guy. Pats blogas antraštėję teigia esąs apie skaičių vartojimą ir piktnaudžiavimą jais: nuo gyvenimo trukmės iki iPhone’o pardavimų skaičiavimo ar sukčiavimo NBA. Tiems, kas patinka statistika, skaičiai ir jų naudojimas kasdienėj veikloj.

Qu’en disent les philosophes? Labai neseniai netyčia atradau, bet labai dėl to džiaugiuosi. Ką apie klimatą šiandien pasakytų Kantas, apie pinigines baudas - Monteskjė arba kodėl Nyčė taip mėgo muziką? Žodžiu, dviejų jaunų filosofijos profesorių savotiškas žvilgsnis į šiandien. Tokio tipo blogai labai praturtina interneto erdves. Įspėjimas: prancūzų kalba.

Daniel Altman. International Herald Tribune ekonomikos apžvalgininkas darbo dienomis pats atnaujina savo blogą ir paprastai pateikia po vieną kitą įdomų komentarą kuria nors aktualia tema (paprastai plačiau pakomentuojamas vienas IHT straipsnių). Vienas iš nedaugelio blogų, kur tikrai stengiuosi nepraleisti nieko. Blogo pavadinimas Managing globlization daugmaž apibūdina turinį.

Zimbabvė yra neabejotinai graži ir įspūdinga šalis, galinti pasigirti tokiais retais gamtos turtais, kaip savanos, kriokliai ir valstybės sienomis besidriekiančios Afrikos upės. Deja, pastaruoju metu ši šalis pasaulyje savo vardą populiarina visiškai kitoje srityje. Paskutinį kartą pilietinį karą patyrusi praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, Zimbabvė po 1979 m. pasibaigusio britų kolonizacijos periodo buvo laikoma viena pažangiausių Afrikos valstybių, turėjusių gana efektyvų valdymo aparatą.

Kaip ten bebūtų, graži vilčių kupina istorija per kiek laiko virto masine šalies tragedija. Su tokia betvarke ir chaosu galėtų lygintis nebent Ruanda, Sudanas ar raudonųjų khmerų laikų Kambodža. Ramina šiek tiek bent jau tai, kad Zimbabvė yra tolokai nuo pastarųjų trijų nužudytųjų skaičiumi. Kol kas.

Jei reikėtų paaiškinti tokią nesėkmingą zimbabviečių naujausiųjų laikų istorijos eigą, užtenka tik dviejų žodžių: Robert’as Mugabė. Valdžioje jau esantis 27-erius metus, iš pradžių šalies ministras pirmininkas, o vėliau ir prezidentas Zimbabvę įsivaizdavo savaip. Remdamasis savaip interpretuotomis socialistinėmis Mao idėjomis, jis siekė visuomenės, kur kiekvienas galėtų realizuoti savo potencialą. Nors pats yra katalikas, tai jam nesutrukdė prieš mėnesį teisiškai apkaltinti opozicijai priklausantį arkivyskupą paleistuvavimu. Dvi savaitės prieš tai, arkivyskupas britų dienrasčiui teigė norįs, jog Britanija įsiveržtų į Zimbabvę ir pašalintų dabartinį jos prezidentą.

Keletas įdomesnių skaičių: oficialiai skelbiama, rodos, šių metų infliacija - 4500% (kiti šaltiniai teigia, kad ji viršija 10000%). Anot TVF, gali būti, jog infliacija metų pabaigoje sieks 100 000%, mat, jų teigimu, vos tik kainų kilimas pasiekia nenormalų lygį, o valstybės politika nesikeičia, infliacija pradeda didėti eksponentiškai, tad turbūt ir dešimtadalis milijono neturėtų būti kliūtis. Palyginimui, Zimbabvės infliacija 2000 m. buvo apie 60%.

Kitas liūdnai nuteikiantis skaičius demografinis. 1990 m. vidutinė gyvenimo trukmė buvo 60 m. Dabar ji siekia vos 32-34 m.

Be abejo, taip pat ne ką svarbesnis yra BVP augimas. Pastaruosius penkerius metus juo Zimbabvė pasigirti negali. Valstybę ištikęs ekonominis krachas atnešė vidutiniškai 6% ekonominį nuosmukį 2002-2006 m. Tikimasi, kad nuosmukis šiemet sumažės iki -2,7%. Matyt, jau blogiau nebegali būti. Beje, WSJ prognozuoja, kad Zimbabvė kartu su Šiaurės Korėja, Somaliu ir Fidžiu 2007 m. bus vieninteliai "Mūsų ekonomika juda žemyn" klubo nariai.

Kas nutiko, jog sparčiai, nors ir netolygiai augusi ekonomika ėmė ir sugrįžo 50 metų atgal? Vyriausybės teigimu, tai sausrų ir sabotažus iš užsienio rengusių kapitalistų kaltė. Realiai, dalis tiesos čia yra. Sausros tikrai neprisidėjo prie ekonomikos augimo, o TVF veiksmus reikia vertinti atsargiai. Kaip ir įprasta, TVF bei Pasaulio Bankas teikia pagalbą tik toms besivystančios šalims, kurios sutinka imtis rinkos liberalizacijos ir mažinti valstybės įtaką verslo sektoriuje. 1990 m. tokia tapo Zimbabvė. Bėda buvo ta, jog Mugabei ir jo žmonėms pristigo gabumų TVF reikalavimus įgyvendinti. Taip pat prisidėjo ir varginančios sausros - biudžeto deficitas augo, o TVF pyko. Tai buvo momentas, kai pradėjo skirtis Mugabės ir vakarų kapitalistų keliai. Milžiniškų išlaidų pareikalavęs painiojimasis į karą Konge, pasaulio teikiamos pagalbos mažėjimas, žemės nusavinimas iš baltųjų, žiaurumas bei visiškas neišmanymas pavertė Zimbabvę Afrikos ekonominiu košmaru. Prieš keletą mėnesių pasaulio spauda jai tiesiai šviesiai šiemet pranašavo bankrotą.

Jei sekate spaudą dabar, turbūt girdėjot naujausią Mugabės bandymą riboti kainų kilimą. FT kartą Mugabę palygino su Romos imperatorium Diokletianu. Šis taip pat su hiperinfliacija kovojo smurtu ir įstatymais. To meto istorikai prisimena pralietą kraują ir prekybos trūkumą: žmonės bijodavo bandyti ką nors pardavinėti ir tokio prekių stygiaus Roma dar nebuvo mačiusi. Kaip matom, nors laikai keičiasi, bet kai kada tradicijos išlieka. Jei Mugabė turbūt taip per gyvenimą ir netaps imperatorium, tai bent jau galės "didžiuotis" sekęs didžiųjų romėnų pėdomis.

Viena iš keletos temų, kur mano nuomonė yra visiškai priešinga libertarų atvirai deklaruojamai, yra globalinis atšilimas ir klimato klaita. LLRI blogo paskutinis priešiškai nusiteikęs įrašas mane paskatino padaryti savąjį.

Turbūt mažai kam paslaptis, jog libertarai (o jų teorijas LLRI ir atstovauja) tradiciškai yra visuotinio atšilimo skeptikai. Nors žmonės paprastai mėgsta tiesiai šviesiai prieiti išvadą, jog laisvosios rinkos institutas tiesiog tik pakartoja tai, už ką jam sumoka Achema, Maxima, MG Baltic ar dar kas nors, tačiau kiek teko pastebėti, jų idėjos daugmaž seka Mises, Hayek’o ir kitų austrų mokyklos ekonomistų pėdomis. Jeigu jų idėjos ir įsitikinimai remiasi siekiu skatinti verslą, tuomet kam dar reikia prikaišioti, kad verslininkams tas patinka?..

Taigi esminis įrašo klausimas: ką LLRI ir šiaip libertarai kalba apie besikeičiantį klimatą? Nors jie bando mums įteigti, kad bendro sutarimo dėl atšilimo egzistavimo nėra, tačiau jų stovykloj - ne ką geriau. Yra dalis teigiančių, jog atšilimas nevyksta iš viso, kita dalis, pripažįstanti, jog temperatūros kyla, skelbia, kad taip yra ne dėl žmogaus kaltės: galbūt saulės ciklai, ledynmečio periodai, ugnikalnių išsiveržimai, etc. Galiausia yra ir tokių, kurie mano neva tai evoliucijos dalis ir tiesiog džiaugiasi ateisiančiu šiltesniu oru.

Baisiausia, kai kartą libertarų interneto forume vienas vyrukas buvo galiausiai "nušvilptas" vien todėl, kad pasakė: "Įsivaizduokime, kad globalinis atšilimas vyksta iš tiesų dėl žmogaus kaltės. Kokius vaistus nuo jo galėtų pasiūlyti libertarų teorija?". Mat neverta diskutuoti apie tai, ko nėra.

Išvada ta, kad bene visų tikrų libertarų bėda ta, kad visur įžvelgdami pasaulinio lygio konspiraciją prieš žmonių laisves ir teises, jie negali priimti vis labiau įsitvirtinančių faktų ir netgi to pačio mitinio "mokslininkų konsensuso". Taip, teko girdėti apie tai, kad eiti prieš klimato atšilimą dabar jau nebėra mainstream‘as ir legendos sklando, kad kai kur galima už tai prarasti valstybinį finansavimą. Atvirai sakant, tai tikrai nei kiek nenuramina ir daro meškos paslaugą mokslo pasauliui, tad nieko blogo nematau globalinio atšilimo kritikų darbuose, net jei šie finansuojami naftos kompanijų. Svarbu, kad diskusija liktų gyva, nes monopolis dažnai prie gero nepriveda. Tik keisčiausia matyt, kai savo meteorologines teorijas tos srities mokslininkams bando įrodinėti ekonomistai, politikai ar šiaip internautai, prisiskaitę Wikipedia straipsnių.

Bene žinomiausi pasaulinio atšilimo skeptikai yra ExxonMobil, The Wall Street Journal ir čekų prezidentas Vaclavas Klausas, tad galbūt ir keista, jog išsamesnis paaiškinimas apie tą žymiąją NASA klaidą, apie kurią ir kalba LLRI, atsirado būtent viename iš WSJ blogų. Cituoju svarbiausią dalį:

Did a blogger fix a calculation error in NASA’s global-warming records, making 1934, and not 1998, the hottest year on record?

Well, no.

P.S. Nors argumentas "jeigu meteorologai nesugeba pasakyti, koks bus oras rytoj, kaip jie gali pasakyt, ką turėsim po 50-100 metų?" tikrai yra visai linksmas.

Tie, kas daugiau domisi finansinėm naujienom ar bent šiek tiek skaito užsienio spaudą, kuri jau visa savaitė kaip netyla, be abejo girdėjo apie tai, kas buvo pašventinta subprime mortgage crisis, arba antrarūšių būsto paskolų krizė (dėkui Delfi už vertimą). Šio įrašo tikslas - bandyti suprasti, kas įvyko rinkoje.

Pirmiausiai įžanga. Kas gi yra tos antrarūšės paskolos ir kas ten su jomis ne taip? Trumpai tariant, tai yra tokios pat paskolos, kokias ir įsivaizduoja dauguma. Jų išskirtinumas tas, kad jos yra rizikingesnės, tad palūkanos čia yra didesnės nei rinkoje, kad šitai būtų kompensuota. Rizika atsiranda iš to, kad paskolos suteikiamos ne visiškai patikimiems asmenims, kurie gali jau turėti nepatenkinamą kredito ėmimo istoriją ir kuriems jau nebeišeina tikėtis paskolos su įprastomis, rinkos nustatytos palūkanomis.

Antrojo tūkstantmečio pradžioje, iškart po interneto burbulo sprogimo, JAV, kuri lieka bene svarbiausia pasaulio rinka, patyrė nekilnojamojo turto bumą. Kažkas panašaus kaip pastaruoju metu Lietuvoje, tik negaliu drąsiai teigt, kur burbulas buvo didesnis. Nors Lietuvoje NT burbuliukas dar bando laikytis, JAV jis sprogo prieš dvejus metus.

Galit įsivaizduoti, kad paėmusiems antrarūšes būsto palūkanas (anot Wikipedia, tokios sudarė penktadalį visų būsto palūkanų) tai pyragų neatnešė. Būsto kainos krito, o milžiniškas palūkanas juk reikės vieną dieną grąžinti.

Štai toks trumpas istorinis įvadas. Klausimas: kokį jis turi ryšį su dabartiniu sumišimu pasaulinėje rinkoje?  Esmė ta, kad tikrosios bėdos neprasidėjo nei praėjusią, nei užpraeitą savaitę. Bėdos prasidėjo dar 2006 m. pabaigoje, kai po truputį pradėjo žlugti antrarūšių paskolų teikėjai. Juk jei paskolos gavėjai nesugeba jos grąžinti, kreditoriui nuo to geriau nebūna - pinigus atgauti reikia, o jų nėra. Apie krizę jau buvo kalbama balandį, bet tik rugpjūčio pradžioje prasidėjo tikrasis įdomumas.

Bene dauguma svarbių istorinių įvykių turėjo šiokį tokį pretekstą sau pateisinti: Bostono arbatėlė, princo Gavrilos nužudymas ar netgi ta pati rugsėjo 11-oji. Čia karo nebuvo (tikėkimės, ir nebus), o varomąja pavara tapo prancūzų bankas BNP Paribas, rugpjūčio 8 d. suspendavęs kelis fondus (tai reiškia, kad investuotojai nebegali atsiimti savo pinigų), kurių bendra vertė siekė 1,6 mld. €. Pasiteisinimas buvo toks: kai kuriuose rinkos segmentuose, o tiksliau JAV antrarūšių paskolų rinkoje trūksta likvidumo. Išvertus į žmonių kalbą priežastis buvo panaši į šitą: nebesuprantam, kas vyksta, ir nebežinom, kiek mūsų fondas vertas.

BNP Paribas veiksmai sukėlė sumaištį ir išgąstį rinkoje. Bene visi akcijų biržų indeksai smuko žemyn. Bankai pasidarė daug pesimistiškesni paskolų atžvilgiu ir stipriai apribojo kreditą. Prisiminkit, kas yra bank run ir galbūt pamatysit vieną kitą atitikimą.

Čia tuoj pat sureagavo įsikišo valstybiniai centriniai bankai: iš pradžių Europos, vėliau JAV, taip pat ir Japonijos. Kažkas negerai. Jei nebus duodomos paskolos, verslas negalės investuoti ir ilgalaikė krizė neišvengiama. Ką daryt? Hmm… Jei nenorima skolinti, vadinasi, yra pinigų (kitaip likvidumo) trūkumas. Išeitis? Duoti jų papildomai. Taip į rinką ECB įpumpavo virš 100 mld. €, vėliau tuo pačiu keliu pasiekė JAV ir Japonijos centriniai bankai. Krizė dar nesibaigė ir vystosi toliau. Nors indeksai pamažu atsigauna ir spalvinasi žaliai, bet dar šiandien ECB paleido į rinką 40 mld. €.

Visi komentarai yra labai pageidaujami. Pats nemažai sužinojau rašydamas šį įrašą.

Red.: papildoma ir pakankamai išsami informacija apie patį pinigų įpumpavimo mechanizmą. 

Šiandien Delfi pasirodė straipsnis apie ES paramą Estijai lietuviškais makaronais. Na, atrodo, nieko blogo. Vargšai estai gaus pavalgyti, o lietuviai iš to dar ir praturtės, tiesa? Taip, tiesa, bet ji slepia vieną dalyką: food aid controversy. Kuo tai pasireiškia? Veikimas panašus į dempingą, kuris ES ribose, beje, yra uždraustas.

Įsivaizduokit, kad esate UAB "Makaronai" direktorius Lietuvoje. Gaminate tik vieną gaminį - makaronus - ir jį parduodat visur po 1 Lt (pigiau negalit sau leisti). Staiga iš kažkur ateina žinios, kad geraširdė šalis donorė nusprendė Lietuvai padovanoti jos makaronų perteklių, siekiantį kelis tūkstančius tonų, arba už dyką, arba už juokingą kainą. Žinant, kad rinką užplūs pigūs makaronai iš užsienio, ar manot, kad 1 Lt kainos išsilaikys? Ne, kaina smuks. Kiek - priklauso nuo rinkos dydžio. Nuo to pat priklauso, ar ilgam. Tada jau nuo jūsų sugebėjimų tvarkytis kritinėse situacijose ir firmos padėties priklauso, ar dirbsit nuostolingai laikinai ar nueisit visiškai į bankrotą.

Laimė, Estija yra pakankamai turtinga šalis, kad makaronų labdara jos ekonomikai neturėtų didesnės įtakos, bet silpnoms Afrikos šalims tokio tipo pagalbos gali atnešti šviesią šiandieną, bet kainuoti vargingą rytojų. Kaip vienas būdų spręsti šią problemą yra maisto talonų ar grynųjų dalinimas, kad gyventojai galėtų patys nusipirkti sau maisto iš vietinių gamintojų, taip teberemdami ir skatindami vietinę ekonomiką. Aišku, kitas klausimas yra super kritinė situacija, bet vėlgi pagalba maistu turėtų išlikti pats paskutinis šiaudas.

Taigi pratęsiu savo įrašų ciklą Ekonomikos modelių pritaikymas Lietuvoje. Šįkart žvilgtelsim į pinigų kiekio įtaką palūkanoms ir BVP augimui. Nors konkretaus pavadinimo visam šitam neišeis duot, bet kintamaisiais ir jų santykiu vienas su kitu tai kažkiek primins IS/LM modelį.

Trumpa istorija: kai Keynes’as 1936 m. išspausdino savo žymiają Bendrają teoriją, jo knyga kaip mat tapo labai populiari ir revoliucinga. Deja, buvo viena bėda: net ekonomistams ją buvo gan sunku suprasti, mat stilius ir argumentai nė iš tolo nepriminė Hario Poterio. Tai po kelių metų pakeitė Keynes’o kolega Hicks’as, supaprastinęs visą Bendrąją teoriją iki grafiko su dviem tiesėmis, kurį dabar paprastai ir moko įvadiniame makroekonomikos kurse. Grafikas turi dvi tieses: IS, kur noras investuoti bei taupyti lemia palūkanų dydį, ir LM, kur paprasčiausia pinigų pasiūla ir paklausa nustato palūkanas.

Lentelė žemiau yra savotiška IS tiesė. Kitaip sakant, ryšys tarp palūkanų ir BVP augimo (Wikipedijoje tas pats, tik ašys sukeistos vietomis). Kas matyti? Taip, santykis tarp dviejų kintamųjų yra neigiamas, kaip ir pranašauja ekonomikos teorija, bet akivaizdu, kad ryšys labai silpnas. Atmetant 2003 m., BVP augimas kito vos 1% riboje, ko nepasakytum apie palūkanas. Tai sąlyginai nedaug ir nenuostabu, kad determinacijos koeficientas lygus vos 23%.

Nežinau, kaip tai paaiškinti, galbūt ekonomika tiesiog per daug įsivažiavo, kad ją pristabdytų augančios palūkanos. Kitavertus, prisimenant NT bumą, šis ryšio nebuvimas atvirai stebina. Juk be banko paskolos naujų namų ar butų nepripirksi… Leidžiu sau spėliot, kad kažkur slepiasi kitas (-i) kintamasis (-ieji), kurie paaiškintų, kas čia netaip.

Važiuojam toliau… LM tiesė remiasi teorija, kad augant pajamoms (= BVP), žmonės nori turėti vis daugiau ir daugiau pinigų, tad paklausa jiems auga. Jei pasiūla, kurią nustato Centrinis Bankas nesikeičia, primityvusis paklausos-pasiūlos modelis jau sako, kad palūkanos didės. Pavyzdys: jums padidino algą nuo 1000 iki 2000 Lt. Kadangi jūs atlyginimą atsiimate grynais, reikia tą papildomą tūkstantį iš kažkur ištraukti. Tas iš kažkur bus žmonės, kurie deda pinigus į banką ir kuriems jų šiuo metu nereikia. Įsivaizduokit, kad alga padidėjo ne jums vienam, o dar keliems šimtams tūkstančių. Kadangi Centrinis Bankas nereaguoja, o grynųjų pinigų reikia, bankai kelia palūkanas, kad pritrauktų galimų indėlininkų. Išvada: augant BVP auga ir palūkanos.

Nors LM nepavaizduosiu, vietoj jos įdedu kitą grafiką iš panašios serijos.

M1 yra vienas būdų matuoti pinigų kiekį rinkoje, įtraukiantis grynuosius pinigus ir pinigus einamosiose sąskaitose. Vėlgi žiūrime į grafiką. Ryšys, kaip ir dera, atrodo teigiamas. Deja, statistika rodo, kad labai silpnas, beveik nulinis. Jei imtume tik praėjusį dešimtmetį, netgi gautume neigiamą. Ar tai normalu? Ne.

Vadovėliai rašo, jog kuo pinigų augimas didesnis, tuo šitai geriau atsiliepia BVP augimui (dėmesio: infliacijos pavojus!!!). Kuo galima tad paaiškint lietuvišką keistenybę? Turbūt svarbiausias veiksnys yra litas, surištas iš pradžių su doleriu, vėliau su euru. Esant tokiam atvejui, Centrinis Bankas nebeturi galimybės visapusiškai prižiūrėti pinigų politikos, mat jo svarbiausias uždavinys yra išlaikyti stabilų kursą, ar tai būtų 4 Lt = $1, ar 3.45 Lt = 1€. Jeigu rinka mano, kad litas tam tikru momentu yra per silpnas nei oficialus kursas, LCB darbas yra mažinti litų kiekį rinkoje, kad šis stiprėtų (tokiu būdu M1 nulemia valiutų svyravimai). Kadangi šitai keičia palūkanas, tai mus atveda atgal prie ankstesniojo grafiko.

Ką gi, panašu, kad pagaliau mano įrašų ciklas sulaukė duomenų, kurie kaip geras pavyzdys į įvadinį ekonomikos vadovėlį jau nebetiktų.

P.S. Statistiniai duomenys imti iš Eurostat’o. Palūkanoms matuoti paėmiau 3 mėnesių trumpo termino palūkanas ir kiekvieniems metams išvedžiau vidurkį (nes duomenys buvo pateikti mėnesiais). 

Kai kas jau girdėjo, o kai kas galbūt jau ir matė naują Michael’o Moore’o filmą SiCKO. Ne taip dažnai sukuriamas filmas, kuriame svajonių žemė yra bet kas, tik ne JAV. Kaip bet kuris kitas Moore’o filmas, šis taip pat sukėlė galybes prieštaravimų, mat jame smarkiai kritikuojama dabar JAV veikianti sveikatos apsaugos sistema, paremta privačių kompanijų arba, išimtinais atvejais, valstybės teikiamu draudimu (Medicare). Filmas pasirodė gan įdomus ir vietomis tikrai sukrečiantis, bet įrašas ne apie jį.

Kiek teko skaityti, amerikiečių ekonomistų nuomonė bene vienintelė: taip, JAV sveikatos apsaugos sistema yra supuvusi, bet priimti europietišką būtų blogas žingsnis. Vadinasi, reikia taisyti tai, kas yra.

Paminėti visa tai paskatino italų parlamentaro Daniele Capezzone nuomonė (pavadinimu Sicko Europe) šiandienos WSJ dienraštyje. Deja, tiesioginės nuorodos neturiu, tad pateiksiu tik iškarpas.

We live in an age of unprecedented medical innovation. Unfortunately, most of today’s cutting-edge research is conducted outside Europe, which was once a pioneer in this field. About 78% of global biotechnology research funds are spent in the U.S., compared to just 16% in Europe. Americans therefore have better access to modern drugs. One result is that in the U.S., the annual death rate from cancer is 196 per 100,000 people, compared to 235 in Britain, 244 in France, 270 in Italy and 273 in Germany.

It is both a tragedy and an embarrassment that Europe hasn’t kept up with the U.S. in saving and improving lives. What’s to blame? The Continent’s misguided policies and state-run health-care systems. The reasons vary from country to country, but broadly speaking, the custodians of public health budgets aren’t devoting the necessary resources to get patients the most modern and advanced medicines, and are happier with the status quo.

Pirma, gaila, kad neturim paminėto statistikos šaltinio. Tokiais atvejais reikia viską interpretuoti atsargiai ir patikrinti pačiam. Šiokia tokia paieška davė kitokius rezultatus. Ten JAV laikosi geriau negu čia, bet visų Europos šalių rezultatai daugmaž lygiuojasi ir į JAV. Antra, labai kvaila yra apie sveikatos apsaugos sistemos našumą spręst iš vienintelės ligos duomenų. Kas matė SiCKO, galėtų prisimint atvirkščius rezultatus pagal gyvenimo trukmę ir vaikų mirtingumą. Trečia, suprantu, kad straipsnis ne analitinis, bet labai jau lengvai surandamas kaltininkas. Japonijos sveikatos apsaugos pavyzdys, kur skaičiai lenkia tiek JAV, tiek Europą, yra įdomesnis tuom, kad ten, kaip mėgstama sakyti, privatus sektorius užpildo valstybinio skyles. Ar tai reiškia, kad turim kopijuoti japonus? Galbūt.

Bet įdomu tai, kad italų parlamentaras valstybės valdomą sveikatos apsaugos sistemą stipriai sieja su farmacijos pramone ir jų gaminiais.

Prevention is cheaper than treatment. Modern medicine can prevent many medical complications that would otherwise require hospitalization and other expensive care.

Jo argumentas tas, kad vienas išleistas euras naujiems medikamentams Italijoje sutaupytų apie 3,5 euro vėlesniame gydyme. Teisingas pastebėjimas tas, kad valstybei ypač žiūri trumpojo laikotarpio perspektyva. Tarkime, daugiau baimės sukelia galimas gydytojų streikas nei negalėjimas nupirkti brangesnio, bet veiksmingesnio medicininio preaparato, mat pastarųjų išlaidoms yra tiesiog uždėtos lubos. Siūlymas būtų Europai atsisakyti ilgo ir sunkaus vaistų reguliavimo proceso ir duoti laisvės farmacijos pramonei taip pat įtvirtinant ir gerinant patentų sistemą:

It is time for politicians and regulators to confront our backward health-care systems and unleash the powers of medical research. Besides expanding drug budgets, European countries should work together to deregulate the pharmaceutical industry — for instance, by speeding up the approval process for new drugs. The EU can better ensure that drug patents are adequately protected both in Europe and around the world against compulsory licensing and other infringements.

Požiūris, mano nuomone, vertas dėmesio, bet pakankamai rizikingas. Kitaip sakant, visa tai susideda ne iš lėšų mažinimo, bet iš kitokio jų paskirstymo. Kur būtų galima matyt trūkumus? Toks perparskirstymas reikalauja jau gerai veikiančio medicinos tyrimų sektoriaus, kitaip bus skylė. Antra, ką daryt su sumažėjusiu personalu? Galbūt išeitis būtų valstybės finansuojami vaistai, tyrimai ir privačių klinikų teikiamos likusios paslaugos, į kurias medikai galėtų ir migruoti. Toliau, vaistų dereguliavimas yra iš dalies sveikintinas, bet iš dalies ir baimę keliantis žingsnis. Čia turbūt viena sričių, kur žmonės tebenorėtų arba matyti maksimalią kontrolę, arba bent jau būti informuoti, koks kaistas kokios organizacijos yra patvirtintas. Antrasis netgi būtų ir pranašiau, ypač eksperimentinio gydymo atveju.

P.S. Kas dar nematė filmo, bet norėtų, tai galit pakinkyt P2P žirgus. Pats Michael’as Moore’as tam davė palaiminimą (šitai nereiškia, kad su tuo sutinka jo filmą prodiusavusi kompanija).

Buvau išėjęs atostogų, nes, tiesą sakant, blogą rašyt pabodo. Prieš daugiau nei mėnesį svarsčiau viską nutraukt bei ištrint ir kol kas dar minties neatsisakiau. Būtų daug smagiau prisidėt prie bendro projekto ir išvengt blogo vaiduoklio grėsmės.

Kadangi vasara yra savotiškas metų laikas, tai šįkart konkrečiai apie tai, kas ją daro savotišką. Be abejo, tai atostogos. Kaip jau kai kas žinot, Lietuva yra viena tų šalių, kur šventinių dienų žmonės turi daug. Labai daug. Mano žiniomis, šiais metais Lietuva jų dėka turėjo 17 dienų papildomų atostogų (1). Panašų skaičių šventinių dienų turi nebent Kinija, Indija, Japonija ar Iranas. Lyginant su ne Azijos, o su Europos ir šiaurės Amerikos valstybėmis, daugumą jų lenkiam jei ne du (Latvija) ar tris kartus (Estija), tai bent pusantro.

Ekonomistai teigia, jog vienas BVP matavimo trūkumas yra būtent tai, jog jis neįtraukia laisvalaikio. Tarkime, jog nominalusis Lietuvos BVP yra $29,784 mld. (pagal Wikipedia publikuojamą Pasaulio banko 2006 m. statistiką). Tarkime, jog per metus turime 52 savaites, vadinasi, atėmus savaitgalius, lieka 252 dienos. Atimkime dar 17 ir turime 235 dienas. Supaprastinkim skaičiavimą ir darykim prielaidą, kad BVP auga tik darbo dienomis. Tokiu būdu per dieną pagaminame produkcijos už $0,127 mld. Įsivaizduokim, kad tai yra mūsų pagaminamos produkcijos per dieną vidurkis.

Kas būtų, jei turėtume tik kokias 6-7 papildomas šventines dienas? Vidurkį padauginam iš 246, vėliau iš 245 ir žiūrim, ką turim. Intervalas: $31,115 - $31,242. Beveik 5% padidėjimas. Gerai tai ar blogai yra labai jau klampus klausimas. Nenorėčiau būt to Seimo vietoje, kuris atneštų 6 šventinių dienų per metus projektą, bet negalima nekreipt dėmesio į skaičius. Manyčiau, vieną kitą dieną būtų galima ir nurėžt. Pirmu taikiniu turi būt retesnės religinės šventės, juk gyvenam šalyje be valstybinės religijos.

(1) Čia turiu omeny vadinamąsias bankų atostogas (bank holidays). Kai kuriose šalyse, turtingose finansų sektoriaus, kai kurie bankai dirba net per nacionalines šventes.

Bankų atostogos Lietuvoje šiemet (neskaičiuojant savaitgalių): 01/01, 16/02, 12/03, 09/04, 10/04, 30/04, 01/05, 07/05, 25/06, 06/07, 15/08, 01/11, 02/11, 24/12, 25/12, 26/12, 31/12.

Pasidomėjau, koks procesas slypi už spekuliantų atakų esant valiutos nuvertinimo galimybei. Radau akademinį puslapį, kur tai smulkiai išaiškinta, ir perdarytą pavyzdį jums pateikiu lietuvių kalba. 

Tarkime, kad lito ir euro santykis yra 3:1. Jausdami, kad litas gali būt netolimoje ateityje devalvuotas, jūs nusprendžiate surizikuoti ir pasiskolinti iš banko 10 000 Lt su tikslu pasipelnyti iš nieko. Veiksmo eiga galėtų būti tokia. Jūs pasiimate 10 000 Lt paskolą iš banko su fiksuotomis 20% palūkanomis. Taigi periodo gale jums reikės gražinti 10000 + 10000 * 0,2 = 12000 Lt. Nieko, suprasdamas riziką, jūs žengiate pirmyn. Išsiėmę pasiskolintus 10 000 Lt, jūs juos nunešate ir pasidedate į savo terminuotają saskaitą eurais kitame banke su 5% palūkanomis. Taigi dabar turite 3333 €. Periodo gale turėsite iš viso 3500 €. Tada prasideda laukimo etapas.

Galim įsivaizduoti scenarijų: tokių, kaip jūs, yra tūkstančiai. Daug kas jaučia, jog su litu kažkas negerai ir stengiasi keisti juos į eurus. Taip tuštėja Lietuvos banko rezervai eurais. Prasidėjusią grandininę reakciją jau sunku besustabdyt. Vis daugiau litų keičiama į eurus, kurių Lietuvos bankas paprasčiausiai nebeturi. Vienintelė išeitis jam - už vieną eurą pradėti prašyti daugiau litų. Ir staiga priimamas sprendimas - lito kursas pakeistas.

Jūs apsidžiaugiat nes litas buvo devalvuotas ir jo kursas tapo 5:1 euro atžvilgiu. Atėjo laikas susitvarkyti jūsų finansus. Jūs nunešate 3500 € atgal į banką ir už juos dabar jau gaunate 17 500 Lt. Iš jų atimate 12 000 Lt, kuriuos reikia grąžinti už paimtą paskolą. Galiausiai jums lieka 5500 Lt, kurie lyg ir atsirado iš niekur. Pavertus eurais, turite 1100 € pelną. Ne taip jau ir blogai, žinant, kad jūsų investicija nebuvo sąlyginai didelė. Įsivaizduokit, kiek galėtumėt uždirbti, įmesdami ne dešimt, o šimtą tūkstančių ar net visą milijoną. Garsusis George’as Soros’as panašioje situacijoje metė 10 milijardų dolerių. Ir uždirbo daugiau nei vieną.

Bankų sistema labai jautri panašiems dalykams ir bet kokios visuomenės baimės ar lūkesčiai bei jų sukeltos grandininės reakcijos jai turi labai daug įtakos. Savo pavyzdžiu tik perteikiu fiktyvią galimybę mūsų valiutų sistemoje, kuri greičiausiai taip niekada ir nenutiks.

Nespekuliuokit, nes nors pinigai ir gali pasirodyti lengvi, jie tikrai nėra maloniai uždirbti.

Redaguota: kaip teisingai pastebėjo Petras, spekuliacija valiutomis jokiu būdu nėra garantuotas uždarbis ir kelia milžinišką riziką. Jei tikėdamiesi devalvacijos pasiimate paskolą ir devalvacija neįvyksta, galite paskęsti skolose. Jei devalvacija nėra tokia didelė, kokios tikėjotės, galite turėti nemažai nuostolio. Centrinio banko, siekiančio bet kokiu būdu atremti spekuliantų ataką, vykdoma politika (pavyzdžiui, tylėjimas) taip pat gali atnešti nemažai nuostolio. Švedija 1992 m. buvo nustačiusi 75% vienadienes palūkanas (overnight interest rate), kas jai, pavyzdžiui, kuriam laikui padėjo atsilaikyti.

Tęsiu savo Kas vyksta Lietuvoj? ciklą. Šįkart nagrinėsiu Phillips’o kreivę, labai įdomų ekonominį ryšį tarp nedarbo lygio ir infliacijos. Truputis įžangos: kaip turbūt ir nuspėjat, Phillips’o kreivė savo pavadinimą gavo ekonomisto Phillips’o garbei, kuris pirmas ir nustatė atvirkštinį ryšį tarp infliacijos (tiksliau algų padidėjimo) ir nedarbo iš Didžiosios Britanijos statistikos. Prieš pradedant nagrinėti jos lietuvišką variantą, reikėtų paminėti keletą svarbių faktų. Vos atsiradusi, ši kreivė tapo labai populiariu politikų įrankiu, nes atrodė, jog taip lengva manipuliuoti vienu, kad turėtum kitą. Ir iš tikrųjų, 8-ajame dešimtmetyje šis ryšys subliuško. Phelps’as bei Friedman’as negalėjo patikėti, kad egzistuoja ryšys tarp nominalaus (infliacijos) ir realaus (nedarbo) kintamojo. Pasirodė, jog jie buvo teisūs, o Phelps’as įėjo į istoriją, sugalvojęs NAIRU konceptą (nedarbas, kuris stabilizuoja infliaciją).

Taigi žiūrim, ką turim Lietuvoj. 

Nemanau, kad čia prireiks daug komentarų. Bendrai paėmus, mūsų ekonomika mums rodo gan gražią Phillips’o kreivę, labai primenančią hiberpolę. Taip, kaip ir turėtų būti trumpajame laikotarpyje. Kita vertus, ties 2003 m. ryšys pereina į tiesiog atvirkščiai proporcingą ir nebetelpa į hiperbolės kreivę.

Ką mums sako šis grafikas? Pirma, panašu, jog sumažinti praėjusio dešimtmečio infliaciją labai padėjo išaugęs nedarbo lygis, kas leido verslui nustoti auginti kainas, nes esant bedarbių armijai už lango, darbininkams galima mokėti ir mažiau. Kita vertus, pastaraisiais metais įtampa darbo rinkoje auga sparčiai. Nedarbo lygiui sumažėjus iki rekordinių žemumų, kainos yra kone priverstos augti. Nežinau, ar teisinga būtų nustatyti NAIRU taip iš akies, bet mano akimis jis svyruoja ties 7%-8%. Kitaip sakant, šiokia tokia korekcija mūsų ekonomikoje infliacijos atžvilgiu nepakenktų (liaudyje už tokius pasakymus turbūt grėstų Linčo teismas). Galit užmest akį į mano praėjusį straipsnį apie eurozonos palūkanų įtaką mūsų augančiai ekonomikai: emigracija ir mažos palūkanos mūsų kainas stumia aukštyn. Tikėkimės, dviženklio skaičiaus nepasieksim ir vieną dieną devalvuot mūsų lito nereiks.

Ką gi, tiek Okun’o dėsnis, tiek Phillips’o kreivė Lietuvos atveju prisitaiko be didesnių keistenybių. Rodosi, kad mes jau ir nesam tokie išskirtiniai.

Wall Street Journal Europe šiandien skelbia straipsnį Euro-zone rules handcuff Baltics (8 psl.). Straipsnis įdomus tuo, kad kalba apie neigiamą euro pusę mūsų ekonomikai (daugiausia dėmesio skiriama Latvijai). Debatuose apie eurą kartais kyla prieštaravimai, kad jį įvesdami mes prarastume galimybę vykdyti monetarinę politiką ir ekonomikai reguliuoti beliktų tik biudžeto priemonės. Iš tikrųjų, mes tikros monetarinės politikos turbūt taip niekada ir neturėjom. Iš pradžių turėjom litą, surištą su doleriu, dabar - su euru. Pririšimas prie valiutos reiškia, jog monetarinei politikai belieka vienas tikslas - išlaikyti valiutų santykį stabilų (+- kelių procentų variacijos). Vadinasi, vienašališkai didinti palūkanas ir taip šiek tiek sulėtinti ekonomiką (ypač NT burbuliuką) Lietuvos Centrinis Bankas nebeturi galimybės. Jei taip būtų padaryta, LCB turėtų į rinką mesti daugiau litų, kad valiutų santykis atsistatytų, nes padidinus palūkanas Lietuvoje litas turėtų pabrangti euro atžvilgiu. Žodžiu, turėtumėm užburtą ratą be rezultatų.

Straipnis dėl to netiesiogiai iškelia problemą: ar euras tinkama valiuta sparčiai augančiai ekonomikai (tiek pats euras, tiek buvimas pririštam prie jo)? Jei ekonomika šuoliuoja didesniu tempu, nei ji iš tikrųjų yra pajėgi, ir jei mažos palūkanos tą tiesiog skatina (be to, infliacijos grėsmė), ar euras su gan mažomis ir nuo didžiųjų šalių priklausančiomis palūkanomis yra gerai?

O gal geriau likti su sava, prie nieko nepririšta valiuta, laisvai plaukiojančia valiutų rinkoj? Aišku, tokiu atveju turim kitas grėsmes, kurios ypač akcentuojasi mūsų dinamiškame ūkyje: investuotojų pasitikėjimą ir spekuliacijos galimybes. Net Švedija praėjusiame dešimtmetyje neatsilaikė prieš spekuliantus ir buvo priversta devalvuoti savo valiutą, kas ekonomikai tikrai neišėjo į bloga, bet investuotojai nuo to geriau nepasijunta.

Pavyzdžiu vėl galima paimti Ispaniją, kuri auga sparčiau nei didžiosios ES senbuvės ir kurios "output gap" jau senokai viršija 0. Ekonomika sparčiai juda pirmyn, kai kuriais metais realiosios palūkanos yra neigiamos, kas skatina skolinimąsi. O iš ten oro pasipildė ir ispaniškas NT burbulas. 

Savo straipsnių seriją pradėsiu nuo Okun’o taisyklės. Žinau bent du variantus pažvelgti į Okun’o taisyklę, bet, deja, vienam jų neturiu duomenų: "output gap" arba skirtumo tarp dabartinės produkcijos ir potencialios, tai yra, kiek ekonomika turėtų pagaminti pagal dabartinį lygį. Jei skirtumas yra teigiamas, tai ekonomika gamina daugiau, negu turėtų ir yra perkaitusi. Aišku, abu rodikliai bene niekada nebus lygūs, bet kelerių metų iš eilės duomenys mums gali parodyt, ar ekonomika dirba žemiau ar aukščiau savo galimybių. Tarkim, Ispanijoje, kuri taip pat turi savo nekilnojamo turto burbulą, jau nuo 2002 m. ekonomika viršija savo galimybes ir galima sakyt, jog ji šiuo metu yra perkaitusi.

Pereinam prie Okun’o. Šis amerikiečių ekonomistas savo laiku suformulavo dėsnį: 2-3% ekonomikos augimas leidžia nedarbo lygiui likti stabiliam. Mažiau - nedarbas auga, daugiau - mažėja. Aišku, nėr labai tikslu šitą taisyklę pritaikyti tokiam trumpam laikotarpiui, kaip 6-8 metai, bet darom tai, ką turim. Gausesnių duomenų man prieinamos duomenų bazės nepateikė. Grafikas mums duoda šitai.

Koks pirmas įspūdis? Santykis neigiamas, kaip ir turėtų būti, nors paimti tik 8 metų duomenys. Pavyzdžiui, Airijos 2001-2006 m. Okun’o dėsnis yra, kaip bebūtų keista, teigiamas.

Tiesės svarbiausi duomenys tokie: tiesės koeficientas -0.903, y ašį kerta ties 5.922. Mėlynas laukas yra spėjimo intervalas. Kitaip sakant, turim 95% tikimybę, kad augimas, atitinkantis darbo pokytį nuo -3,5% iki 3,1% bus būtent tame melsvame lauke.

Ką mums grafikas parodo? Pirma, norint, kad nedarbas išliktų stabilus reikia bent 5.9% ekonomikos augimo. Tai yra labai daug, jei lygintume su išsivysčiusiomis vakarų valstybėmis, kur 2-3% jau yra norma. Tarkim, statistinės ilgo laikotarpio analizės davė, kad JAV nedarbas neauga esant bent 2.2% augimui.

Kitas įdomus faktas - tiesės lygties koeficientas, kuris siekia -0.903. Taigi beveik vienetas, kas reikštų, jog 1% išaugęs (sumažėjęs) nedarbas lemtų 1% sumažėjusį (išaugusį) BVP augimą. Vadinamasis determinacijos koefficientas (R^2) nėra didžiulis ir lygus 0.314, kas mums sako, kad tik 31% BVP augimo gali būti paaiškintas pokyčiais darbo rinkoje. Likusi dalis slypi kažkur anapus.

Žiūrint plika akimi gana gerai matosi viena: nuo 2001 m., nors ir buvo nemažų pokyčių darbo rinkoje, augimas apsistojo ties 7-8%. Iš tikrųjų, jeigu pažvelgtumėm tik į duomenis nuo 2001 m. turim beveik horizontalią tiesę su koeficientu, siekiančiu vos 0.03, o tas pats determinacijos koeficientas smunka iki 0.1%!

Čia jau darosi įdomu. Panašu, kad ilgajame laikotarpyje, kaip ir visur kitur, Lietuva niekuom nenustebintų. Ji turėtų sau pritaikytą Okun’o dėsnį su savais koeficientais, kurie, žinoma, skirtųsi nuo didžiųjų grandų, prisimenant tai, kad mūsų ekonomika dar tik sparčiai besivystanti ir kol kas gana dinamiška. Kita vertus, dar įdomiau yra žvelgti į pastarųjų 5-erių metų duomenis. Išvadą darom tokią: ekonomika įsibėgėjo ir įsibėgėjo ne pokyčių darbo rinkoje dėka. Nedarbas nuo 12.5% (2001) smuktelėjo iki 3.4% (2006), kai tuo tarpu BVP variacijos nebuvo tokios žymios.

Priežasčių galima ieškoti visur - pradedant emigracija ir baigiant integracija į ES. Keisčiausia, jog statistika rodo, kad dirbančiųjų skaičius (kaip, beje, ir nedirbančiųjų) palyginus su praėjusiu dešimtmečiu tendencingai mažėja ir šiuo metu šiek tiek stabilizavosi. Už tai laurus turbūt protingiausia būtų dėti ES ir jos paskatintai emigracijai, kuri prasidėjo dar gerokai anksčiau už oficialų įstojimą. Be to, nereikia pamiršti ir turtingųjų ligos - populiacijos senėjimo ir mažesnio gimstamumo. Galiausiai kyla klausimas: jei ekonomika sparčiai bėga ne išaugusio darbuotojų skaičiaus dėka, tai kas ją stumia pirmyn. Šitą reiškinį bandysiu gludenti kitose serijos dalyse.

Taigi buvau padaręs pauzę. Trūko jo didenybės laiko ir šiaip neturėjau, ką įdomaus pasakyt. O, visi juk blogeriai žino, neturi, ką pasakyt, - tai ir nereikia. Pasaulis kol kas nesugriuvo, bet bent jau paklibėjo. Tai kažkas lenktyniauja dėl banko , ar jis bebūtų komercinis (RBS, Fortis, Santander vs. Barclay’s) ar Pasaulio, tai dėl Prezidento posto (Royal vs. Sarkozy), tai dėl čempionų titulų UEFA ar ULEB.

Pastaruoju metu prisirinkau šiek tiek skaičių apie pastarųjų metų Lietuvos ekonomiką. Gaila, kad dauguma jų tik nuo 1996-1997 m. Bet netgi ir su šitais bandysiu išsiaiškinti savo būsimoje "straipsnių serijoje", ar tikrai, kaip daugelis mėgsta sakyti, Lietuvai tradiciniai ekonomikos dėsniai negalioja. Okun’o taisyklė, Philips’o kreivė, IS/LM, Phelps’o NAIRU modelis - dauguma kilo pritaikant statistinius duomenis JAV arba Didžiajai Britanijai, bet išaiškėjo, jog jie tinkami pritaikyti ir kitur, kaip spėju, Lietuvoje taip pat.

Beje, jei kas nors žinot, iš kur galėčiau pasiimt duomenų apie produktyvumo lygį Lietuvoje, būtų labai šaunu jei pasidalintumėt informacija (e-mail’ą rasit skiltyje Apie mane). Knieti labai man sužinot, kiek algų augimas viršijo produktyvumą. Jei kažkas bijosi ateinančios krizės, tai, sakyčiau, į šitus duomenis turėtų žvelgt labai rimtu veidu.

Jei kas nors ieško įdomaus skaitinio, tai galiu pasiūlyt Shiller’io Taming "Speculative capitalism".

P.S. Lyg tos mano spėlionės pagal lošimų teoriją galiausiai ir suveikė.

Savaitės viduryje pradėjau skaityt straipsnį, nusiteikusį kritiškai vadinamosios mainstream economics atžvilgiu. Niekam nepaslaptis, kad didžiojoje dalyje akademikų (ekonomistų) vyrauja sutarimas, jog neoliberali politika yra pranašesnė už valstybės kontroliuoją. Argumentuodamas autorius rėmėsi statistika, teigdamas jog JAV ir Didžioji Britanija ekonominiais rodikliais ne tik kad nepirmauja, bet ir atsilieka nuo labiau kairesnės šiaurės ir vakarų Europos. Bene labiausiai įstrigo teiginys, kad JAV nedarbas yra gana mažas dėl to (ne vien tik), kad didžioji dalis sėdi kalėjime.

Pastebėta teisingai (2004 m. duomenys). 0,7% JAV gyventojų sėdi kalėjime. Tai didžiausias procentas visame pasaulyje. Jeigu lygintume su Europos Sąjunga, tai tik trijose valstybėse kalinių skaičius viršija 0,1% visų gyventojų - Didžioji Britanija (0,141%), Portugalija (0,137%) ir Ispanija (0,138%). Beje, Lietuvos rodiklis - 0,266% visų gyventojų. Japonijoje skaičiai yra labai maži - 100 000 gyventojų tenka vos 53 kaliniai. Australija šiuo atžvilgiu panaši į ES.

Labiausiai šiuo atveju mane domina JAV situacija. Dabar jų kalėjimuose yra apie 2 mln. kalinių. Įsivaizduokim, kas būtų, jeigu JAV kalinių skaičiumi susilygintų su Didžiąja Britanija, jai artimiausia ES šalim. Į laisvę išeitų daugiau nei 1,5 mln. darbingų vyrų ir moterų, iš kurių statistiškai apie 1,2 mln. net neturi pagrindinio išsilavinimo. Pabandykim paskaičiuoti nedarbo lygį, laikydami, jog visi kaliniai be išimties tampa bedarbiais. Dabartinė JAV situacija tokia: 7,1 mln. bedarbių, o nedarbo lygis siekia 4,8%. Galit patys lengvai atlikti skaičiavimus ir pastebėt, jog kalinių banga bendrą nedarbo lygį pakeltų tik 1%. Galbūt "tik" čia ir nelabai tinka, bet panašų nedarbo lygį JAV turėjo ir 2005 m.

Nežinau, kaip jums, bet man pažiūrėjus į skaičius šviečiasi, kad argumentas yra ryškiai perdėtas. Tikra tiesa, kad integruoti kalinius atgal būtų sunku. Visai įmanoma, kad dauguma jų liktų amžinais bedarbiais, pradėtų valkatauti ar tiesiog grįžtų atgal į kalėjimą. Bet sakyti, kad JAV nedarbo lygis mažas, nes bemoksliai sėdi už grotų, tikrai yra klaidinga.

Šiom dienom perskaičiau Paul’o Krugman’o straipsnių rinkinį Pop internationalism. Paul’as Krugman’as - amerikiečių tarptautinės ekonomikos specialistas, The New York Times apžvalgininkas ir greičiausiai būsimas Nobelio premijos laureatas.

Pop internationalism į Freakonomics panaši tuo, jog pasipriešina visuotinėms nuostatoms. Nusiteikit pagrįstiems įtikinėjimams, jog JAV, Europa ir Japonija nėra konkurentai, kad tarp valstybių konkurentų nebūna, kad visi iš laisvos prekybos laimi. Per Prancūzijos televiziją sakyti, kad naujų šalių priėmimas  į ES atims darbą iš prancūzų, gali pridėt keletą procentų per rinkimus, bet tai ir yra tai, ką Krugman’as vadina pop ekonomika: teiginiai ir faktai, užmirštantys svarbiausias ekonomikos teorijas ir klaidinantys tuos, kurie jų klausosi. Bene geriausiai knygą reziuomojantį skyrių galima rast internete.

Knyga surinkta praėjusio dešimtmečio vidury iš ankstesnių autoriaus straipsnių ir paskaitų. Tuo metu, kai dar tik neseniai buvo pasirašyta Mastrichto sutartis, rytų Azijos krizės dar nieks nenumanė, o už Atlanto vyko ginčai dėl NAFTA (pasirašyta 1994 m.). Antra vertus, tai mums leidžia patikrinti kai kuriuos to meto  P.Krugman’o teiginius ir prognozes.

Kadangi tuo metu vyko karštos diskusijos dėl JAV, Kanados ir Meksikos ekonominio bendradarbiavimo, keli skyriai buvo skirti būtent šitai temai. Vyraujančios nuomonės JAV buvo dvi: arba amerikiečiai praloš daug iš šitos sutarties, praras daug darbo vietų, pakenks ekonomikai, arba sutartis su Meksika padės sukurti šimtus tūkstančių darbo vietų. Krugman’o pozicija buvo paprastesnė: NAFTA neturės beveik jokio poveikio nedarbui (pastarajam daug didesnį efektą daro Federalinio Banko veiksmai), o ir pati sutartis didelės reikšmės JAV ekonomikai neturės, nes Meksika, palyginti su JAV, yra labai smulki šalis. Ištrauka iš 2002 m. straipsnio:

The experience of the last eight years indicates that while the employment effects have been small*, the increase in trade has been enormous. The growth of exports and imports between the U.S. and Mexico far out strapped the corresponding growth between the U.S. and the rest of the world. This explosion of trade has produced gains from trade as predicted by the theory of comparative advantage.**

Neturiu tikslių skaičių dėl prekybos, bet nors Krugman’as šiek tiek nuvertino NAFTA naudą amerikiečiams, visa kita limpa prie tikrovės.

Dar vienas nustebinęs dalykas buvo Singapūro (taip pat ir kitų Azijos tigrų) palyginimas su Sovietų Sąjunga. Anot Krugman’o, abiejų vystymasis panašus ta prasme, kad spartus augimas buvo pasiektas vien didinant ribotų išteklių indėlį į ekonomiką: gyventojai, jų išsilavinimas ir kapitalas. Esmė ta, kad dirbančiųjų skaičius negali dvigubėti kas 10-20 metų, o investicijos į kapitalą taip pat turi ribas (Solow augimo modelis). Vienintelis dalykas, kas gali skatinti nuolatinį augimą, yra produktyvumo augimas. Abiem atvejais jo nebuvo arba jis nereikšmingas. Tai reikštų, jog ateina laikas, kai Singapūras ir Co. augti paprasčiausiai nustos. Po poros metų rytų Aziją sukrėtė krizė… Nors Singapūras šiek tiek atsigavo, bet neaišku, kiek ilgai tai tęsis. Patikrinus produktyvumo (1%) ir bendrą ekonomikos augimą (7,9%) darosi aišku, kad pastarąjį daug labiau veikia kažkas kita, o greičiausiai ilgai tai netruks.

Skaityti buvo smagu ir lengva. Autoriaus nuomonė stipri, pagrįsta ir dažnai labai kritiška oponentų atžvilgiu. Dar kartą galima įsitikint, kad dažni politikai yra tik demagogai.

* Straipsnio autoriai apskaičiavo, kad dėl NAFTA JAV buvo prarandama apie 3200 darbo vietų per mėnesį, bet reiktų pridėti, kad nuo 1993 m. JAV vidutiniškai buvo sukuriama 200 000 darbo vietų per mėnesį.

** Willem Thorbecke, Christian Eigen-Zucchi Did NAFTA cause a "Giant sucking sound"?, George Mason University, Journal of Labor Research, 2002

P.S. Pastariosiom dienom pasidariau populiarus. Dėkui visiems už reklamą. (: